Kovos dėl Tėvynės prasmė išlieka...
Kai vyko žūtbūtiniai mūšiai su besiveržiančiais
į Lietuvą raudonosios armijos pulkais, mūsų kariuomenė, kaip gyvas
visuomenės kūnas, turėjo daug dvasios jėgų. Žvelgiant iš šių dienų,
negalima nesistebėti mūsų karine sėkme, kai buvo išvyta sovietinė
Rusijos armija, sutriuškinti bermontininkai, likviduotas pavojingas
peoviakų ruoštas perversmas, susigrąžintas Klaipėdos uostas ir
kraštas. Šie nepamirštami laimėjimai liudijo kiekvieno Lietuvos
kario savanorio tvirtų vertybių siekį ir ryžtą jam įgyvendinti.
Vienas jų buvo Lietuvos karys savanoris majoras Kazimieras Aperavičius,
apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio
ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir Lietuvos kariuomenės
savanorių kūrėjų medaliu. Raudonojo tvano nublokštas į Vakarus,
visą gyvenimą su šeima puoselėjo lietuvybę ir laisvės siekį. Amžino
poilsio atgulė Toronto lietuvių Šv.Jono kapinėse.
Nuo savanorio iki majoro
Kazimieras Aperavičius gimė 1898
m. kovo 9 d. Žandagų kaime, Kriukų valsčiuje, Šiaulių apskrityje.
Tėvai Barbora ir Juozapas Aperavičiai buvo ūkininkai. Vaikai pirmuosius
mokyklos skyrius išėjo namuose. Vėliau tėvai juos leido mokytis
į pradžios mokyklą, esančią Bauskės mieste, Latvijoje, nes tai
buvo artimiausia mokykla. Du Kazimiero broliai dar prieš Pirmąjį
pasaulinį karą emigravo į Ameriką. Karui jau prasidėjus, Kazimieras
su kitais dviem broliais pasitraukė į Rusiją. Ten jis mokėsi technikos
mokykloje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1918-aisiais K.Aperavičius
sugrįžo ir stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Pirmosios jo
kovos - su bolševikais. Toliau buvo bemiegės, kupinos pasiaukojimo
kario dienos ir naktys.
Laisvės kovoms pasibaigus, K.Aperavičius liko kariuomenėje, įstojo
į Karo mokyklą. 1921 metais baigė IV laidą leitenanto laipsniu
ir buvo paskirtas į pionierių batalioną. 1926 metais gavo vyresniojo
leitenanto laipsnį ir įstojo į Aukštuosius inžinerijos kursus.
Juos baigęs, buvo paskirtas tarnauti į Karo butų valdybą prižiūrėtoju.
Ten dirbdamas studijavo Kauno universiteto Technikos fakultete.
1929 metais jam suteiktas kapitono laipsnis, ir jis perkeltas
į II inžinerijos batalioną stažuotis. 1930-aisiais vedė Anicetą
Kumetaitę (ilgamečio Veliuonos bažnyčios vargonininko, knygnešio
Jono Kumečio dukrą). 1936 metais K.Aperavičiui suteiktas majoro
laipsnis, jis grąžintas į I inžinerijos batalioną ir įdarbintas
Kauno kelių valdyboje.
Okupantų spąstuose
Per vienerius sovietų valdymo metus
(1940-1941) per sieną slapta Vokietijon išvyko asmenys, kuriems
grėsė pavojus būti suimtiems. K.Aperavičius kaitaliojo gyvenamąją
vietą, kurį laiką glaudėsi Vilniuje, slapstėsi.
"Neprisimenu tikslios datos, sėdėjau prie namo ant laiptelių
Radviliškyje ir pamačiau nepažįstamą vyriškį. Jis buvo varganas,
suplyšusiais drabužiais, basas, pūslėtomis kojomis. Nepažinau.
Tai buvo mano tėvas K.Aperavičius", - prisimena dukra Vida.
Tada išvengė tremties į Sibirą.
Prasidėjus vokiečių okupacijai, K.Aperavičius buvo perkeltas iš
Radviliškio į Kauną ir visą laiką dirbo Kelių valdyboje. Ruošdami
getui teritoriją, vokiečiai Aperavičių šeimą iškėlė iš namo Vilijampolėje
ir perkėlė į Žaliakalnį, kur visokiais būdais stengėsi apgyvendinti
name vokietį.
Artėjant sovietų ir vokiečių frontui, dalis lietuvių paliko savo
kraštą. Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kitose vietose
įvykdytos lietuvių žudynės ir trėmimai dar buvo gyvi žmonių atmintyje.
Ilgiausios pabėgėlių gurguolių eilės slinko tolyn nuo artėjančio
fronto. Sovietų lėktuvai, aptikę beginklius pabėgėlius, negailestingai
šaudė ir ne vienas liko pakirstas kulkos pakelės griovyje. Kiti,
nespėję pasitraukti, buvo sovietų kariuomenės pagauti ir pasiųsti
pas "baltąsias meškas".
Daug sunkių išgyvenimų teko patirti K.Aperavičiui ir jo šeimai.
Majoras suprato, kad jam nesaugu likti namuose. Susikrovę būtiniausius
daiktus į du lagaminus, Aperavičiai išvažiavo į Klaipėdą. Per
protekciją gavo jūreivio darbininko vietą prekiniame laive. Darbas
buvo sunkus, nepratusios prie fizinio darbo rankos buvo žaizdotos,
kraujavo. Bet su šeima galėjo gyventi mažoje kajutėje. Plukdė
prekes Oderio upe į Berlyną ir atgal į Klaipėdą.
Sunkūs išbandymų kilometrai
Kartą, grįžę pasikrauti prekių, Aperavičiai
išgirdo sprogimus, matėsi ugnies liežuviai, virto dūmų kamuoliai.
Frontas buvo visai čia pat. Laivas pūškavo iš lėto ir, kol pasiekė
Karaliaučių, atėjo žiema. Visi liko uoste. Čia nebuvo saugu, kas
naktį krito bombos. Iš uosto teko eiti slėptis į miškus. Kad nesušaltų,
prisinešdavo žabų ir suguldavo ant sniego. Grįždavo į uostą, išgirdę
aliarmo signalą. Tada eidavo į subombarduotas parduotuves ieškoti
maisto.
1945 metų pavasarį jau buvo okupuota visa Baltijos pakrantė. Ką
daryti? Kur toliau trauktis? K.Aperavičiui pavyko gauti tris vietas
žemkasio laivo apačioje. Prikimštą kaip silkių laivą vilkikai
tempė į Daniją. Įjungus laivo signalizaciją, žvalgybinis lėktuvas
jį pastebėjo ir ėmė šaudyti. Pro pramuštas laivo borte skyles
ėmė sunktis vanduo. Žmonės klykė iš baimės, nes manė, kad skęsta.
K.Aperavičius su kitais vyrais suskubo drožti kamščius, kalė skyles,
bet vanduo vis veržėsi. Žmonės mėtė daiktus už borto į vandenį,
kad laive būtų mažiau krovinių. Laimei, visi pasiekė krantą. Išsigelbėjo,
bet niekas nežinojo, kur esą. Virtine žmonės patraukė į Vakarus.
Po kelių savaičių buvo graudu į juos žiūrėti. Apdriskę, kiti -
be batų, išalkę - visi ieškojo prieglobsčio. Iš vokiečių sužinota,
kad steigiami pabėgėlių punktai.
Negeso viltis grįžti į Lietuvą
Aperavičių šeima atsidūrė Heidės
miestelyje. Visus iš laivo atvykusius pabėgėlius apgyvendino didelėje
salėje - buvusioje arklidėje. Ant cementinių grindų buvo pamesta
šieno guoliui. Reikėjo laukti, kol paskirstys, kur kas dirbs.
K.Aperavičius susirgo vidurių uždegimu, tada juos apgyvendino
vienoje vokiečių šeimoje. Buvo lengviau, turėjo kambarį, gavo
maisto. K.Aperavičius ėmė sveikti, žmona Aniceta padėjo šeimininkams
ruoštis namuose, mažoji Vida žaidė su vaikais ir mokėsi vokiečių
kalbos.
Vokietijos stovyklose apsigyveno per milijoną įvairių kraštų pabėgėlių.
Jų gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Jie traukėsi tikėdamiesi grįžti,
kai sovietų veržimasis bus sulaikytas ar kai Vakarų aljansai užims
Pabaltijo kraštus. Deja, Vakarų aljansai neskubėjo... Tarptautinės
pabėgėlių organizacijos (UNRRA, vėliau IRO) suteikė prieglaudą
žmonėms, atsisakiusiems grįžti į savo kraštą dėl politinių priežasčių.
Aperavičiams buvo patarta vykti į Neumunsterį. Ten jau buvo įsteigtas
vadinamųjų dipukų (DP) lageris, veikė gimnazija, bendra virtuvė,
šalpos organizacija davė drabužių ir kt. Paklausę patarimo, Aperavičiai
persikėlė į Neumunsterį, o 1946 metais - į didesnį lagerį Klein
Vitensele. Čia veikė visi aštuoni gimnazijos skyriai, buvo bendrabučiai
mokiniams be tėvų. Veikė gera virtuvė, pabėgėlius šelpdavo drabužiais,
avalyne. Prie ežero buvo daug laisvos žemės ir žmonės ėmė sodinti
daržus, auginti gyvulius. K.Aperavičius gavo darbą lagerio administracijoje.
Žmonės gyveno ir laukė karo pabaigos, puoselėjo viltį, kad galės
grįžti į tėvynę. Lageryje visi lietuviai buvo aktyvūs: vyko koncertai,
rengiamos tradicinės lietuvių šventės, puoselėjamos katalikiškos
tradicijos.
Kryžkelėje - klajonių nežinia
1948 metais, praradę paskutinę viltį
sugrįžti į Lietuvą, Aperavičiai pradėjo rūpintis, kur toliau gyventi.
Pradėta steigti emigracijos punktus ir buvo galima vykti į kitus
kontinentus. Amerika, Anglija, Australija, Kanada ieškojo žmonių
fiziniam darbui. Pasitaręs su šeima, K.Aperavičius pasirašė darbo
sutartį ir išvyko į Kanadą. Žmona ir dukrelė liūdnos išlydėjo
Kazimierą į nežinią. Netrukus jos buvo perkeltos į pereinamąjį
lagerį.
Pagaliau po metų, 1949-aisiais, Aniceta Aperavičienė su dukrele
Vida atvyko į Kanadą ir apsigyveno Pembroke, netoli vyro darbovietės.
K.Aperavičius dar metams pratęsė darbo sutartį ir pasiliko dirbti
Rolftono miesto hidroelektros jėgainėje akmenskaldžiu, Aniceta
gavo darbą audinių fabrike, dukra Vida lankė gimnaziją. Kaip ir
visi atvykėliai, Kanadoje Aperavičiai dirbo paprastus darbus ir
rūpinosi persikelti ten, kur gyvena daugiau lietuvių. 1950 metais
išsikėlė gyventi į Torontą. Čia jau buvo susibūrusi didelė lietuvių
kolonija.
Solidarumo dvasia su tauta
1953 metais K.Aperavičius, išlaikęs
egzaminus, buvo priimtas į Kanados inžinierių sąjungą. Jis 20
metų išdirbo Kanados kelių valdyboje, o 1973-aisiais išėjo į pensiją.
Aperavičių šeimoje ypač buvo puoselėjama lietuvybė. Kazimieras
aktyviai įsitraukė į Kanados lietuvių veiklą. Dirbo karių savanorių
ir Klaipėdos krašto bičiulių sąjungose, visą laiką rėmė Kanados
lietuvių bendruomenę aukomis, buvo ilgametis Kanados lietuvių
tarybos bei valdybos narys.
Lietuviškos Šv.Jono parapijos bažnyčios salėje visada rinkdavosi
skautai, ateitininkai, šauliai, savanoriai, tautinių šokių ir
dainų grupės. Tarp jų buvo ir Aperavičiai. Vida Aperavičiūtė-Paškuvienė
irgi siekė skiepyti savo vaikams lietuvybę, meilę tėvų žemei.
Gal dėl to Andrius Paškus, Vidos sūnus, Kanadoje baigė antropologijos
mokslus bakalauro laipsniu, o toliau studijavo Lietuvoje, VDU
magistrantūroje. Šiuo metu dirba Honkonge.
A.Aperavičienė dar Lietuvoje buvo baigusi "Aušros" mergaičių
gimnaziją, emigracijoje išlaikė lietuvišką dvasią. Ji buvo Kanados
lietuvių katalikių moterų draugijos, Šv.Jono parapijos "Caritas"
narė, rūpinosi šalpa, aukojo pinigų, rėmė moraliai, rūpinosi okupuotoje
Lietuvoje likusiais savo giminėmis. Jos siekis - padėti tautiečiams
Lietuvoje, kurie, nelaisvėje gyvendami, parodė tiek heroizmo,
gynė savo religiją, savo kalbą ir kovojo už tautos egzistenciją
ir žmogaus teises. Ta parama buvo įvairi. Kazimieras ir Aniceta
Aperavičiai meldėsi už Lietuvą, Bažnyčią ir tautą, visada tikėjosi
sulaukti dienos, kai Lietuva bus laisva. Švęsdama savo 90-ąjį
gimtadienį, ji aukoja "Tėviškės žiburiams", "Tėvynės
sąjungai" ir Sibiro tremtiniams. Apie tetą Anicetą šiltai
kalba dukterėčia Rita Dovidaitytė-Dagienė: "Aš pajutau begalinę
širdies šilumą, kai 1987 metais nuvykau į Kanadą, kur susitikau
su abiem tetom, tik be galo buvo skaudu, kad mano mama jau buvo
mirusi ir seserys nebesusitiko".
Majoras Kazimieras Aperavičius mirė 1983 m. birželio 11 d. ir
iškilmingai palaidotas Toronto lietuvių Šv.Jono kapinėse. Jo žmona,
ištikima gyvenimo draugė, rūpestinga mama ir močiutė, palaidota
šalia jo 1999 m. vasario 1 d. Dukra Vida su vyru ir vaikaičiai
Edis ir Andrius Paškai brangina jų atiminimą.
***
Brangiai sumokėta už emigrantų laimėjimus.
Dantės žodžiais tariant, tai tegali brandinti kieta svetimųjų
duona ir begalinis savųjų pasiilgimas. Tačiau yra ašarų, kurios
palaimingesnės už šypseną.
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
© 2002 "XXI amžius"
