XXI amžius

Miestas, kuriame persipynė kūrimasis ir griovimas

2001 metų lapkričio 16 -18 dienomis LJKDL nariai J.Žukas ir S.Ingelevičius dalyvavo Berlyne K.Adenauerio fondo organizuotoje konferencijoje "Stabilumas per kooperaciją Baltijos jūros regione". Jie mielai sutiko pasidalyti savo įspūdžiais su "XXI amžiaus" skaitytojais.

Į Berlyną skridome per Kopenhagą, mat tiesioginis reisas iš Vilniaus buvo nepatogus. Anksti rytą išskridome į Kopenhagą ir jau "Lufthansa" lėktuvu po dviejų valandų leidomės Berlyne. Tuo pačiu lėktuvu skrido daug seminaro dalyvių: lietuvių, latvių, danų. Konferencijos organizatoriai visus pasitiko Tegelio oro uoste. Intensyvi konferencijos programa prasidėjo nedelsiant, po pietų, keturių žvaigždučių viešbutyje "President". Pirmiausia konferencijos dalyviai aplankė Šiaurės šalių ambasadų kompleksą - būtent kompleksą, nes šalia viena kitos, ant bendrai įsigyto žemės sklypo savo ambasadas įrengę suomiai, švedai, danai, norvegai ir islandai. Puikus kooperacijos pavyzdys - ir tuoj pat kilo diskusija, kad panašiai reikėjo elgtis ir lietuviams, latviams, estams. Fantastiškos architektūros pastatų kompleksas paliko tikrai puikų įspūdį. Apsilankėme Suomijos bei Švedijos ambasadoje, ir jų darbuotojai pirmieji supažindino mus su kooperacijos tarp gretimų šalių privalumais. Būtent šita idėja ir buvo konferencijos pagrindas.
Kiek vėliau autobusu vykome į Reichstagą. Dabar šiame žymiame, karo metu sugriautame ir neseniai restauruotame pastate posėdžiauja Vokietijos Bundestagas. Be abejo, Reichstagas puikiai rekonstruotas, kaip, beje, ir visas Berlynas, turbūt labiausiai šiuo metu pasaulyje besikeičiantis (į gerąją pusę) miestas. Pagal žymaus britų architekto Fosterio projektą rekonstruotas Reichstagas palieka gerą, net stulbinantį įspūdį. Šalia grakščių plieno ir betono konstrukcijų paliktos ir išlikusios nuo karo metų nesugriautos originalios Reichstago sienos su rusų kareivių užrašais, kaip kad "Zdes byl Vasia iz Novosibirska" ir pan. Pro stiklo kupolą ir nuo apžvalgos aikštelės atsiveria vaizdas, turbūt labiausiai primenantis dažnai per televiziją rodomą Niujorko Manheteno rajoną, vienas po kito į dangų šauna dangoraižiai, ir dar kelis kartus daugiau jų statoma. Pastate nuolatos veikia ekspozicija, kurioje pasakojama apie šio pastato istoriją. Šiurpią istoriją. Hitlerio atėjimas į valdžią ir mįslingas Reichstago padegimas; iki šiol neaišku, kas viso to organizatoriai: gal iš tikro Dimitrovas ir kiti komunistai, o gal ir pats fiureris. Tuoj pat po gaisro iš Reichstago buvo išvyti paskutiniai demokratijos likučiai, ir Hitleris tvirtai čiupo Vokietiją į savo rankas. Pagerbtas paskutinių demokratiškai išrinktų parlamentarų, nacių opozicijos, atminimas, jų pavardės ir nuotraukos yra specialioje knygoje. Opozicijos likimas buvo liūdnas, visiems žinomi nacių darbo metodai.
Buvo įdomu sužinoti, kad karo pabaigoje Reichstagas buvo paverstas prašmatnia ligonine ypač nusipelniusiems sužeistiems Vermachto karininkams, buvo tikimasi, kad storos betono sienos bus saugus prieglobstis. Bet niekas neišgelbėjo nuo bombų krušos, ir išliko tik keli sienų fragmentai. Iš didžiulio pastato teliko griuvėsiai, primenantys Pasaulio prekybos centrą Niujorke šiuo metu....
Reichstage susitikome su jauna Bundestago deputate Katherine Reiche, išrinkta Potsdamo mieste (buvusi komunistinė Vokietijos dalis) nuo KDS jaunimo. Konferencijos organizatoriai pabrėžė, kad ši mergina nusipelnė didžiulės pagarbos, nes buvo išrinkta ten, kur žmonės balsuoja už buvusius komunistus. Daugiau kaip pusė berlyniečių, gimusių už sienos rytinėje dalyje, nepaisydami milžiniškų teigiamų pokyčių ir važinėdami nebe "trabiais", bet BMW ar MB markės automobiliais, irgi mano, kad buvęs Honekerio bendražygis G.Gyssie ir jo PDS (Demokratinio socializmo partija) geriausiai atstovaus jų interesams. Užsimezgė diskusija, ką gi tas Gyssie siūlo, kad yra toks populiarus. Išvada... ogi nieko! Tiesiog jis sakosi esąs darbo žmonių draugas. To užtenka būti populiariam tarp žmonių, nukamuotų komunistinio režimo ir paniškai bijančių rinkos ekonomikos. Tas pats ir Lietuvoje, Lenkijoje - visur, kur kažkada plevėsavo raudonos vėliavos. Tačiau K.Reichės pavyzdys rodo, kad nuosekliai ir ilgai dirbant galima rasti kelią ir į rytiečių širdis. Krikščionės demokratės išrinkimas raudonajame Potsdame teikia daug vilčių.
Po intensyvios ir turiningos programos reikėjo ir pailsėti. Todėl visi konferencijos dalyviai pėstute patraukė į restoraną ir ne bet kur, o į buvusią rytinę dalį. Mat iki tol viskas vyko tik vakarinėje dalyje. Be sunkumų perėjome kažkada tokią nepraeinamą Berlyno sieną. Teko būti Berlyne netrukus po sienos nuvertimo ir gerai prisiminiau Berlyno spindesį (Vakaruose) ir skurdą (Rytuose), tad buvome nusiteikę iš spindinčios prabangos persikelti į kažką panašaus į Kaliningradą. Ir buvome tikrai nustebinti, kai įsitikinome, kad rytinė dalis netgi prašmatnesnė už vakarinę. Logiška - pastatai ką tik restauruoti, pasitelkus visas moderniausias statybines technologijas.
Kitą dieną tuoj po pusryčių visi patraukėme į K.Adenauerio fondo būstinę. Turiningai konferencijai aprašyti reikėtų net atskiro straipsnio. Pirmoji tema - "Ar centro dešinės politika yra krizėje?" Buvo diskutuojama, kodėl visur Europoje žmonės renkasi kairiąsias jėgas, nagrinėjami negausūs atvejai, kai rinkimus laimi dešinieji: taip atsitiko Norvegijoje, Ispanijoje, Airijoje, Austrijoje. Antroji tema - "Baltijos jūros regionas - ekonominis bei politinis potencialas". Pranešimuose ir diskusijose aptarta, kodėl skandinavai lenkia vokiečius investuojant Baltijos šalyse, paminėta Kaliningrado problema, aptarti projektai, kaip dar sustiprinti ir šiaip jau neprastą Baltijos jūros regiono šalių bendradarbiavimą. Dr.Gerhardas Hirsheris akcentavo, kad tai vienas iš labiausiai besivystančių regionų pasaulyje. Beje, dalyvavo ir Rusijos dešiniųjų partijos (pirmininkas B.Nemcovas) atstovai iš Sankt Peterburgo. Beje, jie neparodė nė menkiausių imperinių ambicijų, kurios retkarčiais vis išsprūsdavo besikalbant su šios šalies atstovais kitose konferencijose. B.Nemcovo partija bene vienintelė nuosekliai pasisako už vakarietišką Rusiją, glaudžius kontaktus su ES ir NATO, NVS bei sąjungos su Baltarusija panaikinimą, žemės pardavimą užsieniečiams bei Rusijos demilitarizavimą (panašios ir G.Javlinskio "Jabloko" partijos nuostatos). Šiuo metu jie turi 16 proc. balsų Dūmoje ir galima tik įsivaizduoti, kaip kardinaliai pasikeistų Lietuvos ir Rusijos santykiai, jeigu jie turėtų 51 proc.
Po to vyko diskusijos grupėse. Pasirinkome grupę, kur buvo diskutuojama apie globalizacijos kelius ir klystkelius. Jaunimas diskutuodamas netgi viršijo laiko limitus, tiek daug buvo minčių. Parengėme bendrą raportą, kurį pristatėme konferencijos pabaigoje. Kita grupė diskutavo tema "Kokios Europos mes norime?"
Buvo diskutuojama rimtai, pateikiami skaičiai ir statistiniai duomenys, teigiami ir neigiami pavyzdžiai, aptariama įvairių šalių patirtis ir t.t. To sutalpinti į kelis sakinius neįmanoma.
Sekmadienis prasidėjo ekskursija autobusu po Berlyną. Šiame mieste susipynė kūrimas ir griovimas, demokratija ir diktatūra, kapitalizmas ir komunizmas, kultūra ir jos naikinimas. Tai miestas, kuriame kūrėsi universitetai ir kuris priglaudė nuo represijų bėgančius prancūzų hugenotus bei kitose šalyse skriaudžiamus žydus - ir čia pat vietos, kur buvo deginamos fiureriui neįtikusios knygos, bei memorialas Berlyno žydų atminimui. Nepriklausomų laikraščių bei televizijų pastatai vakarinėje dalyje - ir žymioji siena, kur žmonės buvo šaudomi vos prisiartinę prie jos... Buvome sustoję dalyje, kur siena palikta tokia, kokia buvus, tik dabar apipiešta grafiti. Teko sklaidinėti įvairius tinklapius, domėtis pačių berlyniečių nuomonėmis apie jų miestą. Pasirodo, miestelėnai labai nevienodai vertina Berlyno istoriją. Teko nekart skaityti ir minčių, kad Hitleris buvo šaunus vaikinas, pasirūpinęs gerų kelių statyba ir pats suprojektavęs žymujį "VW Kaffer" ("vabalą"), ir kartu su savo favoritu inžinierium Ferdinandu Poršė (kūrusiu tankus "Ferdinand", bet labiau žinomu dėl savo pavarde vadinamų sportinių automobilių "Porshe") šį projektą įgyvendinęs. Buvo ir kitokių nuomonių: esą Honekeris buvo tikras darbo žmonių draugas, jo valdymo metais gerai gyveno pensininkai, parduotuvės lūžo nuo alaus, dešrelių bei sūrio, o "Trabant" buvo ne tokios jau blogos mašinos. Na ir kas, kad jų laukti reikėdavo 15 metų, na ir kas, kad deficitas būdavo bananai, kava, šokoladas, džinsai ar spalvoti televizoriai. Užtat kapitalistai iš "Siemens" ar "Bosch" darbo žmonių neengė! Tačiau laikas bėga, vis daugiau berlyniečių išdidžiai sako: "Ich bin Berliner" ir kuria naują, demokratišką, klestintį ir tokį šaunų miestą, kuriame malonu praleisti laisvalaikį. Po ekskursijos važiuojame į Tegelį. Paskutiniai atsiminimai nelabai kokie: prastas aptarnavimas ir kava, tikra pliurzė (2,75 DM!), šalia oro uosto senoviškame geležinkelio vagone įrengtame bare... Puikus vokiečių muitininkų darbas! Lietuviai ir danai praleido, o štai pedantiški vokiečiai krepšyje aptiko ... peilį, ilgai klausinėjo, kam ir kokiu tikslu jis vežiojamas (po Niujorko katastrofos muitininkai ypač budrūs), kol galų gale iškratę bagažą įsitikino, kad tas į peilį panašus daiktas tėra pailgas buto raktas! Vėl "Lithuanian Airlines", mažiukas ir jaukus (kaip mūsų šalelė) lėktuvėlis, netrukus ir Vilnius. Visur gerai, o namuose - geriausia!
Belieka padėkoti K.Adenauerio fondui už turiningą konferenciją. Tikimės kartu su šiuo fondu panašius renginius organizuoti ir Lietuvoje.
Keletas pastabų apie K.Adenauerio fondo seminarą - kito trečiadienio numeryje.