Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Katalikų
    bendruomenėse
Mums rašo
Darbai
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mergina spindinčiu veidu

Kauno VIII gimnazijos (dab. „Saulės“) 1943 metų abiturientai su klasės auklėtoju kapelionu kun. P.Šniukšta. Elena Spirgevičiūtė - pirmoje eilėje viduryje

Įsimintinas šaltas 1944 metų sausio mėnesio rytas – karo metas. Mūsų gimnazijos (dab. „Saulės“) patalpose įsikūrė karo ligoninė, o mes, Kauno VIII gimnazijos mokiniai, mokėmės trimis pamainomis mus priglaudusio Aklųjų instituto patalpose. Buvau abiturientė, bet tuo pačiu metu dirbau gimnazijos raštinėje sekretore.

Tą rytą į gimnazijos raštinę skubiai įėjo labai susijaudinęs gimnazijos vyresniųjų klasių kapelionas kun. P.Šniukšta ir beveik rėkte išrėkė: „Ar girdėjai?!“ Taip, girdėjau kraupią, žiaurią, Kauną sukrėtusią žinią – praeitą naktį nužudyta buvusi mūsų gimnazijos abiturientė Elena Spirgevičiūtė. Gimnazijos mokytojai ir mokiniai buvome sukrėsti iki sielos gelmių. Apiplėšimo metu, naktį, savo namuose Tvirtovės alėjoje nužudytos dvi niekuo nekaltos jaunos moterys. Gindamos moterišką orumą nuo budelių rankos žuvo buvusi mūsų bendramokslė, praeitų mokslo metų mūsų gimnazijos abiturientė devyniolikmetė Elenutė ir jos teta Stasė Žukaitė.

Žiauriai žuvo mergina, kurią pažinojau tik iš matymo. Labai gaila, kad neteko bendrauti artimiau. Ją gimnazijoje kasdien pertraukų metu matydavau penkerius metus, tuo labiau kad mūsų klasės buvo greta. Elena savo išvaizda tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų. Nebuvo ji itin graži, tai paprasta vidutinio ūgio tamsiaplaukė mergina, bet vis dėlto iš kitų ji skyrėsi savo būdo savybėmis: buvo labai kukli, tyli moksleivė. Be to, tai ji buvo mergina spindinčiu veidu, kuris spindėjo kažkokia vidine šviesa. Žiūrėdavau ir stebėdavausi, kodėl jos veidas spindi tokia skaisčia šviesa. Nežinau, ar tai kas pastebėjo, ką aš mačiau. Ir vėl po šešiasdešimties metų tarsi matau jos švytintį, dvasingą veidą.

Tik dabar, skaitydama jos dienoraštį (labai gaila,kad ne visas išlikęs), supratau, kokios tyros sielos buvo tą dienoraštį rašiusi jo šeimininkė. Beveik kasdien dienoraščio puslapiuose Elenutė nuoširdžiai rašė, kad nori būti gera, tauri. Beveik kasdien lankė bažnyčią, priimdavo Švenčiausiąjį, aukodama už tėvelius, artimuosius ar draugus. Tai buvo labai švelni, gera, jautrios, tyros ir taurios sielos, labai pamaldi ir labai tikinti mergina. Svajodama apie savo ateitį, ji tikėjosi tyros meilės labai doram dar nepažįstamam jaunuoliui. Be to, yra maniusi, kad gal reikėtų stoti į vienuolyną. E.Spirgevičiūtės dienoraštis spindi, kaip ir ji pati spindėjo, jos vidine aura.

Prieš šešiasdešimt metų stovėjau Kauno kapinėse Vytauto prospekte (dab. Ramybės parkas) prie tos nepaprastos mergaitės kapo duobės jos iškeliavimo Amžinybėn metu. Girdėjau mūsų gimnazijos vyresniųjų klasių kapeliono kun. P.Šniukštos, kuris vienerius metus buvo jos klasės auklėtoju, atsisveikinimo žodį – pamokslą apie nepaprastos merginos prasmingą žūtį. Tą įvykį menu ir dabar, nepaisant praėjusių metų. Gal šiandien tokia jaunos mergaitės žūtis kai kam gali atrodyti neišskirtinė, bet tuo metu, tuo labiau tokios taurios, kilnia vidine šviesa švytinčiu veideliu mergaitės žūtis buvo pasibaisėtinai skaudi. Tą įvykį mūsų kartos žmonės mena ir šiandien, nors ir nematė tos vidinės šviesos jos veide.

Elvyra RAŽANAUSKAITĖ,
buvusi VIII gimnazijos
(dab. „Saulės“) auklėtinė, pedagogė,
kultūros darbuotoja, istorikė

Kaunas

© 2004 "XXI amžius"