XXI amžius

Kolaboranto kelias

Yra nusikaltimas, kuris neišperkamas, - tai tėvynės išdavimas.
Pjeras Buastas

Veikla prieš savo kraštą

Ne vieną domina, kaip žmogus savanoriškai tampa tėvynės išdaviku. Prisimenu Antaną Sniečkų, kurio tėviškė buvo Būblelių kaime prie Kudirkos Naumiesčio. Po karo A.Sniečkus labai jautė Stalino ranką ir buvo klusnus naikinamosios Kremliaus valios vykdytojas. Jis liepė nupjauti likusius jo tėviškėje didžiulius ąžuolus, kad neliktų ženklo, jog jo tėvai buvo stambūs ūkininkai, kurie Raudonajai armijai grįžtant iš Rytų pabėgo į Vakarus. Savo gyvenimo saulėlydyje jis tapo sentimentalesnis, apsilankė šiuose kraštuose, susitiko su kai kuriais jaunystės pažįstamais. Vienam būbleliškiui, kuriam A.Sniečkus jaunystėje buvo pasiūlęs, o šis buvo atsisakęs prisidėti prie komunistinės veiklos, dabar gyvenančiam vargingai, pasakė:"Matai, būtume veikę kartu, tai dabar ne taip gyventum". Tas žmogus nesigailėjo savo laisvo apsisprendimo.
Savanoriškos išdavystės klausimas kyla nagrinėjant Lietuvos prieškario komunistų, pirmųjų čekistų ir Lietuvos sovietinių partizanų veiklos motyvus. Tai nėra paprastas smalsumo sukeltas klausimas. Mes prisimename, kaip Rusijos žvalgyba dirbo Lietuvoje iki 1940 metų, pokario pasipriešinimo metu, vėliau. Ir dabar Rusija Lietuvai turi senų pretenzijų, o jų žvalgyba Lietuvoje atlieka tą patį vaidmenį, ypač per įtakos agentus (formuojant nuostatas, pasinaudojant arba sudarant kompromitacines situacijas, reikalingas nušalinti kitų naudai atitinkamus asmenis) arba panaudojant asmenį šiam nežinant ("v temnuju").

Iš kur kyla išdavystė

Prieškario laikais išdavystės klausimas Lietuvoje buvo aiškesnis. Yra objektyvūs ir subjektyvūs momentai. Formaliai galime kalbėti apie dingstis: natūralų socialinio teisingumo jausmą, prigimtinį asmens vertingumo troškimą, valdžios norą, materializmo pirmumą - greito materialinių gėrybių įsigijimo geismą, pavydą ir agresyvių polinkių buvimą. Čia kalbame apie laisvą žmogaus apsisprendimą. Šie elementai gali būti įvairūs, gali kai kurių nebūti, tam tikromis aplinkybėmis gali reikštis menkai arba nepasireikšti visiškai ir tarpusavyje koreliuoti kiekvienam asmeniui skirtingai pagal jo žinias ir pasaulėjautą. Paprastai pradedama prigimtiniais kilniais motyvais, paskui evoliucionuojama, atsiranda daugialypės priklausomybės ir sąsajos, vyksta metamorfozės. Veikla tampa panaši į nusikalstamo klano veikimą, kur žmogus yra ir priežastis, ir pasekmė. Iš tokio rato išeiti be visiško žlugimo negalima, todėl veikla tęsiasi netgi iš esmės nenorint. Patirtis rodo, kad čia iš esmės žmogus laisvai pasirenka tokią priklausomybę ir savo elgesį. Sovietų Sąjungos valdžios praktikos atveju judėjimo ir veiksmų motyvacija yra absoliučiai iškrypusi ir išsigimusi, nežmoniška.

Įprasta biografija

Bronius Daunoras, mokęsis VDU Teisės ir humanitarinių mokslų fakultete, dirbo "Ūkininko patarėjo" ir "Sodybos" redakcijose. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vakarus. Anglijoje redagavo "Europos lietuvį". Yra parašęs knygas: "Čekisto naguose", "Išpirktoji mirtis", "Preferansas tamsoje", "Nylono adytoja", "Mėlyna suknelė", "Duonos beieškant", "Medinė širdis". 1943 metais Lietuvoje išleistoje knygoje "Čekisto naguose" aprašo, kaip per pirmąjį bolševikmetį jį persekiojo čekistas Vladas Baronas. B.Daunorui tuo metu buvo 34 metai.
V.Baronas, sūnus Jono, gimė 1913 m. kovo 10 d. Generališkių k., Juodupės vals., Rokiškio apsk. V.Baronas baigė pradžios mokyklą, o vėliau Kaune - dažytojų kursus. Tėvai turėjo 30 ha žemės. Brolis Antanas gyveno pas tėvus, sesuo Konstancija Baronaitė-Širvinskienė - Patilčių k., Juodupės vals., kita sesuo - Petronėlė Baronaitė-Čepelienė gyveno Skemų k., Obelių vals., Rokiškio apsk. Brolis Jonas buvo pradžios mokyklos mokytojas Skapiškyje.

Antivalstybinė veikla

Visų lietuvių kolaborantų kelias panašus. Praktiškai visi nepriklausomybės metais dalyvaudavo komunistinėje veikloje. Nuo 1930 metų V.Baronas gyveno Kaune, Putvinskio g. 14a-3. Miną Bekerytę (gimusi 1921 m., vėliau - Taubienę) vedė 1940 metais. V.Baronas mokėjo rusų kalbą, gebėjo skaityti vokiškai, žydiškai ir lenkiškai. Kompartijai priklausė nuo 1933 metų. Jis charakterizuojamas kaip "literatūrščikas", t.y. komunistinės literatūros platintojas. Kauno komunistinėje kuopelėje veikė kartu su Feliksu Bieliausku ir Kaziu Marčiulioniu. Jo partinis slapyvardis - "Nemunas".
V.Baronas kariuomenėje netarnavo. Buvo baustas tris kartus. 1934 metais nubaustas dviem mėnesiams už streiką. Z.Angarietis, kuris Maskvoje įdėmiai sekė ir fiksavo komunistinę veiklą Lietuvoje, 1938 metais nurodė, kad V.Baronas prie "Universal" baldų fabriko kartu su kitais penkiais asmenimis iškėlė raudoną vėliavą. Ant vėliavos buvo užrašyta "Ginkim SSSR". Rugpjūčio 1-oji sovietinių komunistų buvo paskelbta tarptautine antimilitaristine diena.
Tais pačiais metais už dalyvavimą demonstracijoje jis buvo nuteistas ketveriems metam, o 1939 m. spalį už dalyvavimą padėkos SSRS mitinge už Vilniaus grąžinimą nubaustas vieneriems metams. Taip nurodo Rachelė Lichtaitė - Ulevičienė. Išties jis buvo baustas už demonstraciją prie Kauno kalėjimo kartu su Rone-Chaja Mazelyte, Eta Grilaite, Rocha Lichtaite, Liūdu Stonkumi.
Jis kalėjo IX forte, Raseinių kalėjime, Dimitravo ir Pabradės priverčiamojo darbo stovyklose.

NKVD agentų verbavimas

Rusijos kariuomenę įvedus į Lietuvą ir ją okupavus jis išeina į laisvę. 1941 metais V.Baronas tampa Kauno NKVD valdybos operatyviniu darbuotoju, o vėliau - Kauno NKVD valdybos 2-ojo skyriaus 3-ojo dalinio viršininko pavaduotoju. Jo darbas - agentų verbavimas.
V.Baronas savo aukas intensyviai verbavo iškart po to, kai sovietai visiškai perėmė Lietuvos saugumą, ir tai darė iki pat karo pradžios. Jo užverbuotų agentų sąrašas žinomas iš 1940 metų NKVD agentų registracijos knygos, kuri, bėgant nuo vokiečių, buvo išvežta į Rusiją, o po to vėl grąžinta į Lietuvą. Pažymėtina, kad V.Baronas šioje knygoje už jam priskirtų 33 agentų priimtas bylas pasirašinėdavo gražia rašysena lietuviškai, kai dauguma kitų operatyvininkų lietuvių tai darydavo rusiškai.
V.Barono darbą galima vertinti kaip labai intensyvų. Jis išties turėjo daugiau agentų, nes 1941 metais per NKVD reorganizavimą į NKGB agentų apskaitos knygoje nespėta individualizuoti priskirtų operatyvinių darbuotojų, nors šiaip čekistai kai kuriais atvejais reikalavimus vykdė formaliai. Sakysim, pirmasis Lietuvoje čekisto Pušinaičio užverbuotas "Lokys" agentų knygoje įregistruotas 1940 m. rugpjūčio 15 d., t.y. po rugpjūčio 3 dieną patvirtinto Lietuvos "priėmimo" į SSRS.
V.Baronas, būdamas kalėjime, suprantama, gavo atitinkamas pykčio pamokas, o dalykines trumputes čekisto pamokas jis turėjo gauti iš atvykusio iš Rusijos į Lietuvą gausaus čekistų būrio. Jis greitai išmoko čekistų elgesio ir manierų: iš pradžių vaizduodavo gerutį, mandagiai ir draugiškai siūlydavo bičiuliško bendravimo paslaugas, o jeigu jų būdavo atsisakoma ar gudraujama, grasindavo. 1940 m. rugsėjį jis sako B.Daunorui: "Ir nemanykite, kad galėsite bolševiką čekistą už nosies vedžioti. Pradžiai būsite tuojau išmestas iš darbo, o kiek vėliau išvažiuosite su visa šeima ten, kur baltos meškos gyvena".

Sadizmas

Apie čekistą Martavičių, kuris iki pat 1990 metų dirbo Lietuvos KGB ir ne vienas Lietuvos pasipriešinimo dalyvis su juo susidūrė, B.Daunoras rašo, kad Barono "... bendrininkas Martavičius šioje srityje tikrai buvo stachanovietis". Jis buvo agresyvus sadistas ir V.Baronas B.Daunorą juo gąsdindavo: "Šis draugas labai žiaurus. Ir viršininkas dažnai jį sudraudžia, bet jis nesusivaldo. Todėl geriau prisipažinkite..." B.Daunoras nurodo, kad Martavičius savo aukas mušdavo pistoleto "Valter" kotu, kumštimi, mediniu plunksnakočiu, kaustytu batu ir mėgdavo mušti presu be sugeriamojo popieriaus. Labai keikdavosi.
Ilgainiui V.Baronas pajuto savo pareigą nurodymus vykdyti kruopščiai, geriausių čekistų pavyzdžiu. Savo aukai jis sakydavo: "Juokauji vis, "svolačiau". Jei tau čia patinka supūti, tai gali ir pasilikti, bet nerašinėk niekų, kai tau duodamas popierius". Kitoje vietoje autorius nurodo, jog "... naujai suimtieji pasakodavo, kad Baronas tebesiaučia NKVD rūmuose ir ne vieną jų iš buto ar gatvės yra pasiėmęs". B.Daunoras patvirtina visais laikais, visose vietose ir visomis aplinkybėmis įrodomą faktą: "Viena buvo aišku, kad su suimtuoju kiekvienas enkavėdistas galėjo elgtis kaip jam patikdavo".

Pamokos raudoniesiems partizanams

KGB prie LSSR MT Klaipėdos skyriaus čekistas M.Goliakevičius pateikė informaciją apie čekistų grupių, kurios veiktų karo metu Lietuvoje, rengimą. Grupes pradėta ruošti 1941 m. liepos mėnesį Vitebske. Dėl priartėjusio fronto mokykla buvo iškelta į 30 kilometrų nuo Kalinino miesto esančią Mednoje gyvenvietę, kurioje buvo NKVD vasarnamis. Čia mokė Starotoržkis, čekistas kapitonas Podolskis. Šiame dokumente nurodoma, kad Albertas Slapšys, gimęs 1907 metais Leningrade, buvo vyresnysis NKVD III specskyriaus įgaliotinis. Rengimo grupių buvo keletas. Jose būdavo po 7-8 žmones.
Ketvirtai grupei, kurioje buvo ir V.Baronas, priklausė Kauno, Vilniaus ir Šiaulių čekistai: Kazys Macevičius, Anupras Macevičius, Bronius Umbrasas, Antanas Tveragazas, Antanas Knapkys ir Josifas Vronas. Grupė buvo apginkluota mauzeriais, valteriais, "parabelum" ginklais. Vienam žmogui buvo duodama po 100 šovinių, du pistoletai ir dvi granatos. Vienai grupei diversijoms buvo skirta 8 kg amonito. Tarp kitų užduočių buvo "... fizinis okupantų, tėvynės išdavikų naikinimas". Lietuvoje jie atsirado gan greitai - 1941 metų rugpjūtį.

Vokiečių kalėjime

V.Barono kalėjimo byloje nurodyta, kad jis 1941 m. spalio 3 d. 18 val. vokiečių buvo pristatytas į Kauno kalėjimą. Jo dokumentuose nurodyta, kad jis gulėjo Rokiškio ligoninėje, netarnavęs kariuomenėje, nebuvo baustas, "įtariamas politiniai". Jo kairė koja buvo peršauta. Rašte teigiama, kad jį transportuoti galima, bet reikalingas ambulatorinis gydymas. V.Barono nuosprendyje nurodyta: "Suimamas Baronas stipriai priešinosi, šaudė ir net mėtė granatas". Dėl V.Barono suėmimo yra vienas neaiškumas. Rusijos kariuomenės žvalgyba "Smerš" 1946 m. spalio 5 d. sudarinėjo sąrašus asmenų, kuriuos vokiečių SD tarnybos suėmė Lietuvoje. Sąrašuose pažymėta, kad V.Baronas buvo suimtas 1941 m. rugpjūčio 19 d. ir kad jis "vykdė sabotažo aktus". Manytina, kad jis tuo metu galėjo pasirodyti Lietuvoje. Tai arba klaidingai nurodyta, arba galėjo būti jo pirmas areštas, iš kurio jis išsisuko.

Apkalta

Vokiečių saugumo policijos karo lauko teismo nuosprendyje parašyta, kad trys teisiamieji - A.Vilimas, V.Baronas ir A.Slapšys, nurodymus, "...kaip organizuoti ir vykdyti teroro bei sabotažo aktus, įgijo Kalinine iš vadovaujančių NKVD darbuotojų. Jų užduotis buvo sprogdinti tiltus, geležinkelio linijas ir visų rūšių privažiavimo kelius. Po to jie turėjo sudeginti maisto produktų, amunicijos ir kuro sandėlius. Nusikaltėliams taip pat buvo pavesta žudyti vokiečių karininkus, tarnautojus ir lietuvių antikomunistus". Dėl V.Barono tame pat nuosprendyje nurodyta: "Baronas daug prisidėjo prie lietuvių deportacijos į Rusiją". Tai tikra, nes pirmajam trėmimui buvo mobilizuoti visi NKVD pareigūnai. Nuosprendis Rusijos čekistų pavyzdžiu pasirašytas trejeto, pirmininkaujant SS štandartenfiureriui Jėgeriui.
Generalinio komisaro didelio formato skelbimuose Kaune apie mirties bausmės viešą vykdymą A.Vilimui, V.Baronui ir A.Slapšiui vokiečių ir lietuvių kalbomis nurodoma: "Jie atliko daugelį nužudymų ir smurtiškų nusikaltimų, savo aukas nežmoniškiausiu būdu mirštamai nukankino, ir dabar juos ištiks teisinga bausmė".

Bausmė

V.Barono kalėjimo byloje yra raštas Karmelitų bažnyčios klebonui, kuriame nurodoma, kad A.Slapšys, V.Vilimas ir V.Baronas yra netikintys: "Prašau jiems rezervuoti kapinėse vietas ir leisti kasti laidojimui duobes. Jie turi būti vokiečių parėdymu šiandieną 18 val. 30 min. palaidoti". Ant bylos viršelio užrašyta: "13 XII 1941 perduota vokiečiams". Vokiečių raštas kalėjimui apie jų pakorimą datuotas 1942 m. sausio 2 d.
"Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje" ("Mokslas", Vilniuje, 1977 m.) V.Baronas neminimas, o A.Slapšys ir A.Vilimas - nurodomi. V. Baronas nenurodomas ir Vilniuje 1966 metais išleistoje "Mažojoje lietuviškoje enciklopedijoje", kaip ir 1985 metais "Tarybinėje lietuviškoje enciklopedijoje". Įdomu tai, kad TLE I tome nurodomas Barono partizanų būrys, pavadintas Vlado Barono garbei, o pats V.Baronas neminimas. R.Šarmaitis, tuometinis Lietuvos komunistų partijos istorijos instituto direktorius, V.Barono byloje nurodo: "Yra neaiškumų dėl jo parodymų gestape po arešto 1941 m. Reikia išaiškinti. 1986 09 15". Mums nepavyko užtikti šio išaiškinimo rezultatų, tačiau toks V.Barono ignoravimas enciklopedijoje leidžia spėti, kad jis galėjo gestapui teikti kai kuriuos savo veiklos parodymus ir todėl buvo ignoruojamas.

Kaltės patvirtinimas

1989 metais laikraštyje "Komjaunimo tiesa" (Nr.112) minimas 1989 m. vasario 1 d. "Kauno tiesos" straipsnis "Pažaislio miško paslaptis". E.Breivienė ("Tiesa", Nr.273; "Kauno tiesa", Nr.34) rašo, kad 1941 metų rudenį prie duobės netoli Petrašiūnų kapinių mačiusi Baroną, Slapšį ir Vilimą, kurie rodę, kur reikią kasti. Steponas Umbrasas, tuometinis sovietinis teisingumo ministro pavaduotojas, teigia, kad ten lavonų galėjo būti 19-100. Jis abejoja laikraštyje "Į laisvę" 1941 m. gruodžio15 d. vokiečių skelbta informacija, t.y. iškart po mirties nuosprendžio įvykdymo: "Vilimas, kaip įrodyta ir kaip jis prisipažino, dirbdamas NKVD Kaune, NKVD rūmų garaže nužudė 29 lietuvius. Nors Vilimas ginasi, kad savo nužudytuosius žmones prieš tai jis kankino, tačiau, lavonus iškasus ir apžiūrėjus, paaiškėjo, kad prieš nužudymą jie buvo nežmoniškai kankinami".

Kruvina brydė

"Nekaltas kraujas ir ašaros nedžiūsta, kaip ryto rasa. Vėliau ar anksčiau jie reikalauja ataskaitos", - taip baigia B.Daunoras knygą apie savo budelį. Gaila, kad tokiu baisaus darbo savanoriu tapo pasitraukęs nuo savo žemės 27 metų Lietuvos bernelis, tarnavęs didžiajam Stalino kankinimo ir naikinimo pragarui. Fransua de Larošfukas rašė: "Išdavystės būna dažniausia ne dėl apgalvoto siekimo, o dėl charakterio silpnumo". Gal V.Baronas, keldamas Lietuvos padangėje raudoną vėliavą, negalvojo apie savo atsakomybę istorijai, valstybės, žmonių ir savęs naikinimą. Jis galvojo tik apie save. Mums liko pamokanti kruvina jo gyvenimo brydė.

Algirdas ENDRIUKAITIS