Atnaujintas 2004 m. kovo 5 d.
Nr.19
(1222)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Svarbiausia – gyventi tikėjimu ir meile

Ar kas nors gali suskaityti daugybę žėrinčių žvaigždžių giedrios nakties padangėje? Vienintelis Dievas, geriausiai žinantis, kuri yra mažiausia visatos žvaigždė ir kuri gražiausia, mūsų tikėjimo protėviui Abraomui bylojo, jog jis turėsiąs tiek palikuonių, kiek danguje yra nesuskaičiuojamų žvaigždžių (plg. Pr 15, 5).

Ši nelaukta žinia galėjo patriarchą Abraomą išvesti iš dvasinės pusiausvyros, - kur girdėta, kad vienas žmogus galėtų susilaukti tokios daugybės giminaičių! Ačiū Dievui, kad bevaikis ir senelis Abraomas, užuot kreivai šyptelėjęs (ir tokiu būdu išreiškęs savo netikėjimą), patikėjo Viešpaties pažadu ir dėl to šis tikėjimo klusnumas Abraomui buvo įskaitytas tokiu svarbiu teisumu (plg. Pr 15, 6), kad Visagalis Dievas net panoro jį padaryti daugybės tautų tėvu (plg. Pr 17, 5), idant ateities kartų tikėjimo augimas turėtų tiesioginių sąsajų su mūsų protėvio Abraomo tikėjimo pavyzdžiu.

Apaštalas Paulius, aiškindamas apie Abraomo pasitikėjimo Dievo pažadais kilnumą, prabyla ir apie Kristų. Jis rašo, jog ne tik Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu, bet ir visų laikų žmonės, jei tikės iš numirusių prikeltą Viešpatį Jėzų ir atvers Jam savo širdis, kad Jis maloningai jiems viešpatautų teisumu, tuomet jiems tikrai bus suteikta amžinojo gyvenimo dovana per Viešpatį Jėzų Kristų (plg. Rom 4, 23 – 25 ir 5, 21).

Taigi šį sekmadienį bažnyčiose, klausydami skaitinio apie Abraomą, mes šį teisųjį vyrą galime pagrįstai gretinti su mūsų karalaičiu šv. Kazimieru (beje, 2004-ieji yra paskelbti Lietuvos globėjo šv. Kazimiero jubiliejiniais metais, nes šiemet sukanka 400 metų, kai 1604-aisiais į Vilnių buvo atgabenta speciali popiežiaus brevė, kuri leido karalaitį Kazimierą iškilmingai pradėti minėti kaip šventąjį), kuris XV amžiuje karališkų rūmų įvairiausių malonumų gundančioje aplinkoje tvirtai vadovavosi Kristaus tikėjimu. Todėl ne vien Vilniaus dvariškiams anuomet šv. Kazimiero elgesys kėlė nuostabą, bet ir mūsų laikų krikščionims (ypač jaunimui) jis lieka sektinu pavyzdžiu, nes ir mūsų perdėm vartotojiškoje visuomenėje nėra geresnio gyvenimo būdo modelio, kaip evangelinis, kuris visus tikinčiuosius tiesiog įpareigoja kasdien siekti šventumo, be kurio neįmanoma išlikti Viešpaties artumoje ir globoje.

Tačiau kai mūsų akis pradeda badyti ir skaudžiai širdis užgauna šventumo sąvoką kompromituojantys iššūkiai, kaip neseniai „Respublikos“ laikraščio publikuoti (precedento neturintys) visuomenės nesantaiką kurstantys straipsniai apie žydus ir seksualines mažumas, tuomet imi ir pagalvoji: jei iki šiol mūsų aukščiausios valdžios pareigūnai dar nepasmerkė minėto dienraščio paskvilio, vadinasi, jie savaip taikstosi su akivaizdžiu blogiu ir dėl to yra iš dalies atsakingi dėl mūsų tautiečių supriešinimo padarinių.

Tikintieji yra pašaukti ne tik melstis už mūsų visuomenę skaldančius ir piktinančius asmenis, kad, veikiant dieviškajai malonei, klystantys žmonės ir kitus klaidinantieji atsiverstų, bet taip pat savo tikėjimo brandumą išreiškia (kai tai būtina vienu ar kitu krikščioniškai motyvuotu būdu) prabildami viešai, idant mirties kultūros skleidėjai pagaliau susilauktų teisingumą atitinkančio teisinio įvertinimo.

Šią Viešpaties dieną bus skaitoma Evangelijos ištrauka, kurioje (ant Taboro kalno) trys Jėzaus mokiniai išgirsta Dievo Tėvo balsą: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!“ (Lk 9, 35).

O, kad kuo daugiau žmonių stengtųsi suvokti, jog geriausi pasaulyje vaistai, efektyviausiai gydantys nuo įvairiausių nuodėmių vėžio, kuris išbalansavo mūsų visuomenės narių gyvenimą, yra sąmoningas, nuoseklus ir gyvu tikėjimu grindžiamas Evangelijos ir Bažnyčios mokymo kasdienis laikymasis!

Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija