Nepriklausomybės kelyje ir šalikelėje

Mes iš lėto ir tyliai mirėm
ir vis kėlėmės iš numirusių,
ir atgimę vėl atsiskyrėm -
lyg išėję į žemės paviršių.

Taip rašė poetas Marcelijus Martinaitis savo lyrikos knygelėje "Atmintys", išspausdintoje 1986 metais. Išspausdintoje, matyt, per Centro komiteto ir Glavlito ideologinių sargų neapsižiūrėjimą. Tuo metu, kai, prasidėjus Gorbačiovo "perestroikai", žmonės iš pat ryto būriuodavosi prie spaudos kioskų, glėbiais pirkdami Maskvos laikraščius ir žurnalus, Lietuvoje dar viešpatavo gūdi naktis ir vietiniai "organai" vaizdavo, jog nieko neįvyko. Atgimimo aušra Lietuvoje dar buvo vos pradėjusi brėkšti ir, aišku, mažai kas tikėjosi, jog netrukus ir čia išauš laisvės rytas. Deja, ir praėjus 11 metų po tragiškosios 1991 m. sausio 13-osios, tie, kurie visiškai nelaukė tos Laisvės aušros, tebedrumsčia žmonių ramybę.
Ryškiausias to pavyzdys - į Lietuvos nacionalinio radijo "Ryto garsų" laidą sausio 11 dieną pakviesti keturi Kovo 11-osios Akto signatarai: N.Medvedevas, A.Butkevičius, B.Genzelis ir ekspremjerė K.Prunskienė, kurie turėjo paaiškinti tautai nežinomas Sausio 13-osios "paslaptis". Negi šios laidos vedėjas nežinojo, ką pasakys jo pakviesti žmonės, ir kad daugeliui Lietuvos žmonių, ypač tiems, kurie tomis tragiškomis 1991 metų sausio dienomis stovėjo prie Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo, prie Televizijos bokšto, jų kalbos sukels nervinį šoką? O ką jau kalbėti apie žuvusiųjų tą nelemtą naktį artimuosius! Juk jau 11 metų minėti asmenys, ypač kyšio prievartautojas - "politinis kalinys" ir "gintarinė ledi", tapę lietuviškais nevzorovais, aiškina žmonėms, jog Sausio 13-osios žudynes išprovokavo AT pirmininkas V.Landsbergis ir jo "fašistinė klika", specialiai stūmusi žmones į mirtį savo politiniams tikslams pasiekti.
Nesinori net aiškinti, jog tie pakviestieji į Lietuvos radiją ir tie, kurie už jų stovėjo ir tebestovi, buvo ir yra Lietuvos Respublikos nepriklausomybės ardymo specialistai. Vos paskelbus Kovo 11-osios Aktą, jie darė viską, kad nepriklausomybė liktų popierinė, išėsta korupcijos, būtų visiškai diskredituota meistriškai ir nuolat kurstomuose tarpusavio kivirčuose. Užtat ir puolamas V.Landsbergis, kuriam Nepriklausomybė visada atrodė tikra, o ne popierinė. Tačiau tenka pripažinti, jog taip dabar mano netgi kai kurie iš tų žmonių, kurie dalijosi duona ar arbata tą baisią Sausio 13-ąją. Ir jų smerkti negalima. Kaipgi kitaip, jei vakarykščiai melo meistrai, buvę mūsų prievaizdai ir laisvos minties smaugėjai, dabar yra patys didžiausi demokratijos sargai.

O šių metų sausį vėl pasipylė šnekos, jog reikia pagaliau pamiršti tas tragiškas dienas, viską palikti įvertinti istorikams. Žinoma, kokiems. Tiems, kurie ir šiandien aiškina, kad net aukštosios partinės mokyklos sunkiais okupacijos metais buvo vos ne disidentų, komunistinių eretikų pagrindiniai židiniai.
Kas dėl istorikų vertinimo, tai jau seniai beveik viskas pakankamai aiškiai įvertinta. Paskelbta šūsnys dokumentų, tarp jų - ir apie tai, kas vyko 1991-ųjų sausio pradžioje.
K.Prunskienei pakėlus kainas, M.Burokevičius sausio 7 dieną rašė laišką M.Gorbačiovui, reikalaudamas nedelsiant atstatyti Lietuvoje sovietų valdžią. Sausio 12 dieną 23 val. Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas įsakė "darbininkų draugovėms" užimti Lietuvos radiją ir televiziją. Tą pačią dieną buvusio gamybinio susivienijimo "Neris" generalinio direktoriaus V.Šumakario įsakymu "visuomeninei palaikyti" vadinamiesiems draugovininkams buvo suteiktos nemokamos atostogos. LDDP valdymo metais tas pats V.Šumakaris atstovavo partijai Seime.
O apie K.Prunskienę dar anuo metu, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prirašė kalnus popierių ne istorikai, o KGB padalinio Lietuvoje vadovai savo pranešimuose "centrui". Tie dokumentai 1995 metais paskelbti rinkinyje "Iš naujausios Lietuvos istorijos". Apie to meto čekistų darbo prioritetus galima spręsti pagal buvusio Lietuvos KGB padalinio pirmininko S.Caplino ir pulkininko A.Karinausko pranešimus "centrui". Štai jų pavadinimai: "Apie buvusią premjerę K.Prunskienę", "Apie K.Prunskienės opozicinės grupės sukūrimą" ir t.t. KGB šulai nurodė net kelis komunistų grįžimo į valdžią variantus. Pagrindinis jų, sprendžiant iš S.Caplino rašto SSRS KGB pirmininko pavaduotojui L.Šebaršinui "Apie buvusią Lietuvos Respublikos premjerę K.Prunskienę ir galimus jos atėjimo į valdžią būdus", buvo toks: "Nutrūkus ūkiniams ryšiams su SSRS, ekonominė situacija respublikoje toliau blogėja, kainos auga, gyvenimo sąlygos smunka, neturėdamos žaliavų sustoja kai kurios įmonės, prasideda streikai, piketai. Opozicija, naudodamasi gyventojų nepasitenkinimu valdžia, reikalauja, kad vyriausybė atsistatydintų, kad būtų paskelbti nauji rinkimai, ir tą pasiekia. Kairiųjų ir centristinių jėgų koalicija, vadovaujama K.Prunskienės, į rinkimus eitų su Lietuvos išgelbėjimo, darbo žmonių gyvenimo sąlygų pagerinimo, atkuriant gyvybiškai svarbius ekonominius ir politinius ryšius su Sovietų Sąjunga, šūkiais. Nugalėjusi rinkimuose opoziciją formuoja vyriausybę, pradeda derybas ir pasirašo su Sovietų Sąjunga sutartį, patenkinančią abi puses. (...) Šį variantą K.Prunskienė apsvarstė detaliai. Svarbiausia, kad ji sutiktų vadovauti respublikai po tiesioginio prezidentinio valdymo įvedimo".
Tad kokių istorikų pagalbos dar reikia? Negi pagaliau nepakanka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo įrodant K.Prunskienę buvus "Šatrija"? Ir dabar vadinamasis socialdemokratas Nikolajus Medvedevas tvirtina, jog tuometinėje Vyriausybėje nebuvo nė vieno KGB agento. O kaipgi tuometinis vicepremjeras A.Brazauskas, kuriam KGB kasdien pristatinėjo ataskaitas apie nuveiktus darbus? Kam gi tas juodas melas, šmeižtas, nukreiptas prieš aktyviuosius nepriklausomybės atkūrėjus? Iš kur ta ne patologinė, o zoologinė neapykanta prof. V.Landsbergiui? Ogi iš to paties KGB "didžiojo portfelio ", iš kurio tebesemia savo šmeižtus K.Prunskienė, A.Butkevičius, N.Medevedevas, B.Genzelis, vėl pasirodęs akiratyje "ateities forumininkas" filosofas K.Stoškus bei pan. V.Landsbergiui niekada nebus dovanota už nepriklausomybės paskelbimą ir jos gynimą. Tai buvo drąsios, ryžtingos ir toliaregiškos politikos žingsnis. Ar būtų tai padaręs A.Brazauskas, būdamas tuometinės AT pirmininku? Netikiu. Kodėl? Todėl, kad A.Brazauskas, likus vos kelioms dienoms iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo, skrisdamas į Maskvą ir kalbėdamasis su žurnalistais, sarkastiškai siūlė Nobelio premiją tam, kuris pateiks alternatyvų projektą - kaip apsieiti be Sovietų Sąjungos. Tai sena, nuvalkiota sovietmečio dainelė.

Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas sausio 13 dieną Lietuvos televizijos laidoje "Dviese valtyje" dėstė, jog dabar Lietuvoje didelė demokratija, todėl yra nuomonių įvairovė. Č.Juršėnas kalbėjo apie minėtos ketveriukės skelbtą akiplėšišką melą per Lietuvos radiją sausio 11 dienos rytą. Tuo pačiu daugumos vadas gynė rengiamą priimti įstatymą dėl valstybinių pensijų skyrimo "didžiojo tėvynės karo veteranams". Kitaip tariant, stribams, enkavėdistams ir pan. O gal netoli tas laikas, kai pokario partizanai bus paskelbti lietuvių tautos genocido vykdytojais. Atleiskite, bet tokio absurdo dar nebuvo nė vienoje laisvoje valstybėje. Nejaugi valdančioji Lietuvos viršūnėlė savo tautos žmones (kalba apie žmones, o ne apie "tarybinę liaudį") laiko visiškais kvailiais?
Galima ir reikia priimti tautą tokią, kokia ji yra: su išdavikais, miesčionimis, išpuikėliais ir chamais, tačiau gėda žiūrėti į akis dar likusiems tikriems rusų demokratams, matyti jų nebylų priekaištą. Vienas jų, atvykęs pasisvečiuoti iš Sankt Peterburgo praėjusį rudenį po vadinamųjų socialdemokratų grįžimo valdžion, taip ir pasakė: "Ech, jūs, pirmieji pradėję klibinti imperiją!.."
Beje, LRT darosi keisti dalykai, Reikia pripažinti, jog LRT, kitaip nei komercinės radijo ir televizijos stotys, daug dėmesio skyrusi Laisvės gynėjų dienai, vėl tekštelėjo šaukštą deguto. Nei per radiją, nei per televiziją žinių laidose nebuvo net užsiminta apie Kovo 11-osios Akto signataro rašytojo Kazio Sajos perskaitytą grupės signatarų pareiškimą, kuriame reiškiamas pasipiktinimas kai kurių dabartinių ir buvusių Seimo narių, tarp jų - ir pirmosios nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Vyriausybės vadovės K.Prunskienės pasisakymais Lietuvoje radijuje apie 1991 metų įvykius. Pareiškime sakoma: "Šie mūsų kolegos (K.Prunskienė, B.Genzelis, N.Medvedevas, A.Butkevičius - P.K.) labai tendencingai ir nedorai aiškino kai kuriuos anų tragiškų ir herojiškų dienų įvykius bei jų priežastis..." Pareiškimo autoriai įsitikinę, kad tai nulėmė minėto ketverto (ir net tik jo) noras suvesti senas sąskaitas, siekimas pažeminti kai kuriuos jų nekenčiamus žmones.
Ar kas dar prisimena tą baisią Sausio 13-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio pasakytus žodžius, kurie buvo pavadinti Sausio tryliktosios testamentu? Štai jie:
Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie tikite Lietuva, kurie mylite savo gražią gimtąją žemę, tėvų ir motinų kalbą ir dainas, - visa tai, kas yra Tėvynė ir ką praradęs lieki našlaitis, kurie trokštate, kad Lietuva būtų laisva ir garbinga valstybė, žinokite: ji tokia bus, ji amžinai atgims, nes bus išlikusi Jūsų širdyse.
Aš kalbu Jums tuos žodžius iš anksto numatęs, kad gal nebegalėsiu kalbėti. Atėjo dar viena naktis, kuri nebebus ilga, kaip nebebūna ilgas tamsiausias metas prieš aušrą. Supuvę vergijos namai griūva, ir nei prižiūrėtojų siutas, nei parsidavėlių šliužiojimas nebegali to sovietijos kalėjimo išgelbėti. Mums reikia išlikti savo sodybose, savo šeimose, savo žemėje, nebėgant į šalis nei nuo žemės, nei nuo sąžinės."
Sakoma, kad komunizmas mirė. Tačiaus kurgi jo lavonas?

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"