Atnaujintas 2004 m. kovo 19 d.
Nr.22
(1225)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Lk 15, 20)

Visi ketvirtojo Gavėnios sekmadienio skaitiniai pasižymi optimizmu ir džiaugsmu.

Mozei mirus, jo įpėdiniu tampa Jozuė. Viešpats jam kalbėjo apie Egipto vergovės pabaigą, nes žydai, pagaliau įžengę į Kanaano pažado žemę (XIII a. prieš Kristų pabaigoje), džiaugsmingai šventė pirmąją Paschą (Velykas) ir valgė pažado žemės derliaus patiekalus.

Antrojo laiško korintiečiams autorius šv. Paulius prabyla apie nuostabų pasikeitimą Kristuje. Kai žmonės susitaiko su Dievu, jie tampa naujais Jo meilės kūriniais (plg. 2 Kor 5, 17 – 21). Tačiau, kad tikintieji galėtų nuolat panašėti į savo Mokytoją, jie kasdien (inspiruojami dieviškos malonės) stengiasi vis labiau gyventi Kristaus mokymu ir sekti Jo asmeniniu pavyzdžiu, idant juose kuo mažiau pasireikštų jų klastingo egocentrizmo veikimas.

Neabejotina, kad Evangelijos kvietimas susitaikyti su Dievu (plg. 2 Kor 5, 20), artimu ir savimi pačiu geriausiai vykdomas per Susitaikinimo sakramentą. Kai išpažinties metu penitentai nuoširdžiai gailisi dėl savo nuodėmių ir tvirtai bei konkrečiai ryžtasi taisytis, tada jų vidinis gyvenimas tikrai keičiasi: Viešpats kaip nuostabus Chirurgas, pasinaudodamas kunigų – išpažinčių klausytojų - tarnyste, gailestingumo ir atleidimo malonių skalpeliais taip virtuoziškai išpjauna iš žmonių širdžių visas pražūtingas nuodėmių vėžio ląsteles, kad jei paskui tie „operuoti“ asmenys nuosekliai stengiasi laikytis krikščioniško gyvenimo „dietos“, tuomet tos pragaištingos vėžio ląstelės nebeatgyja, nes jos „nebemaitinamos“ nuolatinėmis nuodėmių parazitų porcijomis. Dar daugiau: Viešpaties išgydytieji yra laimingi žmonės, nes jie supranta, kad krikščioniškai motyvuotas gyvenimas su Kristumi turi Dievo galybę griauti piktojo nuodėmių tvirtoves (plg. 2 Kor 10, 4) ir taip pat tiesiausiu keliu juos veda į Dievo Tėvo nesibaigiančio džiaugsmo namus (plg. Jn 14, 6).

Šio sekmadienio Evangelijoje minimas sūnaus palaidūno sugrįžimas namo puikiai iliustruoja tėvišką Dievo meilę, kuri be atvangos dosniausiais srautais dovanojama visų laikų paklydėliams. Juk kaip anuomet tas jaunesnysis tėvo sūnus, savanoriškai atsiskyręs nuo savojo tėvo ir palikęs jo ir savo dvasinius bei medžiaginius turtus, tapo savo lobio dalies eikvotoju, tai yra nelaimingu žmogumi, taip panašiai ir mūsų laikų nemaža dalis visuomenės narių „dėl savo dvasinio aklumo ir širdies suakmenėjimo“ (Ef 4, 18) nepajėgia priimti dieviškų tiesų.

Tačiau kaip tas buvęs sūnus palaidūnas sykį, pasibjaurėjęs savo moraliniu nuosmukiu, susimąstė ir pasiryžo grįžti į savo tėvo namus, taip ir šiuolaikiniams žmonėms tikrai dar nėra vėlu „atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje ir apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 23). Gerai žinome, kad ir mažiausio nusidėjėlio atsivertimas yra didžiausia Viešpaties malonė, kuri teikiama pirmiausia ieškantiems Dievo teisybės (plg. Mt 6, 33).

Todėl melskime Jėzų Kristų, kad Jis užtartų mūsų laikų paklydėlius, idant ir juos (pirmiausia bent kai kuriuos), pasiryžusius pakeisti gyvenimo būdą, su išskėstomis rankomis ir džiaugsmo ašaromis pasitiktų Dievas Tėvas, nes Jo meilė ir dabartinių laikų visiems žmonėms nė per nago juodymą nėra sumažėjusi.

Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija