XXI amžius

Po kūrybos vienkiemius

"Niekada kaimuose, miestuose, miesteliuose nebuvo tiek eiliuojančių, knygas leidžiančių, apskritai savo Dainą kuriančių tautiečių. Net jei tos Dainos gimdytojo būtų nelengvas gyvenimas. Gal net būtent todėl toks natūralus šoktelėjusio raštingumo ir kūrybinių galių protrūkis, kurio sraute tai šen, tai ten rieda tikri grynuoliai.
Ateis laikas, kada ne tiek rokokizuotų elitinių elitiniams žiedų kūrėjų, bet būtent tų vadinamųjų grafomanų, primityvių, negrubių, o ir ganėtinai kultivuotų šiandieninių rašinių paveldas bus renkamas, o šalia dainos, pasakos, pasakojimų - išpažinčių bus stebimasi to laikotarpio tautos šaknyse prasiveržusia poetinės savasties upe", - teigia Vitolis Laumakys, Kėdainių literatų klubo "Varsna" narys.
Kėdainių kraštas - ne išimtis. "Varsnos" klubo narių kūrybos almanachas, kuriame yra po žiupsnelį 31 klubo nario minčių. Ši knyga tetampa svečiui vedliu vaikštant po kėdainiečių literatų kūrybos vienkiemius.

Apglėbti žemę rankom

Kėdainių M.Daukšos viešosios bibliotekos filiale "Liepa" 2001 m. spalio 30-ąją buvo surengta neeilinė šventė. Literatų klubas "Varsna" pakvietė savo skaitytojus, autorius ir bendraminčius į pirmojo kūrybos almanacho pristatymą. Pusė varsniečių jau yra išleidę savo kūrybos knygas, kai kurie netgi ne po vieną, o po keletą ar keliolika. Yra ir vaikams skirtų knygų. Daugiausia jų išleista Kėdainiuose, Ramutės Šukienės leidykloje, tačiau yra leistų netgi užsienyje. Almanachą išleido R.Šukienės leidykla Kėdainiuose, finansiškai rėmė Kėdainių rajono savivaldybė, dailininkas Algis Augustaitis ir Vilniaus radijo studijos direktorius Jonas Varnas. Viršelyje - A.Augustaičio tapybos darbai.
Praėjo treji "Varsnos" gyvavimo metai. Klube - 31 kūrėjas. Beveik ketvirtadalis jų - Kaimo rašytojų sąjungos ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariai. Daugelio kūrybos galima rasti įvairiuose poezijos rinkiniuose, nemažai jos spausdinta periodikoje. "Mūsų klubas ne vieną patraukė labiau atsidėti rašymui, davė ne vieną kūrybos impulsą. Netikėtai į jį atėjo ir visai kitomis meno sritimis užsiimantys žmonės. Nekalbant jau apie įvairiausias specialybes ir profesijas... Svarbiausia, kad esame kartu", - sako Zita Zokaitytė, varsnietė, buvusi ilgametė "Kėdainių garso" redaktorė.

Po žiupsnelį kiekvieno minčių

Nelengva rasti žodžių, kuriais galėtume pristatyti, apibūdinti poetą, jo širdyje gyvenančią šilumą ir šviesą. Tik pasinėrę į poezijos pasaulį, tokį paslaptingą ir sudėtingą, atrandame vieni kitus kaip save, priimame literatūrinio herojaus išgyvenimus kaip savo. Ir išgriebiame ne vieną brangakmenį iš gyvenimo liūno, atrandame žodyje raktą, vedantį į stebuklų rūmus. Janinos Marijos Brokevičienės poezijos kraityje - dvi eilėraščių knygos "Priimki, Lietuva" (1995) ir "Laužai žvaigždelėm švietė" (1999). Nemažai eilėraščių publikuota "Valstiečių laikraštyje", "Jaunimo gretose", antologijoje "Tremtinio Lietuva", poezijos rinktinėje "Eiliavimai". Ši garbaus amžiaus moteris savo eilėraščiu "Testamentas" teigia: "Tegul mano anūkai neliūdi prie karsto - / Liks eilėraščių šūsnys ir širdis liks juose".
Sudėtingas J.M.Brokevičienės gyvenimas. 1941 metais ją, mažametę, su tėvais, broliu, senele ir teta ištrėmė į Altajaus krašto Gorno Altaisko srities Kutašo kaimą. Po metų nuo šeimos atskyrė tėvą, kuris po kelių mėnesių mirė Tipčichinsko lageryje. Tais pačiais metais mirė mama, senelė, o dar po metų - teta. Marija su broliuku pateko į Barnaulo vaikų priėmimo - skirstymo punktą. 1947 metais Raudonojo Kryžiaus rūpesčiu Marija su broliuku grįžo į Lietuvą. Altajuje liko artimiausių žmonių kapų kauburėliai. J.M.Brokevičienė dirbo Vilniuje, Ukmergėje, Želvoje, Kuršėnuose, Raseiniuose. Tremtinius į darbą ne visur norėdavo priimti. Tik Kėdainiuose niekas netrukdė nei dirbti, nei mokytis. Čia baigusi vakarinę vidurinę mokyklą, nuo 1966 metų neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Dirbo notare, taip ir liko Kėdainiuose.
Eilėraščius pradėjo rašyti dar prieš tremtį, bet jaunystės metų eilėraščiai dingo. Jos tėviškės "Kvapas pievų žalių", it "Šventosios skaidrumas", virsta šilta eilėraščio ugnele:

Ąžuolėlių ošimą, seno namo griuvėsius,
Linų mėlyną lauką, ežerėlio švendres
Ir rugių žalios jūros šnarėjimą vėsų
Iš gyvenimo imčiau į visatos erdves.

Jau garbaus amžiaus sulaukęs Juozas Augustaitis savo kančių kelią aprašė knygoje "Kančių keliu", kurią išleido 1994 metais. Antrasis knygos leidimas buvo papuoštas autoriaus sūnaus Algio tapybos darbais, papildytas poemos "Kančių kelio stotys" posmais. 2000-aisiais išleista eilėraščių knygelė "Kur gimtinė numylėta". Savo kūryboje jis vis prisimena gimtuosius Kiaulupius, Sintautus, tėviškės beržynėlį su tekančia Aukspirta ir Sibiro kančių kelią. Už ką nuteistas, nė pats nežinojo... Kaltės nebuvo, tik ieškota "liaudies priešų". J.Augustaitis - kalinys Nr. 10953 nuo 1946 metų. Kur tik vargai nevargti: Abezėje, Vorkutoje, Intoje, Urdomoje, Čeremchove... Iš viso būta septyniolika lagerių, 24 etapai; ten praleido 3398 dienas, t.y. daugiau kaip devynerius metus. Paskui tremtis. Į Lietuvą su žmona ir sūneliu grįžo 1958-aisiais.
Mažai mokslų ragavęs, bet plunksną gerai valdęs J.Augustaitis - aktyvus "Varsnos" klubo narys. Juk žmogus turtėja ne vien skaitydamas labai plačiai pripažintus kūrinius. Užtat kiek juose šilumos! "O kas gi tas žymus poetas? Kuris priklauso prestižinei Lietuvos rašytojų sąjungai, kuris išleido rinkinį ir apie jį parašė recenziją, sakysim, "Metai", kuris kažkieno kažkada buvo pašlovintas, po to "jau negalėjo nerašyti", - mąsto Z.Zokaitytė.
Kai į širdį ateina ilgesys, jis jau ir pavadinimą turi: taip gimė "Tėvynei", "Pavasaris eina", "Nors sodai skęsta žieduos", "Skambėkit, dainos", "Tėviškėje". Tai Marijos Kazakevičienės eilės. Ji eiliuoti pradėjusi dar nepažindama raidžių ir kuria visą gyvenimą. Baigusi Dovydiškių pradžios mokyklą Krakių valsčiuje, Kėdainių rajone, atsisveikino su mokslais. Karas užklupo ganant svetimas karves. Lietuvoje "viešint" vokiečiams, slapstėsi nuo priverstinės "laimės" Saksonijoje. Tik 1947 metais Krakėse atidarius suaugusiųjų progimnaziją, įstojo į pirmąją klasę. "Šokinėjau per klases, laikiau eksternu egzaminus, vijausi praleistus metus", - prisimena Marija. Paskui mokytojavo. 1990 metais išvyko į Australiją. Melburne dalyvavo lietuvių veikloje, parašė knygą "Žiupsnelis praeities pelenų" ir dvi mažas knygeles: "Su Dievo ir tėvynės meile širdy", "Melburno katalikių moterų draugijai - 40".
Grįžusi iš Australijos, apsistojo Kėdainiuose. 1999 metais išleido eilių rinkinį "Pavasarį širdy pasėjai", eiliuotą albumą "Paskutinėje stotelėj mažai liks ir pelenų" ir dvi scenos vaizdelių knygas vaikams ir suaugusiesiems - "Klystkelių šešėliuose" bei "Iš pakampių". 2000-aisiais Melburne išleido eiliuotų laiškų rinkinį "Laiškų skrynelę pravėrus", Kėdainiuose - knygas "Pabirusios eilutės" (suaugusiesiems) ir "Pamesta dainelė" (vaikams), humoristinių tragikomedijų rinkinį "Į svetimas roges nesėsk", 2001-aisiais - eiliuotos prozos knygas "Pabirusios eilutės", "Palaidotos mintys".
Nors Klemensą Mitrių slegia Uralo lagerio metų našta, bet jo kūryboje atsiskleidžia širdies gerumas, gimtinės ilgesys, duonos vertė, Prisikėlimo džiaugsmas, Vilties šauksmas. 1995 metais K.Mitrius išleido poezijos knygą "Gyvenimo vaizdai".
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jadvyga Povilaitienė klasikine eiliavimo forma išlieja tapybiškais gamtos ir žmogaus sąsajos niuansais gyvenimo vertybių almantį upelį. Nuo vaikystės labai mėgsta gamtą, dainas, žmones - viską, kas gražu ir gera. "Gal mano žodžiai kam nors suteiks džiaugsmo, palengvins nuliūdusią sielą", - rašo ji savo eilėraščių knygoje "Gyvenimas brangus", išleistoje 2001 metais.
"Kūrėjo valia - apdainuoti žmogaus gyvenimą, dovanoti jam rytą ir vakarą, suskaičiuoti jo ašaras, uždengti širdies sopulius, įprasminti jo būtį... Kad žmogaus gyvenimas lyg amžinas saulėtekis kiltų virš rūpesčių skubėjimo, kur dar tik ankstyvas rytmetis, tik pabudimas..." - sako "Varsnos" literatų klubo pirmininkė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, "Liepos" bibliotekos vyr. bibliotekininkė Genė Augaitė-Sereikienė. Jos širdyje - dieviškas stebuklas - Meilė. Žmogus yra nuostabus mylėdamas. G.Sereikienės eilėraščių sakralumas liejasi iš poetės meninės prigimties, teikia dvasinę šilumą.
Greta poezijos kūrėjų į "Varsną" buriasi ir prozininkai. Ignas Meškauskas, advokatas, Kėdainių P.Lukšio šaulių kuopos vadas, prasidėjus Atgimimui, rašė apie pokario laisvės kovas. Išleidęs dviejų dalių knygą "Kraupūs žodžiai" apie Kėdainių krašto partizanus. Jo žmona Janina Meškauskienė taip pat rašo apsakymus, apybraižas.
Visų net nesuminėsi. Šalia Vitolio Laumakio, Vaclovo Volkaus, Zitos Zokaitytės, kėdainiečiams gerai žinomų kūrėjų, yra Vidos Čerenkovos, Rasos Stankevičienės, Laimos Žilytės ir kitų eilės, jose daug gėrio, bandymų rasti save.
Jauniausios varsnietės - Agnė Sipavičiūtė ir Ugnė Vaitonytė. Agnė - rašinių konkurso, skirto M.Daukšos "Postilės" 400-mečiui, taip pat Kėdainių rajono "Poezijos pavasarėlio" laureatė. Jos eilėraščius spausdina rajono laikraščiai. Ugnė - moksleivė, lanko dailės būrelį, mokosi skambinti fortepijonu ir gitara, bando eiliuoti . Pasak rašytojo Vytauto Rimkevičiaus, "rašymas - tai skaudi laimė, sunkus lengvumas, kankinanti abejonė ir turbūt aistra, kuri reikalauja visko, ką turi gero ir blogo". Šiaip ar taip, "rankraščiai nedega". Gali jų niekam nerodyti, o jie bus. Ir skleis savo energiją, džiaugiasi varsniečiai.

***

"Laimingi esame, galėdami prisiglausti prie galingo lietuvių raštijos pradininko M.Daukšos ąžuolo, jo šaknų pavėsyje subrandinti mintį, kaskart, sužydus pienėms, rašytojo J.Paukštelio sodyboje skaityti posmus kartu su ten susirenkančiais moksleiviais, pabūti rimtyje prie Skongalio akmens, Šėtoje susiburti prie poeto kun. J.Tilvyčio-Žalvarnio paminklo, Šeteniuose, poeto Č.Milošo gimtinėje, susitikti su poetais iš Vokietijos, Austrijos, Lenkijos. Noriai dalyvaujame visur, kur poezijos posmas džiugina šventės dalyvius ar guodžia skausmo valandą", - sako "Varsnos" literatų klubo pirmininkė G.Sereikienė.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Kėdainiai