|
RUBRIKOS
|
|
Pirmasis
puslapis |
|
ARCHYVAI
|
|
Išgelbėti nuo vargo - svarbiausia valstybės pareiga Ne vieną amžių Norvegiją siejo artimi ryšiai su Baltijos jūros regionu, šių šalių politinės ir ekonominės sąlygos daugeliu atvejų darė įtaką norvegų tautos plėtrai. Per pastaruosius dešimt metų senieji ryšiai tarp Norvegijos ir Baltijos šalių vėl atgijo ir išsiplėtė. Visos trys Baltijos valstybės ruošiasi tapti Europos Sąjungos narėmis ir tuo pačiu jos taps Norvegijos partnerėmis Europos ekonominėje erdvėje. Todėl svarbu, kad Lietuvos ir Norvegijos žmonės pasidalytų žiniomis ir patirtimi, aptartų ateities problemas per kultūrinius renginius, įvairių meno sričių seminarus ir svarbiausių socialinių problemų projektus. Tuo tikslu Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje gruodžio 11 dieną įvyko visuomenės susitikimas su Norvegijos Karalystės ambasados Lietuvoje atstovais, buvo demonstruojama vaizdajuostė, pristatoma Nobelio premijos laureato, poliarinio didvyrio, politiko, diplomato, nepaprastai daug nuveikusio humanitarinėje srityje F.Nanseno asmenybė.
Fridtjofas Nansenas visą gyvenimą
save laikė visų pirma mokslininku. Jis daug nusipelnė zoologijai,
neurologijai, okeanografijai, geografijai, etnografijai, geologijai
ir kitoms mokslo šakoms. Jis buvo įgijęs zoologo išsilavinimą,
o 1888 metais apgynė daktaro disertaciją apie medgręžių centrinę
nervų sistemą. 1897 metais jis tapo zoologijos, o 1908-aisiais
ir okeanografijos profesoriumi. F.Nansenas buvo darvinizmo teorijos
šalininkas ir tvirtai tikėjo galimybe moksliškai pažinti gamtos
dėsnius. Jis išgarsėjo savo poliarinėmis ekspedicijomis į Šiaurės
ašigalį, Grenlandiją. Šiuos žygius norvegai priskiria prie pačių
drąsiausių žmonijos įvykdytų žygių. Jo ekspedicijos yra žymus
indėlis į gamtos mokslų tyrimus. Pagalba kenčiantiems turėtų būti svarbesnė už politinius tikslus, sakė F.Nansenas ir kiek galėdamas atidavė savo jėgas humanitarinėje srityje. Čia F.Nansenas pradėjo rimtai dirbti 1920 metų pavasarį, kai Tautų Sąjungoje jis buvo paskirtas vyresniuoju komisaru ir turėjo rūpintis šimtais tūkstančių karo belaisvių, likusių Sibire po Pirmojo pasaulinio karo. Tūkstančiai belaisvių kasdien mirdavo nuo šalčio, bado, epidemijų laikinose stovyklose. Norėdamas tęsti mokslinę veiklą, F.Nansenas abejojo, ar sutikti su šiuo paskyrimu, tačiau leidosi įkalbamas. Raudonasis Kryžius ir kitos organizacijos jau buvo pradėjusios teikti pagalbą, tačiau F.Nansenas sujungė visas šias pastangas. Tai buvo labai sunkus uždavinys, tačiau rezultatai pateisino lūkesčius. Šis darbas tapo asmeniniu F.Nanseno triumfu, taip pat ir svaria naujai sukurtos Tautų Sąjungos pergale. Didžioji bado katastrofa Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui primygtinai prašant, 1921 metų rugpjūtį F.Nansenas ėmė vadovauti Europos humanitarinės pagalbos operacijai, kuri buvo skirta bado alinamai Rusijai ir Ukrainai. Dėl to jam teko paaukoti savo mokslinių tyrimų planus. Gelbėjimo darbai buvo labai sudėtingi. Dėl politinių priežasčių Vakarų valstybės nenorėjo suteikti pagalbos Sovietų Respublikai ir Ukrainai, o Tautų Sąjunga taip pat negalėjo duoti kreditų. Visa humanitarinė pagalba buvo grindžiama tuo, kad sovietų valdžia asmeniškai pasitikėjo F.Nansenu. 1921-1923 metais badas buvo viena siaubingiausių istorijos katastrofų. Tuomet per pusantrų metų laikotarpį mirė beveik 30 mln. žmonių. Tačiau F.Nanseno suorganizuotos pagalbos dėka apie septyni milijonai žmonių iš 20 šalių buvo išgelbėti. Jo nuopelnai įvertinti Nobelio premija. Politikas ir diplomatas F.Nansenas niekada neužėmė jokio formalaus posto Norvegijos politikoje, tačiau jam dažnai tekdavo kalbėti valstybės ministro pirmininko vardu. Jis buvo vienas svarbiausių politinių veikėjų, kai Norvegija 1905 metais nutraukė misiją su Švedija ir tapo nepriklausoma valstybė. Būdamas pirmuoju laisvos Norvegijos ambasadoriumi Londone (1906-1908), F.Nansenas ėmėsi svarbiausio uždavinio - susitarti su didžiosiomis valstybėmis dėl integracijos sutarties pasirašymo. Siekiant išvengti bado neutralioje Norvegijoje per Pirmąjį pasaulinį karą, 1917 metais F.Nansenui buvo patikėta užduotis parengti sutartį su JAV dėl maisto produktų tiekimo. Vėliau jis dažniausiai kaip delegacijos vadovas atstovavo Norvegijai Tautų Sąjungoje (1920-1929 m.). F.Nansenas laikomas vienu Norvegijos užsienio politikos kūrėjų, tačiau labai nemėgo biurokratijos bei taktinių politikos manevrų. Nanseno pasas 1922 metais Ženevoje įvyko F.Nanseno
inicijuota konferencija, kurios metu Vyriausiajam pabėgėlių komisariatui
buvo suteikta teisė išleisti savus identifikacijos dokumentus
pabėgėliams ir žmonėms be pilietybės. Šie dokumentai buvo vadinami
Nanseno pasu. Tai vienintelis kartas pasaulio istorijoje, kai
atskiram asmeniui buvo suteikta teisė išduoti pasą savo vardu.
F.Nanseno pasas suteikė galimybę pabėgėliams įvažiuoti į daugiau
nei 50 šalių ir daugeliui milijonų žmonių padėjo surasti naują
tėvynę. Šis pasas yra šiuolaikinio pabėgėlio paso prototipas.
*** "Meilė žmonėms yra politikos praktika", - tokiu principu vadovavosi F.Nansenas. Po F.Nanseno mirties 1930 metais jo draugai surengė atminimo parodą, kurioje buvo eksponuojami jo darbai, piešiniai ir fotografijos. Tai, kad F.Nansenas yra išleidęs keturis mokslo populiarinimo veikalus su savo iliustracijomis, liudija jį turėjus menininko savybių. Angelė BUŠKEVIČIENĖ © 2002 "XXI amžius"
|
Fridtjofas Nansenas |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |