Atnaujintas 2004 m. kovo 5 d.
Nr.19
(1222)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Atverkime duris
„Kregždutės“ platintojams

Būdamas „Kauno dienos“ skaitytojas, vasario 7 dienos (šeštadienio) numeryje perskaičiau Remigijaus Jurgelaičio straipsnį: „Klasėse kurdinami spaudos kioskai“, kuriame pasisako Kauno švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas. Supratau, kad šie abu ponai, besirūpinantys Kauno moksleivių auklėjimu, yra ateistai ir todėl vaikams skirtas dvasingas katalikiškas laikraštėlis „Kregždutė“ jiems nepatinka, yra, jų nuomone, netoleruotinas mokykloje. Neteko skaityti, kad A.Bagdonas, pasitelkęs kokį nors žurnalistą, būtų reiškęs nepasitenkinimą kai kuriose mokyklose toleruojamu sekso ir pornografijos skleidimu, kai sekso platintojai atsineša į mokyklą „vaizdines“ priemones ir jas demonstruoja klasėse kikenantiems mokiniams, kurie atseit mokomi apsisaugoti nuo sekso „bėdų“. Mums, tėvams, šie „mokslai“ labai nepatinka, mes juos vertiname kaip mokinių tvirkinimą.


Tai ne prekė

Perskaičiau „XXI amžiuje“ straipsnius apie „Kregždutę“ ir nustėrau. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Tikriausiai, „Kauno dienos“ žurnalistas R.Jurgelaitis nelabai supranta, ką sako. Jis rašo baisius žodžius apie „Kregždutę“, todėl manau, kad nėra šio mielo laikraštuko net paėmęs į rankas, o jei buvo, tai nesuprantu, kaip liežuvis gali apsiversti taip kalbėti. Nors, kita vertus, „palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“. Junkite savo kentėjimus per Švč. M.Marijos rankas su Kristaus kentėjimais, tada jūsų kančios bus nuopelningos – ne bevaisės.


Ištikimas draugas

Publikacija apie žurnalisto R.Jurgelaičio „susidomėjimą“ vaikų laikraštėliu „Kregždutė“ privertė susimąstyti: kur mes gyvename? Nepriklausomoje Lietuvoje ar dar vis vyresniojo brolio „globoje“? Kas formuoja mūsų jaunosios kartos sąmonę – marksistiniai ideologai ar valstybę mylintys žmonės ir besirūpinantys jos gerove, šviesesne ateitimi?

Mano mažoji vaikaitė skaito „Kregždutę“, nuoširdžiai priima vaikiškus moksleivių sukurtus eilėraštukus, pasakas bei kitų žanrų kūrinėlius, kurie ugdo mažųjų gėrio, grožio ir meilės jausmus. Laikraštėlyje randama galvosūkių, mįslių, paprastų valgių receptų ir kt. Su malonumu peržiūriu šį laikraštuką ir aš pati. Jame randu tik tai, kas ugdo mūsų vaikų ir jaunimo pilietiškumą, meilę Dievui, tėvynei, pagarbą žmogui ir gamtai, gražius, pagarbius tarpusavio santykius. Labai gaila, kad liko tik vienas šio pobūdžio leidinėlis. „Valančiukas“ jau nebeleidžiamas.


Leidinys vaikams –
„nuodėmingas“ laikraštis?

Perskaitęs vasario 7-ąją „Kauno dienoje“ išspausdintą Remigijaus Jurgelaičio rašinį „Klasėse kurdinami spaudos kioskai“, o vasario 20 dienos krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštyje „XXI amžius“ užvestą polemiką, kad rengiamas naujas lietuviškos spaudos draudimo metas ir kad moksleiviškam laikraštėliui „Kregždutė“ Kauno Dainavos vidurinėje mokykloje, kurioje yra dėstoma tikyba, užtrenkiamos durys – tiesiog amo netekau: nejaugi tokiame lietuviškame mieste kaip Kaunas doras, vaikams ir moksleiviams leidžiamas laikraštukas „Kregždutė“ yra tarsi kokia „užtaisyta bomba“?! Ir čia gana gudriai sugalvota, t.y. ne atvirai pasisakoma prieš „Kregždutę“ (tikriausiai prisibijoma mažųjų skaitytojų pasipiktinimo), o suverčiama „kaltė“ kažkokiems mokykloje steigiamiems „kioskams“, nors kioskas – tai prekybinis pastatas arba bent jau atskira patalpa, pro kurios langelį moksleiviams būtų „kaišiojama“ „Kregždutė“…

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija