Atnaujintas 2004 m. kovo 5 d.
Nr.19
(1222)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Nepalūžęs tremtyje

Nedidelė gyvenvietė Jonavos rajone prie kelio Kaunas - Šėta - Kulva galbūt ir šiandien būtų mažai kam žinoma, jeigu ne XVI amžiaus švietėjas, lietuviškos raštijos kūrėjas Abraomas Kulvietis, kuris čia gimė ir augo, čia Kulvos žemė priglaudė jo palaikus ir amžinajam poilsiui. Tačiau buvo žmonių, kurie Kulvą garsino ir vėlesniais metais. Tai pedagogas, žurnalistas, tautosakininkas Stasys Tijūnaitis, kuris Kulvos pradžios mokykloje 1924-1928 metais dirbo mokytoju.

Turi garsių žmonių ir šiandieninė Kulva. Tai Mačiulių šeima, garsūs tautodailininkai; medžio drožėja Janina Listvina, gabi tautodailininkė ir daugelio kryžių autorė. Neužmiršta kulviečiai savo poetės Albinos Jefimenko. Ir nors šiandien poetė gyvena ir dirba Ruklos karinėje įguloje, išleistame savo pirmajame poezijos rinkinėlyje keletą eilėraščių skyrė gimtojo kaimo žmonėms.

Nesuklysime pasakę, kad daugelis pokario Kulvos gyventojų dar ir šiandien prisimena ne vienerius metus čia klebonavusį kunigą Juozą Katiną, palaidotą čia, miestelio pakraštyje esančiose kapinaitėse.

Juozas Katinas gimė 1900 metais neturtingo valstiečio šeimoje Ukmergės rajone. Kada prasidėjo karas, jis kunigavo Kurklių parapijoje. O tik baigęs Kauno kunigų seminariją dirbo ne vienoje Kauno bažnyčioje. Tada kun. J.Katinas domėjosi ir literatūrine veikla. Dar prieš karą dienos šviesą išvydo jo pjesės „Išpažinties auka" ir „Naujoji aušra". Kun. J.Katino plunksnai priklauso ir nemažai įvairaus žanro eilėraščių.

Prasidėjus karui kun. J.Katinas aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Buvo išrinktas vietos „Raudonojo Kryžiaus" draugijos pirmininku. Jo vadovaujama draugija teikė pagalbą vietos gyventojams, nukentėjusiems per vokiečių lėktuvų antskrydžius pirmosiomis karo dienomis, glaudė bažnyčioje žmones, kurių namai sudegė.

Ir nors kunigas su vokiečiais nekonfliktavo, tačiau vienas įvykis galėjo baigtis kun. J.Katino areštu. Kada vieną sekmadienį vokiečiai vietos gyventojams liepė nupjauti avižų lauką, kunigas tam pasipriešino sakydamas, kad krikščionys sekmadieniais nedirba. Po šio konflikto kunigas kurį laiką buvo priverstas slapstytis, nes už valstiečių agitavimą nedirbti jam grėsė areštas.

O kada baigėsi karas, kun. J.Katinas atsikvėpė laisviau. Jis manė, kad visi vargai ir nesusipratimai liko jau praeityje. Tačiau jis suklydo. Vos praėjus trejiems metams po karo, 1948 m. spalio 15 d., kunigas saugumiečių buvo suimtas. O kaltinimai kaip visada buvo tie patys: dirbdamas „Raudonajame Kryžiuje" teikė pagalbą liaudies priešams, per pamokslus liepė gerbti vokiečių okupacinį režimą, bendradarbiavo su vokiečių karininkais. Ir nors kun. J.Katinas visus kaltinimus neigė, byla jam buvo sudaryta, nes, kaip sakė vienas iš saugumiečių, taip nebūna, kad nebūtų sudaryta byla. Taip, nors ir nekaltas, kun. J.Katinas pagal tuometinio Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 1a ir 58 straipsnio 10 dalis buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir išvežtas į Sibirą.

Kunigui kalinių ir tremtinių krašte - Komijoje ilgus metus teko kęsti šaltį ir alkį, dirbti sunkiausius darbus. Ir tik po Stalino mirties jis vėl išvydo Lietuvą. Nors grįžo būdamas invalidu, tačiau jo tikėjimas ateitimi buvo nepalaužtas. Dar ilgus metus kunigavo Kulvos parapijoje. Mirė 1985 m. vasario 14 d. vos atšventęs savo gyvenimo 85-ąsias metines. Kunigo J.Katino žodžiai, pasakyti per Velykų pamokslą likus metams iki jo mirties, buvo prasmingi. Tada jis kalbėjo tikintiesiems: „Atgyja gamta, atgyja kiekvienas medis. Atgykime doram gyvenimui kiekvienas".

Alfonsas ZUBRECKAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija