Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Susitikimai
Kultūra
Parodos
Darbai
Literatūra
Atmintis
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Geležiniai kryžiai atspindi
kalvystės tradicijas

Rūta JONUŠKIENĖ

Leidinį parengė dailininkas Andrius Surgailis, menotyrininkė Laima Laučkaitė-Surgailienė, muziejininkės Rolanda Gudynienė ir Elena Juodzevičienė Autorės nuotrauka

Utenos kraštotyros muziejus tęsia seriją leidinių, kuriuose plačiajai visuomenei pristatomi atskiri rinkiniai, esantys muziejaus saugyklose ir ekspozicijoje. Jau išleisti katalogai „Verpstės“ ir „Senoji lietuvių liaudies skulptūra Utenos kraštotyros muziejuje“, o šiomis dienomis pristatytas dar vienas vertingas ir originalus leidinys „Geležiniai kryžiai Utenos kraštotyros muziejuje“ (išleido „Sapnų sala“, Vilnius). Šį katalogą sudarė menotyrininkė Laima Laučkaitė-Surgailienė, eksponatų metrikas surinko muziejininkės Elena Juodzevičienė ir Rolanda Gudynienė, leidinį maketavo ir eksponatus fotografavo dailininkas Andrius Surgailis, o leidybą finansavo Etninės kultūros ir regionų kultūros projektų rėmimo fondas bei Utenos rajono kultūros skyrius.

Metaliniai kryžiai vainikuodavo medinius paminklus

Pasak katalogo sudarytojos L.Laučkaitės-Surgailienės, geležinės memorialinių paminklų viršūnės yra svarbi lietuvių liaudies meno dalis, atspindinti krašto kalvystės tradicijas. Metaliniai kryžiai vainikuodavo medinius paminklus – koplytstulpius, stogastulpius, koplytėles su šventųjų skulptūromis – ir užbaigdavo vieningą paminklo ansamblį. Menotyrininkė geležiniais kryžiais domisi jau daug metų – nuo 1979 metų ji dirbo Utenos kraštotyros muziejuje ir Kultūros paminklų sąvado užsakymu parengė valstybės saugomų Utenos rajono paminklų dokumentaciją. „Atsimenu, kaip su Andriumi 1983 metais važinėjome po visą rajoną, fotografavome ir surinkome daug medžiagos apie senąjį liaudies meną. Dalis kataloge spausdinamų nuotraukų (ne pačių eksponatų) yra būtent iš tų metų, o kita dalis – fotografuotos šią vasarą. Galėjome palyginti, kas pasikeitė per dvidešimt metų, kas išliko, o ko jau nebėra, – pasakojo L.Laučkaitė-Surgailienė. – Gaila, bet kapinėse jau beveik nebėra senųjų XIX a. antrosios pusės kryžių, kuriuos sunaikino laikas ir žmonės. Dar yra vienas kitas įtvirtintas akmenyje, bet ir tie irsta... Daugiausia išlikę XIX a. pabaigos fabrikinės gamybos įtakoje atsiradę kryžiai“.

Menotyrininkė L.Laučkaitė-Surgailienė, rengdama leidinį, bendravo su dabar Vilniuje gyvenančiu žinomu išeivijos dailininku, Žemaitijos liaudies meno specialistu Kaziu Varneliu. Jo nuomone, aukštaitiški, ypač Utenos apylinkių kaltiniai kryžiai yra žymiai puošnesni. Jie gausiai puošti spinduliukais – žalčiukais, kurių galuose įkomponuojamos šakelės ar žiedai.

Per dvidešimt metų daug kas pasikeitė

Dailininko A.Surgailio nuomone, dalis mažosios architektūros paminklų – stogastulpių ir kryžių – Atgimimo ir nepriklausomybės laikais atstatoma, tačiau daugiausiai tai yra mediniai paminklai, o kalvystės tradicija kryždirbystėje dar neatsigavusi. Utena ir dabar garsėja medžio drožėjais, o kalvių, išskyrus Osvaldą Šumskų, beveik nėra. Muziejininkė R.Gudynienė pastebėjo, kad nyksta ir senosios antkapinių paminklų tradicijos. Medinius ir akmeninius paminklus su kaltiniais kryžiais viršūnėse keičia akmeniniai paminklai.

A.Surgailis, rengdamas leidinį spaudai, pagal turimus eksponatus ir nuotraukas kompiuteriu rekonstravo tuos kryžius, kurie labiausiai sunykę - pirminis kryžių vaizdas atkurtas pagal išlikusius elementus ir leidinyje parodytas šviesesnėmis spalvomis. Kataloge taip pat įamžintas sudegusios Pakalnių bažnyčios kryžius, kurio išliko tik nuotrauka, bei Debeikių bažnyčios kryžius, saugomas Utenos kraštotyros muziejaus rinkiniuose. Leidinio 53-iame puslapyje yra spausdinama akmeninio paminklo Tauragnų kapinėse, datuojamo 1854 metais, nuotrauka. Paminklas unikalus dėl lietuviško užrašo, nes XIX a. viduryje buvo paplitę lenkiški užrašai. Manoma, kad paminklas turėjo ir kaltinę viršūnę, nes akmenyje iškaltas saulutės (Dievo akies) motyvas.

Iš viso kataloge pristatoma net 60 geležinių kryžių, iš kurių tik šeši nuolat eksponuojami muziejuje. Gaila, tačiau žmonių, sukūrusių tuos kryžius, pavardės beveik nežinomos, nes paprastai kryžius dirbdavo kalviai, kaldavę įvairius ūkio padargus. L.Laučkaitės-Surgailienės nuomone, ilgiau žmonių atmintyje išliko pavardės tų kalvių, kuriems tekdavo pagal užsakymą kalti bažnyčių kryžius.

„Kultūra ir jos išlikimas svarbu tik nedidelei gyventojų daliai. Dvasine prasme, kultūra yra elitinis dalykas… Pagirtina, kad Utenos kraštotyros muziejus eina į Europą, turėdamas savo kolekcijų katalogus. Sovietiniais laikais Balys Juodzevičius ir kiti puikūs žmonės sugebėjo surinkti ir išsaugoti daug vertybių, o mes džiaugiamės galėdami tai parodyti pasauliui,“ - sakė A.Surgailis.

Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojai įsitikinę, kad muziejaus saugyklose esantys rinkiniai ir ateityje bus pristatomi visuomenei. Planuojama išleisti liaudies meno, fotografijų, audinių, šiuolaikinio meno katalogus.

Utena

© 2004 "XXI amžius"