Atnaujintas 2004 m. kovo 19 d.
Nr.22
(1225)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Prieš aštuoniasdešimt metų...

Automobilis vingiuoja panemune. Jis netrukus pasuka per Nevėžį tuo tiltu, kur upės slėnyje raudonuoja ir pilkuoja namų stogai, o ant Nemuno kranto puikuojasi jaukiomis spalvomis nudažyti namai. Čionai taip pat ir iškilniai atrodantys tarp žemaūgių namelių į viršų besistiebiantys Raudondvario bažnyčios bokštai. Netoli nuo šios vietos, Šilelio kaime, prieš aštuoniasdešimt metų kovo 8-ąją gimė Jonas Lauriūnas. Tądien gimęs kūdikis anksti neteko motinos, todėl augo tėvelio globoje. Po dvidešimtmečio baigęs Kauno jėzuitų gimanziją ir po daugelio spygliuoto sovietmečio išmėginimų, trisdešimtetis vaikinas vyskupo Kazimiero Paltaroko Kauno Arkikatedroje buvo įšventintas kunigu.

Jo bičiulių, kunigų ir pažįstamų užrašyti žodžiai daug ką pasako apie šį kilnų žmogų, principingą kunigą, sąžiningą jėzuitą ir kūrybingą Lietuvos inteligentą. Vienas jėzuitų, dabar dirbančių Kaune, t. Leonardas Jagminas štai kaip rašo: „Paskutinįkart susitikau su juo Linkmenyse, kai jis vadovavo dvasiniam jėzuitų susikaupimui. Dar sakėsi vadovausiąs seselių dvasiniam susitelkimui Kaune. Deja, Viešpaties planai buvo kitokie... Paskutinę temą jis skyrė Kristui, mūsų Vadui ir Karaliui. Palikęs mus, rekolektantus, bažnyčioje apmąstyti pasakytus žodžius ir pasikalbėti su Kristumi, pažadėjo už pusvalandžio dar sykį pakalbėti. Tatai bus mąstymų pabaiga. Tačiau prie mūsų, kunigų, jau nebegrįžo. Iškeliavo pas Tą, kurį mylėjo, kuriam uoliai tarnavo, kurio karalystės reikalams buvo paskyręs savo gabumus, laiką ir jėgas... Suradome jį begulintį ant žemės, apsuptą medicinos sesers, felčerės ir šeimininkės… Kaimyninių parapijų kunigai šnekėjosi: „Reikia šventai pavydėti tokios mirties – tarsi gulbės giesmę sugiedojęs – per visą kunigystės tarnybą žodžiu ir raštu skelbęs Kristų, paskutinę gyvenimo valandą visa širdimi sugiedojęs šlovės himną Kristui Karaliui, iškeliavo į Amžinosios Meilės Šalį...“

Daug gražių vaikystės ir jaunystės prisiminimų papasakojo rašytojas Vladas Dautartas, taip pat kilęs iš Šilelio kaimo: „1943 metais, šv.Kalėdų išvakarėse, abu žingsniavome iš Kauno, iš tėvų jėzuitų bendrabučio į Šilelio kaimą švęsti Kūčių. Buvo šviesi, žvaigždėta naktis. Jonas žingsniavo susikaupęs, šventiškai nusiteikęs, kaip abiturientas, linkęs patarti man, savo jaunesniam draugui. Ir tada, tą šviesią žiemos naktį, išgirdau: „Būsiu, Vladai, aš kunigu, jaučiu pašaukimą“. Manęs ši žinia nenustebino. Visi bendrabučio moksleiviai, tarp jų ir aš, matėme karštą Jono pamaldumą, jo norą kas dieną išklausyti šv.Mišias, artimą draugystę su jėzuitu tėvu Karoliu Garucku“.

Vysk. J.Boruta, SJ, rašo: „Pirmoji jo kunigiško darbo stotis – Valkininkai. Paskiriamas vikaru. Vėliau buvo Reškutėnų parapijos administratorius, 1963 metais skiriamas Švenčionių vikaru, o 1964 metais perkeliamas į Kabelių parapiją administratoriumi. Čia prabėgo brandžiausi jo darbo metai. Kabeliuose parašyta bei išversta daugybė religinių, teologinių knygų, keliasdešimt pamokslų tomų, vesta daugybė rekolekcijų ne tik vienuoliams, kunigams, bet ir inteligentams pasauliečiams, jaunimui. Kiekvieną sekmadienį į nuošalią Kabelių kleboniją plaukte plaukdavo iš Vilniaus inteligentai, studentai... ypač dėkinga aplinkybė – klebonija nuošali, pamiškėje“.

Tuometinis „Mūsų gamtos“ žurnalo redaktorius, žinomas žurnalistas ir rašytojas Rimantas Budrys taip apibūdino kun. J.Lauriūną: „Pats protingiausias visoje Vilniaus vyskupijoje kunigas, o nugrūstas į pačią nuošaliausią pakraščio parapiją“. Tada ir parūpo pamatyti tą protingiausią vyskupijos kunigą. Išsirengęs iš Vilniaus, traukiniu nuriedėjau ligi Kabelių geležinkelio stotelės. Paskui nužingsniaviau per tylų, ramų, sakais, samanomis kvepiantį pušyną ir eglyną, kurio viename kelyje ir pamačiau ieškomą kunigą. Tačiau iškart jo neprakalbinau, nes jis buvo kažko labai susimąstęs. Tiktai pavaikščiojęs prie pat klebonijos buvusios užtvankos pakraščiais, pasigrožėjęs gulbėmis, pasižvalgęs po netoliese stūkstančias senas kapinaites, pasibeldžiau į klebonijos duris. Iš pirmo žvilgsnio tas aukšto ūgio, gerokai žilstelėjęs ir tiesiai, aiškiai, atlaidžiai žvelgiąs kunigas krito į akis. Iš tikrųjų rašytojas buvo teisus. Netrukus pas jį keliaudavau jau ne vienas, o su universiteto draugais, studentais, pažįstamais. Jis mums tapo savotišku dvasios vadu, gražiai patardavo įvairiais moraliniais, etiniais ir kitais klausimais, kurių anuomet kasdien iškildavo įtemptoje, prieštaringoje, ateistinės dvasios persunktoje tikrovėje. Ne vienąsyk jo apytuštėje klebonijoje, ypač Naujųjų metų ar kitų švenčių išvakarėse, lalėdavo jauni balsai, o kai po ilgų kalbų, mąstymų, pokalbių ir dainų reikėdavo sugulti, tai būdavo ant žemės klojami čiužiniai, tiesiamos lenktukės (lovelės), miegančiųjų būdavo pilna visuose pašaliuose. Kunigas nė vieno nesišalindavo, niekada nesakydavo, kad nebus kur pasidėti, trūks ko pavalgyti. Kukliais savo ištekliais, savo gerumu jis sugebėdavo dalytis su visais, kaipmat rasdavo bendrą kalbą su nepažįstamais. Toks pat paprastas, nuoširdus, pastabus ir nepriekabus, tvarkingai apsirengęs, kartais net santūriai šmaikštus jis būdavo ne tik namuose, susitikimų, dvasinių sueigų ir pokalbių metu, bet ir miškuose, paupiuose, kur būdavo vasaromis rengiami slapti dvasiniai susitelkimai. Tokie dvasiniai susikaupimai, kuriems jis vadovavo, ne kartą buvo surengti miškų gilumoje prie Ančios upės, kokio ežero pakrantėje. Būdavo, užsimerks arba įbes į kažin kokį nematomą erdvės tašką savo pusiau primerktas mėlynas akis ir pasakos, dėstys, svarstys, kolei ir pats nejučiomis užsimerki, paveiktas jo pasakojimo. Kai vėliau prireikdavo jo kvalifikuotesnės, gilesnės teologinės ar filosofinės paramos, jis nesidrovėdamas kartais prisipažindavo: „Šito klausimo negalėčiau atsakyti, nes seniai nesigilinau, nepamenu“.

Vienąkart jau Linkmenyse, kur taip pat būriais susirinkdavo svečių, kunigas Jonas prie ežero parodė vietą, kur iš akmenukų buvo sudėlioti trys kryželiai. Pasak jo, sovietams užėjus, vietinis Lietuvos karininkas, nenorėdamas, kad enkavėdistai jį suimtų ir kankintų, kartu su žmona ir savo kūdikiu nusiskandino ežere. Žmonės net sovietmečiu tenai padėdavo gėlių ir sudėliojo pakrantėje iš akmenukų tris kryželius...

Gaila, kad tokia gausybė pamokslų sudėta į didžiulį savilaidos veikalą „Žodžiai broliams“, bet nedaug jų teišvydo dienos šviesą – teišspausdinta bene vienintelė apyplonė knygelė „Nueisime ten, kur žiūrime“. Ne pro šalį taip pat būtų surinkti visus jo ranka parašytus pamokslus, straipsnius iš „Katalikų pasaulio“, kitų žurnalų ir laikraščių, kuriuos jis išspausdino būdamas vienu iš katalikiško žurnalo skyriaus vedėjų ir kitoms progomis.

Kunigo Jono pamokslai yra nepasenę ir šiandien. Jie optimistiški, skatina, ragina atsiversti, pamąstyti, praplečia akiratį, kviečia aukotis, dirbti, stengtis Dievo garbei, tautos ir savo sielos labui: „Mūsų laikams reikia idealizmo, reikia meilės, reikia aukos, reikia Dievo ieškojimo – tik su šia sąlyga laikai prašvis“.

Kun. Kazimieras J.Ambrasas, SJ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija