Atnaujintas 2004 m. kovo 10 d.
Nr.20
(1223)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Velnių drožėjas

Stanislovas Šimonėlis

Prieš Užgavėnes Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka pakvietė į naują parodą. Joje eksponuojama Stanislovo Šimonėlio kūryba. Medžio meistras parodai pateikė penkiolika drožtų velnių, vieną raganos kaukę, šešias lazdas ir dvi pasagas.

S. Šimonėlis, gyvenantis ant vaizdingo Juostos upelio kranto stovinčioje sodyboje, drožinėti pradėjo dar dirbdamas kolūkio lentpjūvėje gateristu. Aptikęs retesnę medžio nuopjovą ar ant jo kamieno išaugusį gumbą, juos pasidėdavo atskirai ir parsinešdavo namo. Drožti velnius iš tokius medžiagos vyrą skatino gerai žinomas posakis: „Po šimts velnių“. Savamokslis medžio meistras turi pasidaręs jų net devynias dešimtis. „Esu užsibrėžęs padaryti iki šimto raguotų padarų, todėl ne tiek daug jų ir trūksta“, – šypsojosi 68 metus baigiantis S. Šimonėlis.

Drožinius, tarp kurių yra įvairių dirbinių, sodietis laiko senutėliame pastate. Tačiau jiems ten jau per ankšta. Šeimininkas teigė norįs pastatyti atskirą namą, kur būtų erdvu jo fantazijos dėka atsiradusiems medžio darbeliams. Jis turi įgijęs didelę statybų patirtį. Jaunas būdamas su savo tėvu yra pastatęs daugybę ūkinių pastatų ar uždengęs jų stogų.

Į S. Šimonėlio sodybą kelią surado švedai. Užsieniečiai buvo sužavėti lietuvio kūryba. Svečiai norėjo kai ką nupirkti, tačiau Stanislovas apie drožinių pardavimą ir į kalbas nesileido. Buvo atvykęs vienas turtingas mūsų tautietis, kuris pageidavo išsivežti visus sodiečio medžio darbelius. „Pinigų man nereikia, aš gaunu pakankamai gerą pensiją“, – tokį atvykėlio ketinimą sužlugdė Stanislovas. Jeigu paprašo kaimynas, geras pažįstamas ar draugas, jis tokiam žmogui mielai ką nors dovanoja .

S. Šimonėlis laiko arklį. Sodybos šeimininkas teigė, jog be šio darbštaus gyvulio jis pats būtų kaip žiemą be batų. Pasikinkęs arklį į roges ar ratus, parsiveža malkų, o vasarą juo įdirba žemės sklypą.

Vykdamas miškan, Stanislovas už bato aulo būtinai turi užsikišti peilį. Tai jam tapo įprasta. Aptikęs įspūdingau atrodančią šaką ar kelmelį, radinius vežasi namo.

Bronius VERTELKA

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija