XXI amžius

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

"Tavo minties... skrydis, kaip prožektoriaus šviesa perskrodžia tamsą..."

Apie lietuvybės gaivintojo ir ideologo Vlado Putvinskio-Pūtvio žmoną ir bendražygę Emiliją Putvinskienę

"Prisikėlimo šventės varpams skambant, pakilę ir sustiprėję dvasia, drąsiai ir tvirtai eikime jo nurodytu keliu" - taip iš gero pusšimčio metų tolumos kreipiasi į mus, dabartinius Lietuvos žmones, savo knygoje "Atsiminimai" viena šviesiausių prieškario nepriklausomos Lietuvos moterų, Vlado Putvinskio-Pūtvio žmona ir bendražygė, Sibiro gulagų kankinė Emilija Putvinskienė. Stebina jos įkvepiantis tikėjimas, kad Lietuvai skambės prisikėlimo varpai, kad pakilsime. Tik kada? Ar ne per giliai esame nugrimzdę į raudonmiegio liūną? Ar išgirsime E.Putvinskienę? Ar suvoksime šiandien V.Putvinskio-Pūtvio idėjų reikšmę Tautos istorijai ir jos išlikimui? Ar suprasime, kad jo idėjos šiandieninėje Lietuvoje tampa pačiomis aktualiausiomis?
V.Putvinskis-Pūtvis į Tautos istoriją įėjo kaip vienas iškiliausių Tautos vaikų, "aistringas lietuvybės ir tautiškumo puoselėtojas, tautinio atgimimo šauklys, rašytojas, knygnešystės organizatorius, Šaulių sąjungos įkūrėjas ir ideologas, pažangaus ūkininkavimo pradininkas, švietėjas ir humanistas, ir, kaip dauguma dorų lietuvių, carizmo tremtinys" (Blaževičius K.Didysis lietuvis Vladas Putvinskis// XXI amžius. 2000 03 16. P.11).
Ir ne tik tais žygdarbiais garsus V.Putvinskio-Pūtvio kelias į Lietuvos istoriją. Vincą Kudirką tautos atgimimo kelyje būtų galima įvardyti kaip "Žodį", kilnaus ir prasmingo Lietuvos himno autorių, keliantį ir kviečiantį kurti Tautos ateitį, o V.Putvinskį-Pūtvį drąsiai būtų galima pavadinti "Veiksmu", nubrėžusiu Tautos išlikimo ir Lietuvos nepriklausomybės strategines kryptis, padėjusiu pamatus tautinei ideologijai (Voverienė O. Tauta ir valstybė Vlado Putvinskio-Pūtvio tautinėje ideologijoje// XXI amžius. 1999 03 05. P.5). Jo publikacijų ir literatūros apie jį rinkinys "Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai", išleistas Čikagoje 1973 metais, - neįkainojama vertybė Tautos istorijoje, rodanti tautinės minties brandą ir išmintį, jo idėjų gyvybingumą, minties energiją, lėtai, bet jau pradedančią virsti aukšta potencija Lietuvos ateičiai.
Kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvis ir puoselėtojas, knygnešių globėjas ir Šaulių sąjungos iniciatorius bei pagrindinis jos ideologas V.Putvinskis-Pūtvis prieškario nepriklausomoje Lietuvoje buvo apdovanotas Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Jo garbei, praėjus dešimčiai metų po jo mirties, Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, pastatytas paminklinis biustas. V.Putvinskio vardu pavadinta ne viena gatvė, Kelmės šaulių namai, Kauno šaulių būrys (Paleckis-Kaktavičius L. Daug įvykių dvare, kuriame gimė ir lietuvių kalbos gramatika// Lietuvos aidas. 1998 09 25. P.11). Jo idėjos gaivinamos ir skelbiamos doriausių nūdienos tautiečių.
Kaip tik to ir siekė V.Putvinskio-Pūtvio žmona ir bendražygė E.Putvinskienė. Ji viena pirmųjų aiškiai, su gilia moteriška intuicija suvokė, kad "pranašų pasišventimas žūtų, jei neatsirastų jų idėjų vykdytojų". Pati pirmoji ėmėsi V.Putvinskio-Pūtvio darbus populiarinti, "duoti jiems realią formą" (Putvinskienė E. Atsiminimai. Šiauliai, 1995. P.111).
Emilija Gruzdytė gimė 1875 m. spalio 30 d. Suvartuvos dvarelyje (dabar Kelmės r.) Petronėlės Beresnevičiūtės-Gruzdienės ir Vitoldo Gruzdžio šeimoje. P.Gruzdienė buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus sesers duktė, todėl šeimoje dažnai buvo minimas jo vardas ir jo geri darbai. Šeimoje augo devyni vaikai. Tėvai nepajėgė visų vaikų leisti mokytis. Emilija liko namuose, daug dirbo ūkyje.
1897 metais Emilija ištekėjo už Vlado Putvinskio ir apsigyveno jo dvare Šilo Pavėžupyje. V.Putvinskis ėmėsi lavinti žmoną: mokė ją istorijos, fizikos, chemijos, literatūros. Pajutusi po širdimi plazdant kūdikio gyvybę, Emilija suvokė, kad baigėsi jos romantiškoji gyvenimo atkarpa ir prasidėjo nauja, vadinama pareiga. Pirmas klausimas, kuris iškilo būsimo kūdikio tėvams, buvo: kokia kalba jie auklės savo vaikus. Patys vis dar kalbėjo lenkiškai. Į jos klausimą V.Putvinskis atsakė: "Lenkų kalba, su kuria mes užaugom, - tai nenormalumas, liguistas apsireiškimas, tautos iškrypimas, iš tikros gyvenimo vagos. Kadangi protėvių padarytą klaidą dar nevėlu ištaisyti, tai mūsų priedermė tai padaryti, nežiūrint jokių sunkumų, kurių, be abejo, mums teks" (Putvinskienė E. Atsiminimai. Šiauliai, 1995.P.25).
1898-aisiais gimė sūnus Stasys, 1899 metais - duktė Onutė, 1900-aisiais - Sofija, 1901 metais - Vytautas, 1904-aisiais gimusi Julytė anksti mirė. 1908 metais gimė Emilija, namuose ji buvo vadinama Meilute, Meile.
Siekdami padidinti ūkio pajamas, Putvinskiai daug skaitė, gilino žinias pienininkystėje, žemės ūkio kultūros klausimais, susidomėjo žuvininkyste, skaitė literatūrą lenkų, vokiečių kalbomis. Visuose sumanymuose tobulinant ūkį aktyviai dalyvavo Emilija, pritarė Vlado idėjai įrengti tvenkinius, įsteigti žuvininkystės verslą.
V.Putvinskis suprato, kad, kylant žemės ūkio kultūrai, neapsieis be kvalifikuotų darbininkų. Todėl, labai rizikuodamas, įkūrė slaptą lietuvišką mokyklą. Pirmasis jos mokytojas buvo Stanislovas Pažarauskis, drąsus vaikinas, žinantis, kad slaptoje lietuviškoje mokykloje gali dirbti tik žmogus, nebijantis kalėjimo bei Sibiro.
Nuo 1900 metų Šilo Pavėžupys ir Graužikai tapo tikru lietuviškos kultūros centru. Čia, tarpininkaujant Povilui Višinskiui ir Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, buvo atgabenamos ir platinamos lietuviškos knygos. "Į Pavėžupį dideliais ryšuliais atgabentas knygas reikėdavo išskirstyti į mažesnius ryšulėlius ir siųsti į Šiaulius. Emilija kartu su Vladu per naktis skirsto knygas, slepia jas, o kartais net visai savarankiškai gabena knygas toliau. Ne kartą Emilija eina sargybinio pareigas prie vieškelio, kad netikėtai neužkluptų rusų žandarai. Vladas tuo tarpu su vienu kitu ištikimu vyru slepia knygas, užkasa jas miške. Pats V.Putvinskis apie šią šeimos veiklą rašė "Knygnešio" pirmajame tome: "Siuntinių išdėstymas Pavėžupyje buvo pavojingiausias momentas visoje operacijoje. Kad tuo metu užkluptų krata, - išsisukti nebūtų galima, ir būtų galas ir mūsų "paštui", ir turbūt mums patiems. Bet tas pavojaus momentas buvo trumpas: miklūs manosios pirštukai greit viską sutvarkydavo; vyniojamieji popieriai ir net virvutės buvo deginami, o sutvarkytus siuntinius tuoj nešdavom į slaptus sandėlius miške, kur jų negalėtų surasti net visi susirinkę žandarai su kareiviais... Atsitikdavo su žmona eiti Šiaulių gatvėmis staiga ir nepaprastai pariebėjusiems nuo prikimštos po drabužiais literatūros" (Įžymios Lietuvos moterys. XIX a. antroji pusė - XX a. pirmoji pusė/ Spaudai parengė D.Marcinkevičienė. V., 1997. P.63-64).
Mirus V.Kudirkai, "Varpo" redagavimą perėmė P.Višinskis. "Varpas" buvo redaguojamas Šilo Pavėžupyje, iš čia siunčiamas į Tilžę Mortai Zauniūtei, ten buvo spausdinamas ir vėl knygnešių takais grįždavo į Lietuvą, ir į Šilo Pavėžupį. P.Višinskio įkalbėtas į "Varpą" pradėjo rašyti ir V.Putvinskis.
Vladas ir Emilija suprato vienas kitą ir manė mintyje, kad "neliks Tautos, jei nebus ryškių švyturių" (Pakumšis P. Lietuvos didžiavyriai. Šaulių sąjungos įkūrėjas // Blaivioji Lietuva. 1999, Nr.2. P.2). Todėl jų namai tapo daugelio lietuvių inteligentų prieglobsčiu, atrama ir užuovėja nuo visokių negandų. Čia viešėjo Jonas Jablonskis su šeima ir užbaigė lietuviškąją gramatiką, lankėsi Jonas Biliūnas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Augustinas Janulaitis, Povilas Višinskis, Antanas Smetona, mokytojas Vincas Kalnietis ir daugelis kitų.
Kiekvienas iš jų išvykdamas palikdavo dalį savęs: atmintyje - pokalbių nuotrupas, kūrybinių sėkmių ir nesėkmių džiaugsmą ir liūdesį, ir svarbiausia - savo širdies nerimastį, viltis ir planus, susijusius su Tautos išlikimu, jos kultūros puoselėjimu ir lietuvybės įtvirtinimu.
Kai 1905 metais Vladas buvo suimtas kaip darbininkų streikų organizatorius ir buvusių mitingų prieš valdžią dalyvis, Emilija jį lankė kalėjimuose, rūpinosi, kad greičiau būtų nagrinėjama byla, jo bylos klausimu išdrįso nueiti pas patį gubernatorių. Savo dvasios tvirtumu jį sugebėjo padaryti įspūdį, ir V.Putvinskiui byla nebuvo sudaryta, jis iš Šiaulių kalėjimo buvo paleistas.
Išėjęs iš kalėjimo V.Putvinskis pradėjo intensyviai publikuoti savo rašinius. Bendradarbiavo "Varpe", "Darbininkų balse", "Ūkininke", "Vienybėje lietuvininkų", "Lietuvos aide", "Vilniaus žiniose". Tautos kelias ir kultūros reikšmė tautos likime atsispindėjo jo straipsniuose, filosofijos darbuose ir grožinės literatūros kūrinėliuose. Kaip tik tuo periodu jis parašė "Girių karalių", "Giedrę", "Pranašą", "Paparčio žiedą", "Keturias deives", "Vandens lašą", "Po pietų", "Nešvarumo prakeikimą", "Kudlių šeimyną" ir kitus kūrinėlius. "...pavargęs rašyti visa tai skaitydavo balsiai ir reikalaudavo iš manęs kritikos. Vadindavo mane vyriausiu ir aštriausiu savo kritiku, su kuriuo jis tik ir skaitydavosi, nes kitiems vis tiek jis bus nesuprantamas. Toks didelis jo pasitikėjimas manimi vertė mane būti labai atsargia su savo kritika, nes užtekdavo vieno neatsargaus žodžio, kad dingtų noras tęsti pradėtą rašinį. Aš buvau jam lyg tiltas tarp žmonių, nes jo mintys ir svajonės to laiko žmonėms buvo tolimos ir atrodė nepasiekiamos, dėl to nuobodžios", - taip savo "Atsiminimuose" rašė E.Putvinskienė apie jų kūrybinį bendradarbiavimą (Putvinskienė E.Atsiminimai. Šiauliai, 1995. P.65).
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, V.Putvinskis, kaip rusų valdžiai nepatikimas elementas, buvo ištremtas į Nižnij Novgorodo guberniją, Voskresensko kaimą. Tremtyje jį keletą kartų lankė Emilija, stengėsi palengvinti jo dalią. V.Putvinskis grįžo į Lietuvą 1918 m. liepos 2 d. Grįžęs buvo nustebintas, radęs savo ūkį daug geresnės būklės negu buvo tikėjęsis.
1919-ųjų liepą V.Putvinskiui pavyko suburti iniciatyvinę grupę Šiaulių sąjungai, "pusiau sportiškai, pusiau politinei ir kariškai partizanų organizacijai įkurti".
Šaulių sąjungos steigiamajame susirinkime, vykusiame 1919 m. rugpjūčio 20 d. Kaune, V.Putvinskis tapo Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku. Tame susirinkime E.Putvinskienė savo karštoje kalboje reikalavo, kad į Šaulių sąjungą būtų priimamos ir moterys. Ją parėmė V.Putvinskis, tada kalbėjęs: "... kol neturėsime Lietuvoje moterų patriočių, tol nebus tikra Tautos nepriklausomybė, nes tik sąmoninga moteris patriotė gali įskiepyti savo tautos jaunimui meilę ir pasiryžimą ginti savo Tėvynę nuo kiekvieno jai gresiančio pavojaus, tiek fizinio, tiek ir moralinio" (Putvinskienė E. Ten pat. P.79).
Pirmosios šaulių kautynės vyko su lenkais ir bermontininkais. Kautynėse už Lietuvos laisvę dalyvavo ir šaulės moterys. Šauliai dalyvavo ir 1923 m. sausio 10-15 dienų akcijoje užimant Klaipėdą. V.Putvinskį į šią akciją lydėjo žmona. Už dalyvavimą Klaipėdos išvadavime vėliau ji buvo apdovanota sidabriniu Klaipėdos medaliu (Įžymios Lietuvos moterys. P.67).
Vadovaujant V.Putvinskiui-Pūtviui Lietuvos šaulių sąjunga išaugo iki 68 tūkst. narių. 1920-aisiais buvo pradėtas leisti Šaulių sąjungos žurnalas "Trimitas". Čia V.Putvinskis ypač aktyviai bendradarbiavo. "Trimitas" buvo leidžiamas 20 tūkst. egz. tiražu, Šaulio kalendorius - 50 tūkst. tiražu. V.Putvinskis rūpinosi, kad kiekvienas šaulių būrys turėtų savo namus.
Kaip ir dabar, taip ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kariuomenėje ir valstybinėse įstaigose buvo daug rusų karininkų ir valdininkų, kurie buvo priešiški ne tik Šaulių sąjungai, bet ir Lietuvos nepriklausomybei. Dėl jų veikimo ir intrigų bei savų išdavikų, tokių, kaip P.Klimaitis, įsiskverbusių į Šaulių sąjungos gretas, kad galėtų ją ardyti iš vidaus, V.Putvinskis buvo priverstas atsistatydinti iš Sąjungos centro valdybos pirmininko pareigų. Jis labai sielojosi dėl naujosios Šaulių sąjungos vadovybės vykdomos politikos, priešiškos jo suformuotai Šaulių sąjungos ideologijai. Savo laiškuose Emilijai tada jis rašė: "Jei man kokia nelaimė arba skausmas, tuokart ypatingai reikia tavęs, tuokart daug man gali padėti" (Putvinskienė E. Atsiminimai. Šiauliai, 1995. P.107).
1924 metais E.Putvinskienė grįžo į Graužikus ir ten gyveno su sūnaus Vytauto šeima. V.Putvinskis stebėjo Šaulių sąjungos veiklą ir itin daug rašė. Dažną parengtą straipsnį atsiųsdavo Emilijai kritikai. Viename savo laiškų jis rašė: "Tavo minties intuityvūs šuoliai, skrydis, kaip prožektoriaus šviesa perskrodžia tamsą ir iš jos slėpinių išplėšia ką nors netikėto..." (Putvinskienė E. Ten pat. P.109).
1928 metų vasarą V.Putvinskis vėl perėmė vadovavimą Šaulių sąjungos Centro valdybai, buvo išrinktas Šaulių sąjungos garbės nariu ir garbės pirmininku (Blaževičius K.Didysis lietuvis Vladas Putvinskis // XXI amžius. 2000 03 16. P.11).
1928 m. lapkričio 28-ąją švęsta kariuomenės diena buvo šalta ir vėjuota. Per iškilmes V.Putvinskis peršalo ir susirgo gripu. Gripas komplikavosi į inkstų ligą. Kurį laiką V.Putvinskis buvo gydytas Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, po to grįžo į Graužikus. Sustiprėjęs būtinai turėjo grįžti į Kauną Šaulių sąjungos reikalais. Emilija kurį laiką pati sirguliavo, pasveikusi ketino važiuoti į Kauną, rašyti atsiminimus, nes buvo tai pažadėjusi Vladui. Tačiau 1929 m. kovo 5 d. V.Putvinskis staiga mirė.
Smūgis netekus tokio žmogaus, koks buvo Vladas, Emilijai buvo pernelyg skaudus. Visus metus ji sirgo. Dažnai mąstė apie savo nueitą kelią su Vladu ir jų dvasinę harmoniją. Apie tai ji rašė: "Bendra idėja ir bendras darbas žmones sujungia stipriausiai... Mes tą bendrą idėją ir bendrą tikslą turėjome, ir tai įgalino šeimos židinį išlaikyti iki galo aukštumoje... Bendra idėja davė mums galimybę asmeninę laimę suderinti su darbu tautos labui" (Putvinskienė E. Ten pat. P.104).
Įgimtas dvasios tvirtumas ir pasiryžimas tęsti Vlado idėjas nugalėjo ir ligas, ir skausmą. Emilija ėmėsi idėjinio darbo, karščiau negu bet kada propagavo raštu ir žodžiu šaulių idėją, veikliai dalyvavo Kelmės šaulių darbuose, padėjo jiems įgyvendinti Vlado seną svajonę - įkurti Kelmės šaulių namus, buvo išrinkta Kelmės šaulių būrio garbės pirmininke. 1933 metais moterų šaulių suvažiavime ji buvo išrinkta moterų šaulių garbės pirmininke, savo optimistiška nuotaika, mokėjimu bendrauti, taikingu būdu ji suartino šaules moteris, džiaugėsi jų laimėjimais, rėmė jos dukters Emilijos įkurtas šaulių studenčių korporacijas "Saja" ir "Živilė", kas vasarą važiavo į šaulių stovyklas Palangoje, nakvojo palapinėse, rodė šaulėms gyvą pavyzdį tikros lietuvės, savo Tėvynės patriotės, rašė "Atsiminimus".
Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1941-ųjų birželį, Emilija su abiejų sūnų - Vytauto ir Stasio šeimomis, iš viso 12 žmonių - buvo ištremti į Sibirą. Sūnus Vytautas papuolė į Rešiotus (Krasnojarsko aps.) ir ten netrukus žuvo. Jo šeima kartu su Emilija pateko į Komiją, Ust Lochčimą (Kortekeroso r.). Sūnus Stasys metus buvo kankinamas Šiaulių kalėjime, vėliau išvežtas į Gorkio kalėjimą, ten ir žuvo. Emilija buvo pasodinta į kalėjimą 1942 metais, nuo ligų, bado ir sielvarto ten ir mirė 1945 metais (Pakumšis P. Ten pat).
Onutei Pūtvytei-Tarcijonienei ir Sofijai Pūtvytei-Mantautienei pavyko išvažiuoti į Vakarus. Iš tremties į Lietuvą grįžo šeši jaunesni Pūtvių šeimos nariai.
E.Putvinskienė, tarsi nujausdama savo šeimos tragediją, prasidėjus sovietinei okupacijai, paslėpė, sudėjusi į tris pieno bidonus, V.Putvinskio-Pūtvio archyvą: laiškus, rankraščius, fotografijas, atvirukus, albumus, kitus dokumentus ir savo "Atsiminimus".
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990-1992 metais tie archyvai pagal V.Putvinskio-Pūtvio vaikaičio, gyvenančio Amerikoje, Vaidievučio Andriaus Mantauto nubraižytą planą buvo surasti ir perduoti į Šaulių "Aušros" muziejų. Yra išlikę 357 V.Putvinskio laiškai. E.Putvinskienės "Atsiminimus" "Aušros" muziejus išleido 1995 metais. Kitas V.Putvinskio šeimos archyvas laukia savo tyrinėtojų.
Nemirs Tauta, kuri išaugino didvyrius. Nė viena ašara, nė vienas kraujo lašas nenulaša veltui. Tautos patriotai ir kankiniai miršta, kad prisikeltų naujam gyvenimui. Jie grįžta ir stoja į mūsų gretą, kad gyventų mūsų dabartyje ir ateityje.

Prof.Ona VOVERIENĖ