Atnaujintas 2004 m. kovo 19 d.
Nr.22
(1225)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kuo būsime Europoje

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdis kasmet kokiu nors būdu pažymi didžiojo lietuvių tautos ganytojo, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus jubiliejų. Vasario 28-ąją suėjo 203 metai nuo šio garbingo ir veiklaus žmogaus, aukšto Katalikų Bažnyčios dvasininko, tautos švietėjo, blaivintojo, rašytojo, visuomenininko, gimimo. Tą dieną Vilniaus savivaldybės rūmų Didžiojoje salėje įvyko konferencija „Kuo būsime Europoje”, organizuota Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio, pasitelkus kitas nevyriausybines organizacijas. Nebuvo kalbėta apie Prezidento krizę, mažas pensijas, laukiamą kainų padidėjimą ir kitus kasdienius rūpesčius, tapusius nuolatinių pokalbių temomis, bet susitelkta į dvasinių problemų svarstymą. Laimindamas konferenciją, vyskupas Juozas Tunaitis sakė: „Esame Jėzaus bendradarbiai, raugas, duodantis gerą skonį, druska, sauganti nuo sugedimo, miestas ant kalno, aukštai šviečiantis žiburys. Kol esame gyvi, nemeskime to darbo”. Pranešimus skaitė Vilniaus Arkikatedros administratorius kun. dr. Ričardas Doveika, Pedagoginio universiteto doc. Antanina Grabauskienė, Seimo narė, Tėvynės sąjungos Krikščioniškosios demokratijos frakcijos pirmininkė Irena Degutienė, etnokultūrologas Aleksandras Žarskus, skautas Ričardas Simonaitis. Su vaikų ir jaunimo socializacijos programa supažindino Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiasis specialistas Algimantas Šimaitis. Vyko diskusijos.

Konferencijos tikslas – paskatinti šviesuomenę, tėvus stiprinti krikščionišką patriotišką moksleivių auklėjimą, kad moksleivius pažadintume aktyvesnei savisaugai nuo blogio, kad jie augtų ir taptų gerais žmonėmis, oriais, veikliais lietuviais europiečiais. Tam reikalui būtina suburti daugiau gerų vadovų moksleivių organizacijoms.

Konferenciją sveikino Vilniaus Mikalojaus Daukšos, Simono Stanevičiaus, Paberžės „Verdenės” vidurinių mokyklų valančiukai ir jų vadovai.

 

Kokių lietuvių laukia Europos Sąjunga?

Beveik visi pranešėjai nepamiršo paminėti itin svarbaus fakto: po dviejų mėnesių būsime tikrieji Europos Sąjungos nariai. Priimtoje deklaracijoje akcentuojama: „Imamės gyventi ir dirbti kartu su kitomis Vakarų Europos tautomis, neatsiribodami vieni nuo kitų valstybių sienomis. Tai istorijos mestas ir mūsų priimtas iššūkis tautai, Lietuvai, lietuvybės išlaikymui. Ar pajėgsime būti lygūs su kitomis žemyno tautomis, ar prilygsime jų valstybinio ir tautinio gyvenimo tvarkymuisi, kaip ugdysime ir puoselėsime lietuvybę laisvės ir demokratijos sąlygomis? Juk į Europos Sąjungą jungiamės ne tam, kad būtume kitų tautų tarnai ar kokie pastumdėliai, o tam, kad įveiktume gyvenimo lygmens atsilikimą savo tėvynėje, išlaikytume savitą mūsų tautos kalbą, būdą, kultūrą, dar labiau apsaugotume valstybę.

Pradedame naują epochą, kokybiškai aukštesnę už ankstesnį, vergiškų sąlygų, istorijos etapą. Okupacijos sąlygomis lietuvybę išlaikėme daugiau jos tūnojimu mumyse negu atviru reiškimu, o laisvės ir demokratijos sąlygomis ją išsaugosime tik viešu jos skleidimu, papuošimu savo dorybėmis. Atėjo metas pasireikšti Lietuvos žmonių darbštumui, veiklumui, veržlumui. Guodimosi, teisinimosi, kad okupantai buvo surišę rankas, laikai baigėsi. Kuo būsime Europoje, lems mūsų verslo, žemės ūkio, kultūros, meno, sporto pasiekimai, gyvenamosios ir gamtos aplinkos, buities, sodybų sutvarkymas, krikščioniškų vertybių išlaikymas bei puoselėjimas, sėkminga socialinė veikla”.

Į klausimą, kokių lietuvių laukia ES, pranešėjai atsakė: dorų, veiklių, darbščių, dvasingų, puoselėjančių savo kultūrinį paveldą. Seimo narė I. Degutienė sakė: „Mes stojame į Europos Sąjungą ne todėl, kad nebenorime būti lietuviai, priešingai, mes manome, jog tai geriausia erdvė mūsų kultūros tapatybės išsaugojimui ir jos stiprinimui”.

Ką mums šiandien pasakytų vyskupas M. Valančius?

Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio tarybos pirmininkas inžinierius Juozas Kančys priminė, jog „nuo 1850 metų vyskupas M. Valančius aštuonerius metus visas jėgas buvo sutelkęs žmonių tikėjimui, švietimui stiprinti, tačiau tie dalykai nedavė tinkamų rezultatų. Ganytojui pradėjus visuotinį blaivinimo darbą įvyko tartum stebuklas. Per dvejus metus net aštuonis kartus sumažėjo degtinės gėrimas. Žmonėse baigėsi rietenos, peštynės, žmogžudystės, vagystės, paleistuvystės; plito džiaugsmas, tarpusavio sutarimas ir meilė, tartum nauja šviesa ir šiluma apgaubė Lietuvą”.

Iki šiol tebediskutuojamos šio stebuklo priežastys. Viena iš jų – paties Ganytojo asmenybė. Jis mylėjo savo ganomuosius, sielojosi dėl jų nelaimių, buvo paprastas ir prieinamas kiekvienam. Doc. A. Grabauskienė citavo kito vyskupo A. Baranausko, M. Valančiaus amžininko, žodžius: „Kėlės labai anksti ir po Mišių bet kurią valandą ir bet kas galėjo prie jo prieiti. Matydavo jį po keliolika kartų laiptais nulipant į koplyčią ko nors padirmavotų, nors visų biedniausio, išklausytų jo išpažinties ar kokia kita malone apdovanotų. Nesilaikė jokio etiketo ir paskirtų valandų: jo durys buvo atviros bet kam”.

Kun. R. Doveika sakė: „Dirbo su žmonėmis, formavo kunigus – tiesiogines vyskupo rankas žmonėse, siekė vienybės ir tikrumo, kvietė vengti tuščio politikavimo, primindavo kunigams tikrąjį jų pašaukimą. Rūpinosi kunigų išsilavinimu. Siekė, kad jo ganomieji būtų geri katalikai, sąmoningi katalikai. Mums reikia sąmoningumo einant į Europos tautų šeimą. Sąmoningumo būti savimi, būti garbinga ir oria tauta, puoselėti vertybes ir einant ne prašyti, bet pasiūlyti… Vyskupui svarbus buvo tikėjimo tiesų ir krikščioniškosios moralės aiškinimas. Jis buvo nepalaužiamas ir drąsus kovotojas už dorą: tai, kas šiandien tampa prabanga, ko pasigendame ir ką galime pasiūlyti. Europai išsaugotą doros pamatą ir išpuoselėtas krikščioniškąsias vertybes”.

Doc. A. Grabauskienė priminė, kad vyskupas M. Valančius atėjusių paduoti užsakų būsimų jaunavedžių ne poterių klausdavo. Jis kreipdavosi į nuotaką su tokiu klausimu: „Mergele, o skaityti ar moki?” Dabar jis tikriausiai klaustų: „Ar esate pasirengę šeimai, ar patys nepiktnaudžiaujate alkoholiu, tabaku, narkotikais?” Gavęs kai kuriuos atsakymus, jis, anot A. Grabauskienės, ko gero, atsakytų: „Jeigu taip, tai dar anksti į stoną moterystės. Teks palaukti, kol atsikratysite žalingų įpročių dėl savo vaikų, jų sveikatos ir laimės”.

Nuolaidžiavimas kūnui skurdina sielą

Kun. R. Doveika praplėtė blaivumo sampratą. Blaivumo negalima išmatuoti parduotu alkoholinių gėrimų kiekiu. Blaivystė – tai gyvenimo būdas: blaivios mintys, geri tarpusavio santykiai, pasitikėjimas vienas kitu, įsipareigojimai vienas kitam, tėvų pareigos vaikams, vaikų pareigos tėvams ir t.t. Kun. R. Doveika sakė: „Valančius neatsiliko nuo Vakarų Europos dvasinės kultūros lygio, ūgio. Išsakydamas didžiąsias katalikybės vertybes ir Šviečiamojo amžiaus idėjas, rašydamas, jis nėjo pigaus populizmo keliu, nebaugino žmogaus pragaro baisybėmis, bet kėlė jo dvasią, ugdė dorą, žmogiškąjį orumą, kad žmogus būtų vertas Dievo atvaizdo”.

Lietuva rengiasi gyvenimui Europos Sąjungoje. Tačiau tai atneša, anot A. Žarskaus, ir negatyvias tendencijas. Su džiaugsmu priimame materialistinę pasaulėžiūrą, vartotojišką kultūrą: svarbiausia yra kūno poreikių tenkinimas, biologiškumas, kuris sukelia kūno malonumus. Sielai tenka mokytis gyventi nepalankiomis sąlygomis. Taip tampame dvasios skurdžiais; kur klesti kūnas, ten kenčia siela. JAV valstybinėse mokyklose uždraustas tikybos mokymas. Taip pažeidžiamos dvasinės teisės. Tačiau dvasininkai apie tai vengia kalbėti. Nei įstatymų žinojimas, nei moralai nieko pakeisti negali. Patys įstatymų leidėjai jų nesilaiko.

Dorovingos asmenybės ugdymas dabar yra sunkesnis nei sovietmečiu. Tada ne viskas buvo leidžiama. Dabar – viskas. Neribota laisvė yra kelias į pagundas. Kaip atsispirti pagundoms? Be reikalo nekalbama apie susilaikymą. Juk ne visus kūno poreikius reikia tenkinti. Žmogus yra konflikto arena: jei nuolaidžiausi kūnui, nuskurdinsi dvasią.

Santykis su Dievu – tai būdas atsiliepti į meilę, tai žinojimas, kas yra dora ir kas nedora. Verta kiekvienam pažvelgti į save ir atsakyti į klausimą: gyvenu ar egzistuoju? Vidinio gyvenimo trūkumą jaučiame visi. Mūsų tikslas yra siekti dieviškumo.

Būkime veiklūs

Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio tarybos pirmininkas J. Kančys ragino būti veikliems. Jis sakė: „Yra daug žmonių, savotiškai suprantančių krikščioniškumo esmę. Manoma: aš meldžiuosi, mano šeimoje nėra jokių svaiginimosi, narkomanijos problemų, o kad kiti girtauja ar dega jų namas – tai ne mano problema. Ne mano reikalas gelbėti skęstančiuosius ar degančiuosius. Mūsų seneliai, proseneliai ir seniausios lietuvių gentys žinojo, kad gyvenimas žemėje yra gėrio kova su blogiu, kad šioje kovoje vienas žmogus yra silpnas karys. Tik gyvendamas bendrijoje, pagelbėdamas kitiems, ir pats gali prisidėti ne tik prie savo, bet ir savo šeimos, bendruomenės, valstybės ateities. Vyskupas M. Valančius mums primena, kad krikščionio ir piliečio patrioto pareiga yra organizuotis, šviestis ir pagelbėti kitiems, įveikti užsidarymą nuo visuomenės problemų, auklėti vaikus būti organizuotiems ir veikliems, stiprinti savo tikėjimą, žmonių ir tėvynės meilę”.

Veiklumo nuostata akcentuojama konferencijoje priimtoje deklaracijoje. Joje raginama sutelktomis visuomenės jėgomis rengti daugiau savanorių vadovų visuomeninėms organizacijoms, savanoriškai puoselėjančioms sveiką gyvenseną ir krikščioniškąją patriotišką dvasią, stiprinti ateitininkų, kudirkaičių, maironiečių, skautų, valančiukų organizacijas, gausinti jų gretas mokyklose, prašoma Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę remti, stiprinti ir plėsti iniciatyvas rengiant visuomenę, ypač jaunimą, būti dorais ir veikliais Lietuvos patriotais, Europos Sąjungos piliečiais, įpareigoti bent valstybinę žiniasklaidą liautis skleidus blogį, skirti daugiau laiko dvasinėms vertybėms puoselėti, plačiai skleisti informaciją apie gerąją visuomeninių organizacijų veiklą ir patirtį.

Šį pavasarį numatoma surengti VI respublikinį kongresą, kurio tikslas – blaivystės stiprinimas naujomis mūsų buvimo ES sąlygomis.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija