Knygoje - Kėdainių krašto žmonės
Kėdainių Mikalojaus Daukšos
bibliotekoje neseniai buvo pristatyta pokalbių su Kėdainių krašto
žmonėmis antologija "Penktadienio pokalbiai". Ją išleido
UAB "Rinkos aikštė". Knygos puslapiais į mus prabyla
40 Kėdainių krašto žmonių, kurių kiekvienas - įdomus, savo darbais,
likimu, dvasiniu pasauliu yra įnešęs savąją spalvą į Kėdainių
krašto gyvenimo spektrą.
Vienas iš gyvų istorijos liudytojų
kėdainietis Jonas Bajoriūnas - žmogus iš "Dievų miško".
Jį su broliu 1944 metais vokiečiai iš Kauno atvežė į Štuthofo
koncentracijos stovyklą. Ten jis susitikdavo su Baliu Sruoga,
prof. Starkumi, kunigais Leknicku, S.Yla... J.Bajoriūnas turi
sukaupęs nemažai rankraščių - tai būsimos atsiminimų knygos apmatai...
O štai patyręs melioracijos specialistas Stasys Padalevičius Kėdainiuose,
Lietuvoje ir dar toliau buvo žinomas kaip talentingas, pelnęs
tarptautinį pripažinimą fotomenininkas, įamžinęs daugybę per Lietuvą
žengusios melioracijos žingsnių, mirštančių vienkiemių ir jų naikinimo
tragedijos ištiktų žmonių. "Man teko matyti, kaip buldozeris
vertė jaunas obelis mano gimtinėje ir kaip juoda Milžemių žemė
verkė baltomis ir rausvomis obuoliukų ašaromis. Todėl tarp daugybės
nostalgiškų nuotraukų iš senųjų vienkiemių nėra nė vienos linksmos",
- prisipažįsta fotomenininkas, save laikantis bene vieninteliu
Lietuvoje vienkiemių naikinimo įamžintoju. S.Padalevičius nuo
1975 metų yra Lietuvos fotografų sąjungos narys, turi sukaupęs
apie 40 tūkstančių negatyvų. 1995 metais Kaune tarp kelių dešimčių
užsienio fotografų laimėjo didįjį prizą už fotonuotraukų ciklą
"Vienkiemiai ir žmonės".
Daug metų Kėdainiuose gyvena profesionalus dailininkas Jurgis
Skubala, kadaise buvęs tarp Vilniaus dailės akademijos perspektyviausių
auklėtinių. Ir pensinio amžiaus sulaukęs, nėra surengęs nė vienos
viešos savo kūrybos personalinės parodos, nors visaip buvo raginamas
ir darbai jo žinomi Lietuvoje, Vokietijoje. "Man tai niekuomet
nebuvo aktualu. Va, po mano mirties, jei vaikai panorės, tegul
mano išlikusių darbų parodas rengia. Visą gyvenimą aš veikiau
kaip architektas, dizaineris ir slapta nuo anuometinės valdžios
esu ir kažkiek bažnyčių apipavidalinęs", - sakosi pats J.Skubala.
Sudėtinga šio žmogaus biografija. Jo motina buvo pirmoji Biržų
gimnazijos direktorė. Tėvas - vokietis, tikras berlynietis. 1918
metais susipažino su jo motina, jiedu susituokė. 1944-aisiais,
vokiečiams traukiantis, Jurgis su šeima išvyko į Berlyną. O ten
ir Berlyno paėmimą teko matyti, amerikiečių aviacijos antskrydžius
stebėjo. Paskui - per visą Lenkiją, Baltarusiją į Rusijos lagerius...
Laimei, motina užsienio kalbų mokėjo, išgyveno ir su vienu sūnumi
grįžo į Kėdainius, o kitą stotyje paliko, nes jis jau nebegalėjo
paeiti. Grįžusius priglaudė buvusi tarnaitė, o rašytojas J.Paukštelis,
dirbęs vidurinės mokyklos direktoriumi, priėmė motiną dirbti mokytoja.
O pats J.Skubala liko ištikimas Kėdainiams.
Apie teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų kėdainiečiai sako:
jį galima mėgti, galima ignoruoti, tačiau nepastebėti jo kūrybos
neįmanoma. Apie savo asmeninį gyvenimą nėra linkęs kalbėti, nes,
anot jo, idėja jam visuomet svarbesnė už praktiškus dalykus. Gyvenime,
kaip ir kūryboje, yra maksimalistas. Jis daug ko sau neleidžia,
ko reikalauja kūnas, jausmai, emocijos. Nepakenčia dviveidžių
žmonių, tokių nė neįsileidžia į savo pasaulį, o intrigos ir apkalbos
jį lydi nuolat. Teigia, kad darė ir statė viską, ką norėjo, nepaisė
jokių "draudžiamų zonų", dėl kurių taip mėgo aimanuoti
daugelis jo kartos ir jaunesnių režisierių. Kas yra laisvalaikis,
menkai tesuvokia. Visas jo gyvenimas yra skirtas teatrui, kinui,
menui...
Kito kėdainiečio monumentalioji kūryba yra išsibarsčiusi ne tik
po Lietuvą, yra jo kūrinių ir užsienyje. Tartu universiteto botanikos
sode stovi "Lietuvaitė", Vokietijoje, Zomerdos kapinėse,
- kryžius, o kitame vokiečių mieste - "Rūpintojėlis".
Tai vis skulptoriaus, drožėjų drožėjo Vytauto Ulevičiaus darbai.
"Menas yra religija, nes grožis yra tvarka. O tvarka yra
dieviška. Kai žmogus praranda meilę Dievui, gamtai, žmonėms, jis
pažeidžia Visatos dėsnius", - sako dailininkas. Knygos puslapiuose
V.Ulevičius apie darbą, kūrybą, santykį su gamta ir žmonėmis aiškina
filosofiškai. Drožinėti pradėjo piemenaudamas, vėliau buvo taikomosios
dekoratyvinės dailės dirbiniai. 1997-aisiais minėjo kūrybinį keturiasdešimtmetį,
o penkiasdešimtmečio proga išleistame kataloge yra toks vertinimas:
"Jo darbai - tai himnas žmogui, darbui ir gėriui". Pats
V.Ulevičius laiko pasisekusiu kūriniu antkapinę skulptūrą kapinaitėse
ties Raguva - ji skirta Broniui Krivickui, lituanistui, dramaturgui,
rašytojui, partizanui. Iš viso sukurta apie 150 monumentaliųjų
skulptūrų, galybė kamerinių, parodinių kūrinių, surengta daug
personalinių, respublikinių, zoninių parodų, gauta nemažai apdovanojimų,
o kur dar parodos Rusijoje, Graikijoje, Belgijoje, Mongolijoje,
Prancūzijoje ir kitur. Krakes išdabino šešiais savo darbais.
Knygoje išspausdintas Marijos Šepetienės pokalbis su aktore Rūta
Staliliūnaite. Ir neatsitiktinai. Rūta gimė Šiauliuose, pradinę
mokyklą lankė Radviliškio rajone, Pašušvyje, vėliau - Kėdainiai,
Dotnuva, Krakės ir pagaliau Kaunas. Prie Krakių vidurinės mokyklos
auga vardinis Rūtos ąžuoliukas, netgi vardas po juo išrašytas.
"Krakėse - prasmingiausias mano laikas. Čia pradėjau vaidinti,
šičia sutikau savo pirmąjį scenos mokytoją Joną Kisielių. Šioje
mokykloje buvo statomi klasikos spektakliai, o pats J.Kisielius
nuostabias dekoracijas piešdavo", - prisimena R.Staliliūnaitė.
"Darbas, kūryba - visuomet gražu", - sako kraštiečių
klubo prezidentas, operos solistas Vincentas Kuprys. Dvidešimt
metų ne savo noru praleido už Uralo, svetimoje scenoje dainavo
devynerius metus, sukūrė 45 vaidmenis. Ypač brandus pirmasis vaidmuo
- Greminas Čaikovskio operoje "Eugenijus Oneginas".
Brangus jam Mefistofelis Š.Guno "Fauste". Šią partiją
dainuoja jau 38 metus. "Kūrybos džiaugsmas daro gyvenimą
pakylėtą, taurina sielą. Tačiau didžiausią vaizduotės bei harmonijos
teikiamą pasitenkinimą operos scenoje patyriau susitikimuose su
neeiliniais menininkais, retomis asmenybėmis", - sako V.Kuprys.
Jis dainuoja Kauno ansamblyje "Girių aidai". Kraštiečių
susitikimai - didžiulė dvasios atgaiva, sugrįžimas į gimtąsias
vietas, į jaunystės laikus.
Knygos puslapiai supažindina mus su kultūrinio gyvenimo puoselėtojais:
buvusia M.Daukšos viešosios bibliotekos direktore Janina Matuliene,
apdovanota LDK Gedimino I laipsnio medaliu "Už nuopelnus
Lietuvai"; Vitoliu Laumakiu, žinomu mėgėjiško kino entuziastu
- ir scenaristu, ir dramaturgu, ir režisieriumi, prie Lietuvos
kino populiarinimo pasaulyje ne menkiau prisidėjusiu nei tos srities
specialistai. V.Laumakys - ir puikus gydytojas stomatologas, yra
išleidęs dvi savo poezijos knygas.
Žavi Skinderiškio dendrologinio parko kūrėjas Kęstutis Kaltenis,
apdovanotas gamtosaugininko Valdo Adamkaus premija 1993-aisiais.
Jo sukurtas dendrologinis parkas užima šimto hektarų teritoriją,
kurioje beveik pats vienas surinko ir išsaugojo per 700 medžių
ir krūmų rūšių. K.Kaltenis, miškininkų dinastijos tęsėjas, nuo
jaunystės puoselėjo viziją sukurti gamtos kampelį, kuriame atsigautų
žmogaus dvasia, kur jis galėtų savimi pabūti.
Gimusi ir augusi Kėdainiuose, Marija Milvydienė pusę šimtmečio
praleido Vokietijoje, vėliau Šveicarijoje. Pagaliau grįžo į nepriklausomą
Lietuvą. Ilgai buvo išsiskyrusi su dukra, tad dabar apsigyveno
pas ją Vilniuje. Užfiksuotos neramios jos mintys apie tėvynę,
pokarį, apie savitą lietuvių kultūrą bei istoriją. Sugrįžusi M.Milvydienė
dovanojo M.Daukšos bibliotekai daug vertingų knygų. Vis puoselėjo
viltį apie gražią savo Tėvynės ateitį. Neseniai M.Milvydienė išėjo
Amžinybėn. Jos atminimą saugo duktė Dalia Drėmienė. Ji laiminga,
kad po ilgų išbandymų galėjusi pagyventi su mama.
Knygoje - pokalbiai su Tėvu Stanislovu, Kėdainių rajono meru Viktoru
Muntianu, suvalkiečiu, turinčiu lietuviško ir moldaviško kraujo,
su verslininku, politiku Viktoru Uspaskich, su Krašto muziejaus
direktoriumi Rimantu Žirguliu. R.Žirgulį neretai girdime kalbantį
miesto šventėse, renginiuose, minėjimuose, visur, kur domimasi
ar rūpinamasi Kėdainių krašto reikalais. Pasak R.Žirgulio, iki
pat kaulų smegenų buvęs humanitaras, kilęs iš tremtinių šeimos,
1992-aisiais tapo šio muziejaus direktoriumi, o po metų baigė
Vilniaus universitetą. Diplominio darbo tema - "Kėdainių
karmelitų vienuolyno istorija". "Kėdainiuose yra kas
veikti, čia ir savotiška Troja, ir Pompėja", - sako R.Žirgulis.
Į karmelitų vienuolyną persikėlė Kėdainių krašto muziejus. Direktorius
turi svajonę nuvykti į Varšuvos archyvus, į Švediją. Ir Kėdainiuose
laukia platūs veiklos dirvonai.
Knyga "Penktadienio pokalbiai" padės plačiau susipažinti
su Kėdainiais ir šio krašto žmonėmis, suteiks malonių skaitymo
akimirkų.
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
Kėdainiai
© 2002 "XXI amžius"
