Atnaujintas 2004 m. kovo 24 d.
Nr.23
(1226)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Aktualūs verslo etikos klausimai

Mindaugas BUIKA

Ekonominės veiklos ir bendrojo gėrio santykis

Šiuo metu, kai ekonomikos pasaulį vis dažniau sukrečia korupcijos skandalai, o vykstanti globalizacija turi gana prieštaringų pasekmių, nemažo dėmesio susilaukė kovo pradžioje Vatikane surengta tarptautinė konferencija, kurioje aptarti verslo etikos klausimai. Apie 80 verslo atstovų, ekspertų ir universitetų profesorių iš 27 šalių Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos iniciatyva dalyvavo Vatikane vykusiame susitikime „Globalizacija ir verslininko socialinė atsakomybė“.

Prie konferencijos rengimo lygiomis teisėmis prisidėjo 1931 metais įkurta Tarptautinė krikščionių verslininkų sąjunga (UNIAPAC), kurios nariai savo veikloje vadovaujasi Bažnyčios socialiniu mokymu. Briuselyje būstinę turinti UNIAPAC yra pripažinta bendradarbiavimo partnerė tokių tarptautinių organizacijų, kaip Europos Taryba, Europos Sąjunga bei Jungtinių Tautų struktūros – Tarptautinė maisto ir žemės ūkio organizacija ir Tarptautinė darbo federacija. Šventasis Sostas atidžiai seka UNIAPAC veiklą ir nuo 1957 metų jai skiria kunigus – dvasinius vadovus.

1962 metais UNIAPAC tapo ekumenine asociacija, todėl jos nariais priimami ne tik katalikai, bet ir kitų krikščioniškų konfesijų verslininkai. Tačiau visų jų tikslas yra vienas – ekonominę veiklą derinti su bendrojo gėrio ir tikros žmogiškosios pažangos siekimu. Kaip žiniasklaidai aiškino Romoje vykusios konferencijos metu UNIAPAC vadovai, jų tikslas – „stengtis veikti Evangelijos dvasia, praktiškai įgyvendinti krikščionių socialinio mokymo esmę, skatinti verslininkystėje orumo, teisingumo, bendrosios gėrybių paskirties, solidarumo, subsidiarumo, atsakingumo ir žmoniškumo principus“.

Kalbėdamas Vatikano radijui apie Romoje vykusios konferencijos pagrindinę temą, UNIAPAC prezidentas Etjenas Vibo paaiškino, jog yra svarbu išanalizuoti verslininkų asmeninę atsakomybę „globalizacijos proceso humanizavimui“. (Šį uždavinį ekonomikos pasaulio žmonėms yra iškėlęs popiežius Jonas Paulius II.) „Mes stengėmės palikti nuošalyje dabar populiarius apibendrintus svarstymus dėl globalizacijos ir sutelkti dėmesį į tai, ką konkrečiai kiekvienas įmonininkas ar verslininkas, kiekvienos firmos direktorius gali padaryti suvokdamas savo socialinę atsakomybę šiame kontekste“, – sakė E.Vibo.

Jis išvardijo penkias šiuolaikiniam ekonomikos gyvenimui būdingas problemas, kurias aptarė susitikimo dalyviai:

– Kokia yra socialinė ir etinė kompanijos pelno paskirtis ir ką verslo vadovai turi daryti su pelnu, kad jis būtų pagrįstai išnaudotas?

– Beveik visose pasaulio šalyse didelį susirūpinimą kelia išplitusi korupcija tiek verslo, tiek politikos srityse. Ką kiekvienas verslininkas gali asmeniškai nuveikti kovoje su korupcija?

– Skurdas ir socialinė nelygybė tebėra viena skaudžiausių problemų visuomenės ir ypač ekonomikos gyvenime. Ką verslo žmonės konkrečiai gali nuveikti skurdui sumažinti savo gyvenamoje aplinkoje ir visoje planetoje?

– Verslo žmonės, nepaisant egzistuojančios didelės įtampos konkurencinėje kovoje, yra asmenys, kuriems turi rūpėti savo ir kitų žmonių orumo saugojimas, pagarba asmeniui. Ką verslininkai gali nuveikti dėl realios žmogiškosios pažangos?

– Aktualus klausimas yra rinkos organizavimo ir verslo komunikacijos kultūrinis poveikis. Susitikime buvo analizuojamas šiuolaikinės reklamos ir informacinių prekybos leidinių publikavimo poveikis žmonių gyvenimo būdui bei elgsenai. Ką reikia daryti, kad būtų įveikta perdėto konsiumerizmo psichologija?

Popiežius iškelia krikščionio verslininko bruožus

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos bei Tarptautinės krikščionių verslininkų sąjungos surengtą konferenciją laišku pasveikinęs popiežius Jonas Paulius II pažymėjo, kad susitikimas ir jame aptartos problemos yra labai laiku. „Konferencija surengta tuo metu, kai finansų ir prekybos sferose vis labiau suvokiamas poreikis aiškios etinės praktikos, kuri užtikrintų, jog verslo veikla lieka jautri jos esminiams žmogiškiems ir socialiniams aspektams, – pastebėjo Šventasis Tėvas. – Kadangi pelno siekimas nėra vienintelis šios veiklos tikslas, Evangelija kviečia verslo vyrus ir moteris įtvirtinti pagarbą tiek savo darbuotojų, tiek ir vartotojų orumui ir kūrybingumui bei bendrojo gėrio reikalavimams“.

Popiežius priminė savo 1993 metų socialinėje enciklikoje „Centesimus Annus“ išvardytas vertybes, kurios turėtų apibūdinti krikščionį verslininką: „uolumas, atkaklumas, iniciatyvumas, išmintingumas imantis pateisinamos rizikos, patikimumas ir ištikimybė tarpasmeniniuose santykiuose, drąsa ir ryžtas priimant sprendimus, kurie yra sudėtingi, kartais net skausmingi“. Tačiau svarbiausia, kad dabartiniame pasaulyje, kuriame vis labiau bando prasismelkti konsiumerizmas ir praktinio materializmo pažiūros, krikščionys verslininkai yra pašaukti patvirtinti „buvimo“ prioritetą „turėjimo“ atžvilgiu.

Jų veiklos ištakos iš esmės remiasi Dievo nurodymu žmonėms valdyti ir prižiūrėti žemę. Šiuo požiūriu kūrybingos ekonominės iniciatyvos turi didžiulį potencialą visų gerovei kelti, tačiau tam reikia prisiminti II Vatikano Susirinkimo mokymą, kad „jokia žmogiškoji veikla, netgi pasaulietinėje plotmėje negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios“ („Lumen gentium, 36). Kad pasaulis persiimtų Kristaus dvasia ir gyventų teisingume, meilėje ir taikoje, tikintieji turi rodyti pavyzdį paramoje savo artimui. Tas pats ir dėl krikščionių, veikiančių verslo sferoje, kurie turi „derinti teisėtą pelno siekimą su tvirtu rūpinimosi dėl solidarumo plėtros ir skurdo rykštės eliminavimo, kuri toliau skaudina tokią daugybę žmonių“, – aiškino Popiežius.

Savo laiške Šventasis Tėvas vėl palietė aktualią globalizacijos temą, ypač žinant, kad globalizuotas įmonių veiklos organizavimas bei reklama turi ryškų poveikį vertybėms bei įvairių šalių ir tautų kultūrai. Jis neatmeta „sveikos globalizacijos“ pozityvumo, pažymėdamas, kad ji, jeigu vyksta gerbiant skirtingų tautų ir etninių grupių vertybes, „gali esmingai prisidėti prie visos žmonijos vienybės ir įgalinti naujas bendradarbiavimo formas, kurios yra ne tik ekonominio, bet ir socialinio bei kultūrinio pobūdžio“.

Taigi pozityvioji globalizacija turi būti žymiai daugiau nei vien tik sinonimas „vertybių reliatyvizacijos“ arba nacionalinių kultūrų ir žmonių gyvenimo būdo „homogenizacijos“, tai yra suvienodėjimo ir tapimo paviršutiniškomis. Kad to neatsitiktų, krikščionių lyderiai, taip pat dirbantys ir komercijos srityje, yra pašaukti „liudyti išlaisvinančią ir perkeičiančią Kristaus tiesos galią, kuri įkvepia mus nukreipti visus savo talentus, intelektualinius resursus, mūsų gebėjimą įtikinti, patyrimą ir profesinę kvalifikaciją tarnystei Dievui, artimui ir visos žmonių giminės bendrajam gėriui“. Šventasis Tėvas reiškė viltį, kad krikščionių verslo lyderių susitikimai taps įkvėpimo ir atsinaujinimo šaltiniu jų pastangose nešti Dievo karalystės liudijimą į komercijos pasaulį.

Bažnyčia smerkia stabmeldystę dėl pelno

Apibendrindamas Romoje vykusio tarptautinės krikščionių verslininkų konferencijos pasisakymus, ją rengusios Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas pažymėjo, kad Bažnyčios socialinė doktrina į verslininkus nežiūri kaip į priešus, bet nurodo jų esminę pareigą bendrojo gėrio kūrimui. Bažnyčia teigiamai vertina rinkos ekonomiką ir dorą pelno siekimą, tačiau smerkia „rinkos ir pelno stabmeldystę“, kai iš principo yra antireliginė, nehumaniška ir socialiai nepriimtina. „Amoralumas, arba dar blogiau, nemoralumas versle, nepadaro šio verslo stipresnio, bet jį sumenkina, jis tampa nepatvarus“, – sakė kardinolas R.Martinas, atkreipęs dėmesį į pastaruoju metu kai kuriose šalyse su verslu susijusius skandalus.

Tokios moralinės vertybės, kaip socialinė atsakomybė, solidarumas, teisingumas, bendrojo gėrio pojūtis, rūpinimasis gamtine aplinka, pagarba žmogaus teisėms, „žmogiškojo kapitalo“ vertinimas, nedaro žalos verslo ir bendrai ekonominei veiklai. Šios vertybės „yra ištikimos sąjungininkės, nors iš tikrųjų labai reiklios“, pripažino kardinolas R.Martinas. Vykusi konferencija patvirtino, kad verslo iniciatyvumui ir funkcionalumui Bažnyčia savo socialiniame mokyme turi rodyti didesnį dėmesį dėl jo išaugusio vaidmens bendrojo gėrio ir socialinės pažangos kūrime. Taip pat reikėtų daugiau domėtis ir verslininkais, įveikiant įtarumą ir būdingą priešiškumą verslui, kuris „dar gana paplitęs dėl išlikusių senųjų ideologinių prietarų“.

Buvimas veikėju versle yra sunkus darbas, kuris reikalauja didelio kūrybingumo ir visiško atsidavimo, nes ši veikla vyksta neretai ekstremaliomis konkurencijos sąlygomis. Kai kurie verslininkų daromi sprendimai ar pasirinkimai gali brangiai kainuoti ar net sužlugdyti daugelio žmonių gyvenimus, todėl neišvengiama didelė įtampa, nurodė Vatikano atstovas. Štai kodėl visiškai suprantama, kad vykusioje konferencijoje daug kalbėta apie „verslo žmonių moralinę atsakomybę, kurie ją turi prisiimti ir paliudyti savo kasdieniame gyvenime“.

Kardinolas R.Martinas vėliau duotame interviu Vatikano radijui taip pat pabrėžė, kad ekonominė veikla turi vadovautis ir būti ginama galiojančių įstatymų bei žinomų etinių normų. Kad laisvoji rinka funkcionuotų teisingai ir patikimai, taip pat reikalingas skaidrumas ir stabilumas prekybiniuose sandoriuose. „Visa tai yra būtina, nes mes nesame angelai, – teigė kardinolas. – Individualių vertybių praktika, tokių kaip padorumas, tvirtumas ir nuosaikumas, taip pat yra svarbi“. Jis taip pat pastebėjo, jog reikia užbaigti kylančius nesusipratimus bei dviprasmybes santykiuose tarp Bažnyčios ir verslo pasaulio. Tam pasitarnauja tokie susitikimai, kaip Romoje vykusi konferencija, taip pat geresnis verslininkų informatyvumas Bažnyčios socialiniame mokyme, kuris yra reikšmingas svarbių ekonominių sprendimų priėmime.

Kardinolas R.Martinas taip pat priminė, kad dikasterija rengia Bažnyčios „Socialinio mokymo kompendiumą“, populiariai jau vadinamą „Socialiniu katekizmu“, kuris turėtų būti paskelbtas gegužės mėnesį. Ta pati Popiežiškoji taikos ir teisingumo taryba vėliau, vasarą, rengiasi paskelbti atskirą dokumentą apie globalizacijos proceso krikščionišką vertinimą, ypač išaugusio skurdo ir socialinių kontrastų aplinkybėse.

Bendra socialinė atsakomybė

Verslo ir etikos tema sulaukia vis didesnio dėmesio tarptautiniu mastu, ypač dėl vadinamosios bendros socialinės atsakomybės koncepcijos. Visuomenėje stiprėja nuostata, kad privačios kompanijos prisiimtų didesnę atsakomybę dėl visų gerovės kūrimo toje terpėje, kurioje jos veikia ir gauna didžiulius pelnus. Globaliniame lygmenyje šios idėjos yra skatinamos per Jungtinių Tautų Organizacijos socialinį „Globalinio susitarimo“ („Global Compact“) projektą. Pagal šią 2000 metų liepą pradėtą iniciatyvą, kompanijos, rodydamos atsakomybę už bendrąjį gėrį, yra pakviestos savo veikloje vadovautis teisingumą įtvirtinančiais devyniais principais, kurie suskirstyti į tris grupes.

Pirmojoje – „Žmogaus teisių“ – grupėje nurodoma, kad verslininkai turi remti ir gerbti tarptautinėje plotmėje pripažintas žmogaus teises savo įtakos sferoje. Be to, kompanijos turi garantuoti, jog nebus bendrininkaujama galimuose žmogaus teisių pažeidimuose. Antrojoje – „Darbo standartų“ – grupėje raginama, kad kompanijos palaikytų profsąjungų asociacijų laisvę ir pripažintų teisę į kolektyvinės sutarties sudarymą. Taip pat yra būtina panaikinti visas prievartinio ir privalomo darbo formas ir ypač atsisakyti vaikų darbo, kuris savo esme yra išnaudojiškas. Reikėtų panaikinti bet kokią diskriminaciją darbo vietose. Pagaliau trečiojoje – „etiško verslo“ principų – grupėje kalbama apie įsipareigojimus gamtos apsaugai, vystant atitinkamas technologijas ir rodant rimtą atsakomybę ekologinių iššūkių akivaizdoje.

„Globalinio susitarimo“ projektas remiasi savanorišku jo dalyvių sutikimu, o jo organizacinę struktūrą sudaro Jungtinių Tautų sistemos padaliniai. Projekte dalyvauja atskirų šalių vyriausybės, kompanijos, profsąjungos ir nevyriausybinės organizacijos. Šiam projektui aptarti buvo surengtos dvi tarptautinės verslo ir etikos konferencijos Ispanijoje ir Vokietijoje, kuriose dalyvavo vyriausybių ir suinteresuotų žinybų bei visuomeninių organizacijų atstovai. Kaip teigia Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas, „Globalinio sutarimo“ negalima vadinti teisingo verslo kodeksu, tačiau jis gali būti tinkama „platforma bendradarbiavimui, studijoms, kuriomis siekiama spręsti sambūvio problemas, užtikrinant, kad rinkos liktų atviros, bet kartu globalizacija vyktų visų žmonių naudai“.

Amerikiečių ekonomikos profesorius Džonas Steplfordas savo knygoje „Buliai, lokiai ir aukso veršiai: krikščioniškosios etikos taikymas ekonomikoje“ pabrėžia, kad „sąžiningo kapitalizmo“ įtvirtinimas šiais laikais nėra lengvas uždavinys. Ekonomikos teorija remiasi prielaida, kad verslo pagrindinis tikslas yra maksimalaus pelno gavimas. Kompanija, kuri neduoda pelno, anksčiau ar vėliau turi užsidaryti. Kita vertus, pati verslo eiga esmingai prisideda prie socialinės gerovės jau vien tik todėl, kad gamina produkciją, teikia komercinius ir kitus patarnavimus, kuria darbo vietas.

Tačiau pasaulyje, kuriame mes dabar gyvename, dažnai įsivyrauja egoizmas, godumas ir neteisingumas, todėl ne visi metodai, kurie naudojami maksimaliam pelnui gauti, yra etiškai priimtini. Netgi įstatymų laikymasis kartais nėra pakankamas, nes kai kurie įstatymai sankcionuoja socialinę nelygybę. Štai kodėl, Dž.Steplfordo nuomone, yra svarbi individuali atsakomybė ekonominiuose reikaluose: darbuotojas, vadybininkas ar pirkėjas turi būti pasirengęs drąsiai atsiliepti į neetišką elgesį ir pasirinkimus verslo reikaluose. Kad ir kokiame ekonomikos bare krikščionis dirbtų, jis turi praktikoje liudyti savo tikėjimą, ypač kai kalbama apie vadovaujančius sprendimus.

„Katalikų Bažnyčios katekizmas“ pripažįsta pelno siekimo reikšmę ekonominei veiklai, nes jis „leidžia investuoti kapitalą, kuris užtikrina įmonių ateitį ir darbuotojų užimtumą“ (KBK, 2432). Tačiau ten pat nurodoma, kad ekonominis gyvenimas nėra skirtas vien tik produktų gamybai, pelno arba galios augimui. Jis pirmiausia turi būti nukreiptas „visapusiškam žmogaus, asmenų ir visos žmonių bendruomenės tarnavimui“. Todėl nors ekonominis gyvenimas veikia pagal jam būdingus dėsnius ir metodus, bet jie „turi neperžengti dorinės tvarkos ribų ir laikytis socialinio teisingumo idant atitiktų žmogui numatytą Dievo planą“ (KBK, 2426).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija