Atnaujintas 2004 m. kovo 19 d.
Nr.22
(1225)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Rinkimai be staigmenų, sovietiniu stiliumi

Petras KATINAS

Į Tutujos kaimą Vakarų Sibiro
Kemerovo srityje rinkimų
dieną atvažiavo mobili
parduotuvė ir atvežė duonos

Taimyre, Tuchardo gyvenvietėje,
jau kovo 3 dieną elnių augintojai
rinko Rusijos prezidentą
Klajoklių gyvenvietėje elnių
augintojas Taimyro nencų
apygardos gyventojas atlieka
savo pilietinę pareigą - meta
biuletenį į balsadėžę -
renka Rusijos prezidentą
Sankt Peterburge plakatai
skelbia: „Putinas - mūsų
prezidentas”
EPA-ELTA nuotraukos

Niekas net neabejojo, kad kovo 14-osios Rusijos prezidento rinkimai tebus tiktai, švelniai tariant, farsas. Juk faktiškai buvo vienintelis kandidatas – dabartinis prezidentas Vladimiras Putinas. Visi kiti – tiktai fonas, siekiant bent jau pasauliui parodyti, kad rinkimai lyg ir demokratiški. Tą faktą, kad rinkimai tėra tik vaidinimas, puikiai suprato net komunistų lyderis G.Ziuganovas. Komunistų kandidatu tik dėl akių buvo iškeltas mažai kam žinomas buvęs kagėbistas ir kolūkio pirmininkas Nikolajus Charitonovas. Netgi V.Žirinovskis kandidatu iškėlė savo asmens sargybinį – buvusį boksininką. Pati save iškėlusi dešinioji politikė Irina Chakamada, kaip pati prisipažino, tai darė norėdama patikrinti, kiek dar žmonių Rusijoje turi sveiko proto, kurie nepasiduoda V.Putino siekiui tapti naujuoju vienvaldžiu Rusijos caru.

Vienintelis, galėjęs kiek rimčiau pasipriešinti V.Putinui, buvo aršus „nacionalpatriotas“ 43 metų ekonomistas Sergejus Glazjevas, kurio pagrindinis agitacinis šūkis buvo teisingai perskirstyti Rusijos nacionalinį turtą, prispausti vadinamuosius oligarchus, o žmonių gyvenimo lygį iki 2008 metų pakelti bent keturis kartus. Pasak S.Glazjevo, V.Putinas, pasodinęs į kalėjimą „Jukos“ kompanijos vadovą M.Chodorkovskį, išvijęs į užsienį kitus magnatus B.Berezovskį ir V.Gusinskį, tik vaidina kovojantį prieš oligarchus, nes neatėmė iš jų prisigrobtų milijardų. Taigi, teigė S.Glazjevas, V.Putinas iš tiesų gina oligarchų, kurių šeimos jau seniai gyvena užsienyje, interesus, nes Rusija jiems jau nėra tėvynė, o tik pasipelnymo aruodas. Iš dalies S.Glazjevas, taip teigdamas, - teisus. V.Putinas faktiškai tiktai perskirsto oligarchų turtą. Pirmiausia atiduodamas jį KGB ir kitų jėgos struktūrų atstovams. Iš tiesų žinomi Rusijos sociologai jau suskaičiavo, kad B.Jelcino valdymo laikotarpiu Kremliuje tebuvo tik 4,8 proc. KGB ir kitų jėgos struktūrų žmonių, o šiuo metu tokių V.Putino aplinkoje atsirado jau 58,3 proc. Pasak sociologės Olgos Kryštanovskajos, dabar Kremliuje kas trečias aukštas pareigūnas yra saugumietis ar kariškis. Buvę ir esantys KGB bei kitų jėgos struktūrų karininkai dabar kontroliuoja ne tik labai pelningą ginklų prekybą, bet ir yra glaudžiai susiję su dujų monopolininku „Gazprom“ bei valstybine naftos kompanija „Rosneft“. Matyt, todėl ir siekiama sunaikinti pagrindinę „Rosneft“ konkurentę „Jukos“ naftos kompaniją. Taigi pagrindinį vaidmenį dabar Kremliuje vaidina KGB kadrai.

Tačiau tai dar neesminis klausimas, kam atiteks milžiniški Rusijos turtai. Kur kas pavojingesnė yra besikeičianti Rusijos užsienio politika, kuri akivaizdžiai darosi vis agresyvesnė ne tik artimiausių Rusijos kaimynų, bet ypač JAV atžvilgiu. Kremlius deda visas pastangas išstumti JAV iš Europos. Antiamerikietiškumas jau atgaivinamas kaip ir sovietiniais laikais. Ir tai nukreipta ne tik prieš JAV, bet ir prieš Vakarus. Šovinizmo ir rusiškojo nacionalizmo didžiausias protrūkis buvo akivaizdžiai pademonstruotas per praėjusių Valstybės Dūmos rinkimų kampaniją. Nacionalistinio bloko „Rodina“ ir žirinovskininkų laimėjimai per tuos rinkimus kalba patys už save. Dabar akcentuojama, kad visos pastarojo dešimtmečio Rusijos nelaimės, armijos bėdos yra kažkokių priešiškų Vakarų jėgų darbas. Juk ištisus dešimtmečius sovietiniams žmonėms buvo kalama į galvas apie sovietinės armijos galybę ir nenugalimumą. Esą per visus amžius niekas taip nemoka gerai kariauti kaip rusų kariai ir generolai. Tačiau tai buvo netiesa. Pakanka tik prisiminti Krymo karą. Jis pralaimėtas Prancūzijos, Anglijos ir Turkijos jūrų pajėgoms, atiduotas Sevastopolis. Ką jau kalbėti apie triuškinantį pralaimėjimą Japonijai 1904-1905 metais. Pagaliau faktiškas gėdingas pralaimėjimas bandant užgrobti Suomiją 1939-1940 metais. Milijoninė Stalino armija nesugebėjo įveikti mažos Suomijos kariuomenės. O prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, milijonai „nenugalimosios“ Raudonosios armijos karių bėgo neatsisukdami, pasidavė į nelaisvę. 1945 metais pergalė buvo pasiekta tiktai milžiniškų aukų kaina, kurios buvo didesnės nei visų Antrajame pasauliniame kare dalyvavusių šalių, įskaitant Vokietiją, armijų aukos. Taip pat „nenugalimosios“ gėdingas pralaimėjimas Afganistane ir nesugebėjimas palaužti Čečėnijos laisvės kovotojų. Dabar V.Putinas ir jo generolai vėl pradėjo seną giesmę: mes dar parodysime pasauliui savo galybę ir vėl padarysime, kad visas pasaulis drebėtų. Ir tai sakoma nė kiek nesigėdijant, o didžiuojantis. Kaip

pažymėjo žinomas rusų rašytojas Vasilijus Aksionovas, valstybės didybė kuriama ne vien beatodairiškai ginkluojantis, o vystant mokslą, kultūrą, ekonomiką. „Apskritai Rusijoje prasidėjo labai nemalonūs, stulbinantys psichologiniai pakeitimai bei procesai. Ir tame savo ranką, ką apgailestaujant tenka pripažinti, pridėjo ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčia. Žinoma, nes turėtume džiaugtis jos atgimimu. Tačiau kartu su atgimimu Stačiatikių Bažnyčia aktyviai kursto antivakarietiškas nuotaikas“, - neseniai laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ rašė V.Aksionovas.

Dabar iš visų oficialių ir neoficialių Maskvos tribūnų skelbiama, kad amerikiečiai siekia valdyti pasaulį. Tačiau, norint suprasti amerikiečius, negalima pamiršti baisiosios 2001 m. rugsėjo 11-osios. Be šio teroro akto nebūtų jokio Irako karo, Afganistano talibų sutriuškinimo. Tai buvo Amerikos atsakymas į smūgį į patį šalies centrą. Keista, kad ne tik Rusijoje, bet ir jos kurstomoje Europoje pirmiausia akcentuojama, kad Amerika grobia kitas valstybes tik dėl naftos. Bet juk Afganistane jokios naftos nėra, o į Irako naftą net nesikėsinama. Amerika tiktai siekė parodyti, jog ji tebėra stipri, nepasidavė panikai ir duos tokį atkirtį viso pasaulio teroristams, kad terorizmas subraškėtų per visas siūles. Taigi Amerikos nereikėtų smerkti dėl Irako, atvirkščiai, gerai pagalvoti, koks baisus priešas grasina ne tik jai, bet ir visam pasauliui. Pirmiausia sočiai ir nerūpestingai Europai, kuri, beje, linkusi net pateisinti teroristų veiksmus Izraelyje ir nesuvokė ar nenori suvokti, kad Izraelis tiktai kovoja už savo išlikimą. Ir štai V.Putino aplinka kalba apie JAV kaip apie „pasaulio žandarą“. Pagaliau kas gi čia blogo, jeigu name, kurį grobia ir siaubia banditai, pasirodo žandarai? Bet kokiu atveju žandaras kur kas geriau nei banditas ar plėšikas. Ir žymiai geriau.

Taigi V.Putinas, kalbėdamas apie JAV kaip apie „pasaulio žandarą“, tokiu žandaru siekia padaryti Rusiją. Deja, Amerikos ir Rusijos siekių nė iš tolo palyginti negalima. Juk ne kas kitas, o Maskva ištisus dešimtmečius rėmė ir ginklavo viso pasaulio teroristus, pradedant palestiniečiais, baigiant baskų ETA, Airijos IRA, komunistinius galvažudžius Pietų Amerikos valstybėse, Afrikoje. Beje, ir pastaruoju metu V.Putino režimas koketuoja su stalinistiniu Šiaurės Korėjos režimu, terorizmą remiančiais karingais Irano mulomis bei panašiais.

Todėl V.Putino autoritarinio režimo įsigaliojimas Rusijoje nieko gero nežada ne tik Rusijos kaimynams, bet ir visam pasauliui. Netgi Rusijos politologai pripažįsta, kad, įvedęs kagėbistinę tvarką namuose, V.Putinas imsis užsienio reikalų. Pirmiausia, žinoma, atkuriant „tvarką“ buvusioje SSRS. Apie tokį pavojų jau atvirai kalbama ne tik Vašingtone, bet ir Briuselyje. Vokietija ir kitos ES šalys, priešiškai sutikusios JAV karinę agresiją Irake, dabar, matydamos, jog atgaivinamos Rusijos imperinės tradicijos, rimtai sunerimo. Tą rodo ir ES vadovų viešai išreikštas nepasitikėjimas dėl Maskvos kišimosi į buvusių sovietinių respublikų reikalus. Tai liečia ne tik Baltijos valstybes, bet ir Ukrainą, Gruziją, Moldovą, jau nekalbant apie Baltarusiją.

Taigi jokių netikėtumų nebuvo. V.Putinas gavo 71 proc. rinkėjų balsų. Jo varžovas komunistų kandidatas N.Charitonovas – 14 proc., liberalioji I.Chakamada – 4 proc. Baimė, kad į rinkimus neateis 50 proc. balso teisę turinčių rinkėjų – nepasitvirtino. Valdžia ėmėsi visų priemonių pritraukti balsuotojus. Prie balsavimo apylinkių buvo pardavinėjami atpiginti maisto produktai, alus. Pensininkai galėjo apsikirpti nemokamai kilnojamose kirpyklose. Vyko nemokami koncertai. Taigi viskas labai priminė sovietinių laikų „rinkimus“.

Rusijos vadovams gerokai sugadino nuotaiką įvykęs didžiulis gaisras visiškai šalia Kremliaus esančiame Maniežo pastate. Tai labai vertingas istorinis XIX a. vidurio pastatas, buvusios caro arklidės, pastaruoju metu buvęs vienu prestižiškiausių parodų centru. Maniežo pastatas sudegė visiškai. Per gaisrą žuvo du gaisrininkai ir vienas jų smarkiai sužeistas. Gaisravietę iškart apsupo daugybė milicininkų, kurie nei iš šio, nei iš to guminėmis lazdomis ėmė mušti smalsuolius. Kai tai pradėjo filmuoti žurnalistai, kliuvo ir jiems. Gaisras įsiplieskė tada, kai buvo skelbiami preliminariniai rinkimų rezultatai.

Rusijos žurnalistai, komentuodami gaisrą Maskvos centre, šaiposi iš Maskvos mero J.Lužkovo, kuris, atvykęs prie liepsnojančio istorinio pastato, pareiškė, kad Maniežas bus atstatytas. Atstatyti to, kas visiškai sudegė, neįmanoma, teigė apžvalgininkai.

Opozicijos atstovai pažymi, kad rinkimuose buvo daugybė pažeidimų, kurie, anot kandidatės I.Chakamados, peržengė visas ribas. Ypač norėta pavaizduoti, kad okupuotos Čečėnijos gyventojai vieningai palaiko V.Putiną. Skelbiama, kad Čečėnijoje rinkimuose dalyvavo per 90 proc. balso teisę turinčių rinkėjų ir beveik visi atidavė balsus už V.Putiną.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija