Riedėjo ašara per sielą

Su Egidijumi Stanciku, Kauno dramos teatro aktoriumi, kalbėjomės ką tik po premjeros - Dazai Osamu "...ir reikia eiti..." (režisierius Valius Tertelis). Todėl nenuostabu, kad mūsų kalba vis sukasi apie šį spektaklį...

- Aš daug kalbu, - šypsosi aktorius. - Bet vertinu tylą, nes ji iškalbingesnė už žodžius, už žinojimą. Žinojimo apskritai negali būti. Vargas tam, kuris sako: aš žinau. Judant, į priekį einant, tos nežinios vis daugiau. Ir daugiau klausimų negu atsakymų. Daugiau ir neramybės. Bet man taip labiau patinka. Nesinori girtis, bet mano tokia prigimtis: be darbo negaliu. Idėjų visokių sukasi. Žmonės verkšlena, kad neturi darbo, jaučiasi nereikalingi. Aš, priešingai, visada turiu idėjų. Bėda ta, kad mes ne visada išdrįstame imtis atsakomybės ir pradėti kažką daryti. Po penkerius metus gyvavusio "Vainuto raštininko" aš ir pats vidumi pasikeičiau, buvau pergyvenęs tą laiką, nebegalėjau kalbėti už aštuoniolikmetį Antaną Baranauską. Norėjosi žingsnio į priekį, ilgai ieškojau medžiagos būtent monospektakliui (man patiko monospektaklyje vaidinti), nes visai kita atsakomybė. Ir sunkiau. Daug sunkiau. Gerokai didesnė rizika. Bet juk ateina laikas, kai po 33 metų amžiaus ribos pradedi galvoti apie savo gyvenimo misiją, apie prasmę ir nori išbandyti save, statyti labiau rizikuodamas. O aktoriui monospektaklis - didžiausios rizikos zona: arba laimėsi, arba pralaimėsi; arba būsi karalius, arba niekas. Man labai norėjosi mesti save į tokią situaciją... Skaičiau įvairią literatūrą, buvo idėjų. Jei Dievas laimins tų idėjų išsipildymą - jos irgi bus realizuotos.

Tai kam padedant atėjo Judas Iskarijotas?

Esu labai dėkingas kolegei aktorei Gražinai Balandytei, kuri pasiūlė man šią novelę (rusų kalba). Perskaičiau ir pajutau: kažkas yra. Galima ne tik vaidinti, bet ir atskleisti savo žmogišką poziciją, savo išpažinimą. Sutikau Gintarą Patacką ir paprašiau išversti kūrinį į lietuvių kalbą. Jis labai greitai tą padarė. Teatro vadovai perskaitė ir įvertino kaip labai įdomią medžiagą. Beliko susirasti režisierių. Man pasitikėjimą kėlė režisierius Valius Tertelis, su kuriuo teko dirbti T.Stopardo "Arkadijoje", "N.Gogolio "Vedybose". Vienam aktoriui, be režisieriaus kurti monospektaklį - neįmanoma, nes kiekvienas žmogus apsineša gyvenimo dulkėmis, aktorius - dar ir savo vaidmenų štampais. Režisierius tam ir yra, kad suformuluotų mintį, padėtų pernešti, perteikti ir palaikyti idėją viso spektaklio metu, padėtų atsikratyti išnaudotų štampų. Juk buvau ką tik atsisveikinęs su monospektakliu "Vainuto raštininkas", bijojau, kad nebūtų jokių aliuzijų su šiuo kūriniu, su kitais vaidmenimis. Vienas dirbdamas vadovaujiesi tik impulsu ir gali nueiti lengviausiu keliu.

Ar šio spektaklio dėka teatre atsirado nauja salė?

Taip. Dailininkas Arvydas Norvaišas sukūrė mano spektakliui naują erdvę, puikiai ją apipavidalino. Taip teatre atsirado dar viena vaidybinė aikštelė. Salės pavadinimą nulėmė žiūrovų skaičius. Be to, visi žino, kad trys šešetai - Šėtono skaičius, bet ne visi - kad du šešetai yra žmogaus skaičius, žmogaus erdvė. Taip atsirado mažoji scena "66".

Tai scenos erdvė. O spektaklio "... ir reikia eiti..." erdvė?

O spektaklio erdvė - ne gvildenti visiems žinomą Biblijos temą: Judas išdavė, bet pabandyti atskleisti įvairias žmogaus ypatybes, išdavusio, gyvenančio nuodėmėje, puolusio žmogaus kančias. Džiaugiuosi, kad vienas geriausių teatro muzikos kompozitorių Vidmantas Bartulis (mūsų teatro vadovas) sutiko kurti muziką šiam spektakliui. Galbūt virš mūsų visų idėjos buvo laiminanti Kūrėjo ranka, todėl viskas ėjosi taip sklandžiai. Prabėgo du mėnesiai repeticijų, išaušo premjeros rytas. Širdis suspurdėjo - nejučiomis prabėgo du mėnesiai įdomaus ir prasmingo gyvenimo. Atėjo labai laukta akistatos diena, kai atsistoji su savo kūriniu - kūdikiu priešais žiūrovą. Tuo pačiu ir įtampos, ir atsakomybės kupina diena: supras - nesupras, priims - nepriims...

Ar nenuvylė pirmoji premjerinė publika?

Raseinių parapijos klebonas kunigas Virgilijus Dudonis suorganizavo Raseinių inteligentus ir atvažiavo į Kauno dramos teatrą. Po spektaklio bendravau, žiūrovai pateikė man klausimų, aš - jiems. Man svarbu žinoti, ar viską suprato, kaip suprato, ar viskas priimtina. Džiaugiuosi, kad žiūrovai kalbėjo tai, ką mes kalbėjome per repeticijas, gvildendami, konkretindami tikslą, ką norime išsakyti šiuo spektakliu. Jei žiūrovui nuriedėjo ašara ne tik per skruostą, bet ir per sielą, per širdį, privertė kitaip žiūrėti į save, į savo veiksmus ir į aplinką - mano tikslas pasiektas.
Man skaudu, kai mes aklai priimam kažkieno suformuluotą nuomonę apie kitą žmogų; priimame ir gyvename kaip su sava nuomone, visiškai nesusimąstydami, nebandydami analizuoti: ar tikrai, ar taip, ar ne. O kai daug žmonių taip galvoja - mintis materializuojasi: mūsų galvojimas paveikia taip, kad žmogus ir tampa toks. Žodis yra atsakingas, bet ne mažiau atsakingas yra mąstymas, mintis. Reikia atsakingiau į tai žiūrėti, nes nežinia, ar mūsų mintis (šviesi, tamsi, gniuždanti) gali pakelti ar pražudyti.

Koks jūsų santykis su religija?

Aš esu tikintis. Gimiau tikinčiųjų šeimoje. Man nereikėjo atradinėt tikėjimo gyvenimo kelyje. Tai Dievo dovana, kad aš augau tokioje šeimoje. Vėliau galėjau diskutuoti, analizuoti, tvirčiau, jautriau dėlioti savo santykius su mano įsivaizduojamu ir pajaustu Dievu.
Du apaštalai man yra labai suprantami - Jonas ir Judas. Apie kitus gal aš dar per mažai mąsčiau. Pradėjau svarstyti taip: išdavystė, Kristaus kančia, kryžiaus nešimas, Golgota. Petras irgi tris kartus išdavė, bet atliko atgailą. Petro išsižadėjimas neprilygsta Judo išdavystei. Mąstau: Judas suvokė, kokią jis atliko misiją. Ta misija ne nuo jo priklausė - tai buvo Dievo planas. Jėzus, kaip Dievo Sūnus, atėjo į žemę ne pagyventi, pajusti žmogiškų malonumų, o atpirkti žmoniją. O žmonijos atpirkimas nebuvo galimas be Judo išdavystės. Jėzus atstovauja dieviškai pusei, tai nešamai šviesai. Judas - žmogiško nuopuolio, nuodėmės, tamsos pusei, kurią ta atneštoji šviesa ir turi nugalėti. Atpirkime dalyvauja ir Dievo Sūnus, ir žmogaus sūnus. Šviesa ir tamsa. Judo pabučiavimas ir yra žmonijos atpirkimo kulminacija: susiliejo šviesa ir tamsa. Ir tamsa turėjo išnykti. Judas negalėjo kitaip pasielgti suvokęs, kur jis dalyvavo, ką atliko. Jis nieko kito negalėjo - tik pasikarti. Jo veiksmas logiškai aiškus. Jono pozicija man irgi aiški: jis seka paskui kryžių, stovi po juo, jis išspinduliuoja savo drąsą, meilę. O kur visi kiti apaštalai?

Ar todėl spektaklyje pasirinkti būtent tokie simboliai, metaforos?

Man, kaip aktoriui, kaip žmogui, buvo labai svarbi kun. V.Dudonio nuomonė. Po spektaklio jis užkabino man ant kaklo kryžių - kaip pripažinimo ženklą, kad tai, ką mes darome, nesikerta su Bažnyčios ar nusistovėjusiomis pažiūromis, dogmomis. Priešingai: spektaklis žadina žmogų siekti tolesnio ir tvirtesnio tikėjimo, jį atnaujinti, išgryninti. Man katalikų tikėjimas brangus tuo, kad plečia mano laisvę, atsakomybę, verčia nuodugniau, drąsiau mąstyti, galvoti, kažką atrasti, pažinti. Mums neduotas absoliutus žinojimas ir giluminis pažinimas. Bet tas procesas man yra įdomus. Prieš metus aš dar maniau, kad Judas yra niekšas, jo poelgis be galo baisus ir smerktinas, bet šiandien galiu pasakyti, kad nežinau, kaip Judą vertina Dievas - ne žmogus. Nemanau, kad jis yra pragare.

Kodėl Jėzus pasirinko Judą?

Aš niekada savęs neklausiu to. Kodėl pasirinko būtent tokiai misijai - išdavystei? Galbūt Judas Kristaus akyse buvo tas, kuriuo galima pasitikėti - jis padarys. Vadinasi, jis labai mylėjo. Mes duodame atsakingiausius darbus, misijas tiems, kuriais labiausiai pasitikime.

Ką myli, tam ir kryžių uždeda?

Judas tikrai nuoširdžiai mylėjo Kristų: sekė paskui, rinko pinigus, kaulijo maistą. Manyti, kad Judas išdavė dėl pinigų, - klaidinga. Jei jis buvo suktas ir mėgo pinigus, tai galėjo jų prasimanyti iš minios, kuri susirinkdavo pasiklausyti Kristaus. (Ką dabar sėkmingai daro įvairios sektos.)
Dar gali būti, kad Judas (kaip žmogus) nelabai suprato ir priėmė Kristaus mokymą: Dievo sampratą, dangaus karalystę, nežemiškus džiaugsmus. Jis persisunkęs žmogišku gyvenimu. Viską darydamas kaip sau, nuosekliai, kaip žmogus, jis laukė dėmesio ir nesulaukė. Juk kasdieniame mūsų gyvenime tai atsitinka labai dažnai. Jei draugas serga draugo problemomis, sprendžia jas, vieną kartą gal sulaukė dėkingumo, kitą - ne, vėliau - irgi ne, tad nustoja domėtis ir "sirgti" jomis, nes, kaip žmogus, jis nesulaukia atsako ir dėmesio. O problemų turintis draugas žiūri nustebęs: jis dar ir to, ir ano man nepadarė, tiek laiko padėjo, o dabar nebesirūpina manimi, išnyko iš gyvenimo, išdavė. Nuo begalinės meilės pereiname į jautrų egoizmą, kai norima tokios pačios meilės ir dėmesio, tylaus buvimo kartu, - iki išdavystės, iki išsižadėjimo, išmetimo, nes jis iš širdies, tai ir iš gyvenimo. Bet Judas negali išmesti Kristaus iš širdies. Judas dėl Kristaus atsisakė visko: ir namų, ir savo asmeninės gerovės, ir moterų. Jis patikėjo ir nuėjo paskui. Paskui liguista fantazija pradėjo iškreipti realybę, Judas pradėjo matyti įsivaizduojamus dalykus, kurių realybėje nebuvo. Tuo momentu jis ir palūžta. Tai Judo tragedija, kad jis suabejoja Kristumi. Puola gelbėti Kristų - išduodamas. Kiekviename iš mūsų gyvena judukas. Didesnis, mažesnis, bet jis krebžda. Ir spektaklis apie tai.

Ar ši pjesė skirta šiuolaikiniam žiūrovui? Kaip spektaklis būtų vertintas "anais laikais"?

Žiūrovas visuomet toks pats - jis nekinta. Teatras gražus čia ir dabar. Jei žmogus paklūsta tam vyksmui ir mąstymui, tai jis ir mąsto, ir išgyvena čia ir dabar. Prieš 15-20 metų tokio spektaklio akcentai dėl ideologijos būtų visai kiti. Aišku, tada jo ir nebūčiau kūręs. Aš labai tikėjausi, kad per nepriklausomybės dešimtmetį susiformuos daug daugiau laisvų asmenybių, kad mažesnė bus masė. Bet paviršutiniška pramoginė televizija, jos produkcija, kultūra, įsiveržusi į mūsų gyvenimą, serialai suformavo serialų žiūrovą. Žinoma, norėčiau, kad mano spektaklį pamatytų kiekvienas, bet nežinau, kaip jį žiūrės ir vertins "serialinė" publika. Ar norės mąstyti taip nuodugniai, kokias galimybes pamąstyti suteikia Dazai Osamu novelės turinys. XXI amžiuje žiūrovas nėra ir nebus niekuo geresnis už praėjusio amžiaus žiūrovą ar dar ankstesnių laikų žiūrovus. Gal daugiau apsišvietęs, bet žinojimas nesuteikia išminties. Aš niekada nesureikšminu to laiko, kuriuo mes gyvename. Jis tikrai nėra nei geresnis, nei blogesnis, ir mes nesam kitokie nei žmonės, gyvenę prieš tūkstantį metų, prieš šimtą metų, ar tie, kurie gyvens po šimto metų. Mes gyvename įdomiais ir ypač reikalingais laikais. Kaip niekad reikalingi žmonės, kurie mąstytų, galvotų, kurie norėtų vis kažko daugiau negu gyvenimas gali suteikti. Nuo verkšlenimo niekas nesikeičia. Tik nuo pasitikėjimo gali kažkas pasikeisti ir keičiasi.
Nežinau, kaip sutiks spektaklį "...ir reikia eiti" teatro kritikai. Kolegos sutiko labai gerai. Tai džiugina. Tik atėjus dirbti į teatrą yra svarbu, ką parašys kritikai, po to lieka tik publikos reakcija. Ir tai, kaip tu pats jautiesi. Žinoma, kritika turi istorinę, išliekamąją vertę. Šiandien žiūrovas pažiūrėjo, išėjo pakeistas, susimąstęs, o po penkiasdešimties metų kas nors atsivers straipsnį ir perskaitys, kad nieko gero nebuvo. Bet po penkiasdešimties metų man bus tas pats, ką manys apie mano spektaklį ir mane. Man suteikia drąsos tokia nuostata: man nesvarbu, kas ką apie mane galvoja, man labai svarbu, ką aš pats apie save manau ir ką mano Dievas galvoja apie mane. O visa kita... Visi mes žmonės... Kuo daugiau apie save galvosi, tuo mažiau norėsi apie kitą blogai galvoti.

Sakoma: kūryba - nepatenkintų poreikių realizavimas. Jums tai netinka?

Manau, kad tinka. Tai noras provokuoti žiūrovą mąstyti, atsakingiau žiūrėti į bet kurį gyvenimo reiškinį, nesivadovaujant aklu primetimu, savotišku tapsmu minios dalimi. Skaudu žiūrėti į minią; minia naudojamasi, tai patogu. Bet Dievas davė vieną gyvenimą, nepakartojamą, o ypač tiems, kuriems davė ir tikėjimo dovaną. Jiems suteikta galimybė judėti, augti ir brandinti vienintelę, nepakartojamą savo asmenybę, nepriklausomai nuo to, ar tu dirbi didelius darbus ar mažus.
Jūs kryptingas žmogus?
Negalėčiau pasakyti, kad esu sąmoningai kryptingas žmogus. Bet jei pažvelgčiau ir paanalizuočiau savo gyvenimą, būtų matyti labai nuosekli kryptis. Bet sąmoningai aš jos nekūriau, kažkas tarsi veda už rankos, saugo, suduoda, bet kryptis išlieka ta pati. Taip, esu kryptingas. Bet tai - ne mano nuopelnas. Taip yra.

Apie Jus sako: pozityvus, retas... Kodėl?

Nežinau. Gal kad nenurimstu, siekiu kažko, esu užsispyręs. Labai daug skaitau. Anksčiau deklamavau tik Vytautą Mačernį, dabar - labai daug kitų kūrėjų. Viskas priklauso nuo įdėto darbo. Man knyga - kaip ir pažintis su žmogumi. Kol nepažįsti, žmogus lyg neegzistuoja. Kai pradedi pažinti žmogų, stebiesi, kaip galėjai anksčiau be jo gyventi. Taip būna ir susipažįstant su poezija, su knyga, su daile, su muzika.
Namuose turėjau labai daug perskaitytų knygų. Jas atidaviau vaikų kolonijai - perdaviau per Rumšiškių kleboną. Tiems vaikams skaičiau V.Mačernio prozos kūrinį "Aš jums atnešiau saulės patekėjimą". Pamačiau sublizgant ašaras tų vaikų akyse. Tai buvo man labai gražus dvasinis išgyvenimas. Retkarčiais vis noriu nuvažiuoti į Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinato kultūros rūmus ir ten paskaityti, nes jie klauso širdimi. Jie nemato, kaip tu atrodai, jie klauso tik žodžio ir tavo vidaus. Šis pasitikrinimas man reikalingas. Važiuoju į psichiatrijos ligoninę, "Bičiulių" klubą paskaityti, pabendrauti su ypač jautriais žmonėmis, kurie arba priima, jei jaučia tavo tikrumą, arba atsiriboja, jei jaučia veidmainiškumą, teatrališkumą. Tie žmogiški dalykai - kaip malda, kaip dvasinis procesas - man retkarčiais reikalingi. Ne kasdien patiri pirmo sniego išgyvenimą, apsivalymo jausmą.

Ką norėtumėte pasakyti prasidedant naujiems metams?

Praėję metai man buvo labai geri. Baigiau KTU Vadybos fakulteto magistrantūrą, sutikau naujų įdomių žmonių, sau mielą sceninį darbą sukūriau. Duok Dieve, kad ateinantys būtų dar geresni. Man nesvarbu, kiek gyventi, man svarbu, kaip gyventi. Jei man bus įdomu, tai gal ir kažkam kitam bus įdomu.
Galiu planuoti ateinančių metų idėjas, bet kaip gyvensiu toliau- neplanuoju, nes gyvenimas vyksta dabar, o ne ateityje. Kai gyveni dabar - labai greitai laikas eina, o tai yra blogai. Bet gal taip geriau, nei pajusti ištįsusį laiką, nuobodulį, nereikalingumą, vidinį irzlumą, nepasitenkinimą, pyktį ant supančio pasaulio. Aš nesu patenkintas savimi žmogus, pykstu ant savęs už daug ką. Bet skųstis negaliu, nes ko reikia - lyg ir viską turiu. Dievas man labai dosnus. Burnoti negaliu: ką užsibrėžiu, ko noriu, tas ir įvyksta. Tyliai, ramiai.

Ir palinkėtumėte...

Linkiu nusišypsoti ir linkėti sau: patikėti, kad mūsų gyvenimas iš dalies priklauso nuo mūsų pačių. Ties kuo mes susikaupsime, ką sau linkėsime, tai ir įvyks. Atsipalaiduoti nuo visiškai nereikalingo vidinio nepasitenkinimo, kai burnojame prieš Dievą, kad negauname to, ko norime. Labiau pasitikėti Dievu. Jis, kaip mylintis griežtas tėvas, duoda tai, ko tu trokšti. Mes dažnai melsdamiesi prašome Dievo tokių dalykų, kurių mums iš tikrųjų nereikia vykdant mūsų misiją. Tokių neeilinių metinių švenčių proga linkiu, kad nustotume varginti Dievulį savo irzliais prašymais: reikia to, reikia ano... Savo trumpoje, bet tikroje maldoje padėkokime už tai, ką jau gavome. Manau, kad tada žmogaus gyvenimas gali pasikeisti. Man taip atsitiko, todėl kviečiu ir kitus taip gyventi.
Visus, kurie perskaitė šias mano mintis, turi ką pasakyti, paklausti, paprieštarauti, kviečiu padiskutuoti po spektaklio "... ir reikia eiti...", nes noriu, kad tai, ką darau, būtų reikalinga ne tik nedideliam būreliui. Spektaklyje "... ir reikia eiti..." kalbame apie tikėjimą. Norėčiau, kad kiekvienas tikintysis jį pamatytų. Tad iki pasimatymo.

Dėkoju už pokalbį ir gražias mintis.

Džiuljeta KULVIETIENĖ

© 2002 "XXI amžius"

 

Aktorius Egidijus Stancikas

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka