Atnaujintas 2004 m. kovo 5 d.
Nr.19
(1222)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Neteisinga raiška

Politinių gūžynių metas ir apokaliptinės Vytauto Radžvilo pranašystės vyksta „Atodangose“ Nr. 12, kur „gūžynių“ pavadinimu yra minėto autoriaus straipsnis. Straipsnio pradžia be priekaištų – valstybės išdavimas (R.Paksas), nekonstruktyvi pozicija (socialdemokratai) ir lyg gero norintys, bet bejėgiai konservatoriai. Perskaičius susidaro niūrus vaizdas: jokios išeities, tik kaltinimai. Kaltinimai, kaip įprasta, mažiau pavojingiems. Konservatoriai keistai peikiami, kad jie tarsi vaizduoja dar ir kokią išeitį esant, taip tarsi klaidindami visuomenę. Autoriui visai nepatinka, kad jie savo susijungimą su politiniais kaliniais tremtiniais pristato kaip gerą ar viltingą įvykį ir reikšmingą veiksmą. Tas jų nereikšmingo dalyko vadinimas svarbiu yra pavadintas gūžynėmis.

O kokios išvados iš straipsnio galėtų būti padarytos, kokios siūlosi? Atrodo, kad jame tik konservatoriai pristatomi kaip už kažką atsakinga jėga: tai jiems skiriami peikimai ir patarimai, o kiti jau nei vieno, nei kito neverti. Patarimai vargu ar verti juos vykdyti, nes jie yra tokie: nereikia gūžynių, bet reikia sau ir žmonėms sakyti liūdną tiesą, kad nieko mes negalime padaryti. Taip pasakyti tarsi būtų geriau negu džiaugtis dėl mažų abejotinų sėkmelių. Taip galima samprotauti, tik vargu ar tikrai taip būtų geriau, nes visada reikia bandyti. Didžiausias nusikaltimas būtent yra nieko nedaryti.

Tų dviejų partijų susijungimas, tinkamai elgiantis, nepablogins padėties. Įvykio pervertinimas net ir ūpui pakelti yra tinkamas veiksmas, o šiuo atveju jis reiškia ir žymiai daugiau. Ginčytinas dalykas, bet neginčytinai netikslus V.Radžvilo straipsnyje yra Tėvynės sąjungos padėties pavadinimas agonija. Tai nėra agonija, o tik nepakankamas augimas. Vis dėlto – augimas. Reikia būti pačioje partijoje, kad tą žinotum, o autorius žiūri iš šalies. Iš išorės žiūrint, nesigilinant galima tik matyti, kad partija yra per maža, per mažai veiksminga – taip ir reikia sakyti, nes žodis agonija jau reiškia ką kita, ir tokiai diagnozei primesti reikia turėti daugiau ir kitokių duomenų.

Partijos viduje matosi kitaip. Tėvynės sąjunga turi nišą, kurios niekas neužima. Jos pobūdis atpažįstamas iš to, kokie žmonės partiją renkasi. Vis dar galima ją įvardyti kaip turinčią daugiau padorumo, todėl padorumo ieškantys žmonės į partiją ir ateina. Joje daugiausia padorumo, palyginti su kitomis partijomis. O jeigu atsitiktų taip, kad kas nors Tėvynės sąjungą padorumu pralenktų ir tą kitą laimėtoją imtų rinktis žmonės, jokio pralaimėjimo nebūtų: tegul tik laimi padorumas, nesvarbu, kokiu vardu pavadintas, bet tegul tik nelaimi pažadukų apgavystės.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija