Skaitykite leidyklos "Naujasis amžius"
išleistas naujas knygas
Jau ketvirtoji
Šiandien naujų poezijos knygų ir
negirdėtų vardų lavinoje susigaudyti ne taip lengva. Būti pastebėtam
- juo labiau. Daug tokių, kurie savo lėšomis išleido pirmąją ar
antrąją eilių knygelę. Vienas jų - Liudas Gustainis. 2001-aisiais
pasirodžiusi jo poezijos knyga "Tavyje" (leidykla "Sapnų
sala") - jau ketvirtoji. Ją puošia paties autoriaus iliustracijos.
Atsižvelgiant į formalius reikalavimus, dalis eilėraščių (17 skiemenų
ir aliuzija į metų laiką) lyg ir atitiktų japoniškąjį haiku, tačiau
dažnai gamtos reiškiniai sutapatinami su dvasinio gyvenimo apraiškomis,
ir eilėraščiai virsta filosofinėmis metaforomis.
Autorius teigia, kad visi gamtos reiškiniai (įskaitant stichines
nelaimes, ligas) siejami su žmonių mintimis ir jausmais. Su autoriumi
galima ir nesutikti. Nežinia, ar kam supykus ant savo šuniuko,
kils cunamis Japonijoje arba raupsai Afrikoje. Perskaičiusi L.Gustainio
349 posmus, pabūgau, kad stichinė nelaimė ir ypač liga neištiktų
šios poezijos knygos skaitytojo ir jis nepradėtų kalbėti tokiais
"gustainiškais" posakiais, kaip, pavyzdžiui, šis: Raganos
dūsta/ urvuose kalakutais (!)/ auga ledynais. Arba: Motinos valia/
apklojo sliekus lapais -/ giedos (!) kada nors. Jei netyčia į
galvą įlįs kad ir toks posmas, kaip Kraujo lašuose/ turgaus sumaišties
kriokly/ kuokina (!) svirpliai, - išgirsite ne tik kaip "kuokina"
svirpliai, bet ir patys kuoktelsite, pagaliau sulaukę tos (jei,
žinoma, jums pasiseks) dienos, kai ims giedoti sliekai...
Knygoje perdėto originalumo - "per kraštus". Pasirinkta
trumpa forma verčia L.Gustainį kalbėti labai kondensuotai, bet
toje kondensacijoje kartais tiek daug tirštų prasmių, kad jos
naikina viena kitą, ir, kas blogiausia, - pačią L.Gustainio poeziją.
Jausmų lūžtvose/ inercijos žirafos/ vilkus liūliuoja, - sakoma
šiuose keistuose "užrašuose". L.Gustainis labai mėgsta
kurti naujadarus. Gal kada šis jo pomėgis ir duos gražių rezultatų,
bet kol kas dažnai tokie pasakymai, kaip kuokina svirpliai arba
šnarpuoja varmai, tik glumina savo pretenzingumu.
Vartant šią poezijos knygą, neaišku, ar L.Gustainio iliustracijos
iliustruoja jo eiles, ar, atvirkščiai, eilės - iliustracijas?
Atrodo, kad eilės pritaikomos nedideliems L.Gustainio paveikslėliams,
jų autorius bando aprašyti kažkokius, jam vienam galbūt žinomus
vizualinius objektus. O jei paveikslai būtų dideli, trieiliai,
galėtų būti tarsi koks prierašas po jais? Tuomet nereikėtų nervintis,
skaitant šias miniatiūras, kurias pamatyti paprastų akinių nepakanka
(būtent tokios, vykusiai sudarytos vizualinės knygos su kūrybingais
žodiniais intarpais pavyzdžiu galėtų būti skulptoriaus Roberto
Antinio knyga "IR", pasirodžiusi 2000 metais).
Daug talentingesnis L.Gustainis ten, kur kalba paprastai: Brendu
per lapus/ geltonoj begalybėj/ ošia dalia. Jau čia iš tolo galima
nujausti japonišką haiku dvasią "ošiant". Arba šiame
posmelyje, kuriame jaučiama žmogaus situacija: Kiek kartų medžiai/
keitė aprėdus žalius - / argi tai baisu? Čia autorius vienu sakiniu
pasako mintį, neperkraudamas prasmėmis: Vargų žolynuose/ aistrų
spanguolynuose/ šventumas noksta. Pakankamai grynas, estetinis
vaizdas, piešiamas tokioje strofoje: Saulėj varinėj/ atvaizdas
pilkas žmogaus/ juda be garso.
L.Gustainis stengiasi rasti sudėtingus, neregėtus negirdėtus sugretinimus:
Miestas tamsoje/ man pasirodė žarija,/ laukiančia vandens. Tai
perlas, tačiau tokių knygoje nėra daug. Toliau - "neravėti"
L.Gustainio poezijos daržai. 349 trieiliai - gana daug. Ką tai
sako? Daug parašyta, bet ar viską vertėjo dėti į knygą?
Vitalija NORVILIENĖ
Kaunas
© 2002 "XXI amžius"