Atnaujintas 2004 m. kovo 31 d.
Nr.25
(1228)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gyveno Lietuvai

Kpt. Ignas Vylius

Prieš 100 metų, 1904 m. kovo 22 d., Telšių aps., Varnių vls., Pavandenės k., ūkininko Antano Vyliaus šeimoje, gimė būsimasis Lietuvos karo lakūnas Ignas Vylius.

Vienas iš dešimties vaikų vėliau tapo kunigu – tai prel. Vincas Vėlavičius. Ignas, mokydamasis Telšių gimnazijoje, buvo šaulys, dalyvavo 1923 metų Klaipėdos sukilime.

Baigęs šešias gimnazijos klases, 1924 metų rudenį įstojo į Karo mokyklą, kurios VIII laidą baigdamas gavo gimnazijos baigimo atestatą ir 1926 m. rugsėjo 7 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. I.Vylius buvo paskirtas į 8-tąjį DLK Vaidoto pėstininkų pulką, 1927 metų spalį perkeltas į Karo aviaciją, kur mokomojoje eskadrilėje atlikęs 62 skrydžius, 1928 m. rugsėjo 6 d. išskrido savarankiškai. Baigus mokymą, jam buvo suteiktas II eilės karo lakūno vardas, jis pervestas į aviacijos karininkų specialybę ir paskirtas į 2-ąją eskadrilę. Jaunasis lakūnas pamilo studentę Petrutę Ščiukaitę ir 1930 m. spalio 12 d. susituokė. 1931 metų rugpjūtį susilaukė dukros Jūratės, 1933-iaisiais - sūnaus Jauniaus, 1937-aisiais - dukros Živilės. 1932 m. sausio 1 d. ltn. I.Vyliui suteiktas I eilės karo lakūno vardas, o tų pačių metų lapkritį - kapitono laipsnis.

Kpt. I. Vylius buvo labai drąsus, veržlus, šaltakraujis, pasižymintis nepriekaištinga orientacija. Rengiamose aviacijos šventėse kpt. Vylius ir mjr. Pyragius demonstruodavo aukštojo pilotažo numerius.

1933 metais naikintuvų eskadrilė Gaižiūnų poligone praktikavosi pulti žemės taikinius pikiruojant. Pikiruodami lakūnai išmesdavo bombas ir staigiai kildavo aukštyn. Kpt. I.Vylius, skrisdamas italų gamybos lėktuvu „Fiat”, per daug priartėjo prie žemės ir kylant aukštyn jo išmestos bombos skeveldros nukirto lėktuvo valdymo trosus. Nevaldomas lėktuvas iš inercijos pakilo apie 100 metrų. Kpt. I.Vylius šaltakraujiškai patraukė parašiuto išskleidimo rankeną ir besiskleidžiantis parašiutas ištraukė jį iš lėktuvo. Žemė buvo čia pat. Lėktuvas sudužo, tačiau jis išsigelbėjo. Tuo pat laiku atskrido kita grandis ir išmetė bombas į tą pačią vietą, kur jis buvo nusileidęs, mat jie apie kpt. Vyliaus avariją dar nežinojo. Jam atsigulus, už medžio sprogusios bombos skeveldros jo nesužeidė, prisimena mjr. A. Kutka (JAV „Karys”, 1984 m., Nr. 4).

Po 1934 m. birželio 7 d. sukilimo kpt. I. Vylius buvo pažemintas į eilinius ir paleistas iš kariuomenės. Vėliau respublikos prezidentas laipsnį jam grąžino. Atleistas iš kariuomenės I. Vylius įsidarbino Skuodo muitinėje. 1936 metais pradėjo dirbti Lietuvos aeroklubo Nidos sklandymo mokyklos viršininku. 1937-aisiais - Klaipėdos muitinėje ir vėl įsitraukė į politinę veiklą. Su draugais (voldemarininkais) įkūrė Lietuvos aktyvistų sąjungą (LAS), leido laikraščius „Žygis” ir „Bendras žygis”. 1939 metais vokiečiams užėmus Klaipėdą, LAS likvividuotas. I. Vylius persikėlė į Jurbarką ir toliau tęsė LAS veiklą.

1940 m. gegužės 29 d. I. Vylius suimtas. Jis kaltintas sukilimo rengimu, norint nuversti A. Smetonos valdžią. Sovietams okupavus Lietuvą, okupantai jo iš kalėjimo nepaleido, kaltindami pavojingu visuomenei asmeniu, rengusiu perversmą prieš teisėtą krašto valdžią.

Antrąją Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo dieną kpt. I. Vylius išėjo į laisvę. Lietuvos laikinoji vyriausybė paskyrė jį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku.

Būdamas kalėjimo viršininku I.Vylius iš kalėjimo paleido 30 žydų, sugaudytų, pasmerktų sušaudyti. „Jo pavardė įrašyta 3205 numeriu A. Gurevičiaus sąrašuose. Deja, iš visų išgelbėtųjų atsirado tik vienas, kuris pasauliui paskelbė tiesą apie kalėjimo viršininką. Jam užteko drąsos ir ryžto. Visi kiti tyli...” - prof. O. Voverienė cituoja knygos „Kapitono Igno byla”, p. 89 (Lietuvos aidas. 2003 m. rugpjūčio 13 d., Nr. 188).

1941 metų liepą dar tikintis, kad vokiečiai leis tvarkytis patiems lietuviams, susikūrė Lietuvos nacionalistų partiją (LNP). Jos daugumą sudarė buvę voldemarininkai. Vokiečiams arogantiškai pradėjus kištis į kalėjimo tvarkymą, kpt. I. Vylius, pabuvęs pusantro mėnesio kalėjimo viršininku, iš tarnybos pasitraukė ir pradėjo vadovauti LNP kariniam sektoriui bei „Geležinio vilko” organizacijai. Po Lietuvos laikinosios vyriausybės uždarymo, jis griežtai atsiribojo nuo Pyragio, Sliesoraičio, Taunio bendradarbiavimo su vokiečiais, bet ryšio su LNP nenutraukė, nes vokiečių okupacijos metu tai buvo vienintelė organizacija, turėjusi legalias ryšio priemones, kuriomis galima buvo pasinaudoti susisiekiant su provincija. Be to, LNP priedanga buvo kaupiamos spausdinimo priemonės pogrindžio spaudai.

1941 m. gruodžio susikūrė pogrindinė organizacija Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Kpt. I. Vylius 1942 metų balandį pradėjo vadovauti LLKS kariniam sektoriui.

1943 metais kapituliavus fedmaršalo Pauliaus armijai Stalingrade, pralaimėtos Kursko kautynės, kur vokiečiai neteko kelių šimtų geriausių savo šarvuočių panterų ir tigrų, sąjungininkų išsilaipinimas Italijoje, Musolinio suėmimas rodė, kad vokiečiai karą pralaimi. Kpt. I.Vylius, rengdamasis komunistų invazijai, įsigijo dokumentus Velavičiaus pavarde.

Po 1943 metų katastrofiškų vokiečių pralaimėjimų į Kauną buvo atsiųstas Abvere (Vokietijos karinė žvalgyba) tarnaujantis kpt. Viktoras Vilkutaitis. Jis buvo gavęs Abvero vadovybės nurodymą tartis su lietuvių pogrindžio organizacijomis, siūlant joms apmokyti lietuvius partizaninio karo taktikos, sprogdinimo, radijo ryšių palaikymo ir žvalgybos pagrindų. Kpt. I. Vylius užmezgė ryšius su kpt. V. Vilkutaičiu ir Abvero oberleitenantu Nissenu, užsitikrindamas galimybę laisvai judėti vokiečių okupuotoje teritorijoje ir kirsti Vokietijos sieną, kuri buvo uždaryta specialių leidimų neturintiems piliečiams.

1944 metų balandį suėmus LKKS vadovybę, organizacijai vadovauti ėmėsi kpt. I. Vylius. Jo iniciatyva buvo įrengtas radijo siųstuvas palaikyti ryšiui su dr. Algirdo Vokietaičio grupe, pasiųsta į Švediją informuoti Vakarus apie Lietuvos antinacistinę rezistenciją ir vokiečių piktadarybes Lietuvoje. Sovietų armijai grėsmingai artėjant prie Lietuvos, važinėjo po Žemaitiją, kurdamas „Vanagų” būrius.

Liepos mėnesį generalinio štabo plk. ltn. Motiejus Naujokas, kpt. Ignas Vylius ir kpt. Klemas Martinkus tarėsi dėl veiksmų komunistams okupavus Lietuvą. Jie svarstė lietuvių dalinių steigimą ir vadovavimą jiems. Nutarė pasinaudoti vokiečių siūlomomis galimybėmis apmokyti ir aprūpinti „Vanagus” ginklais ir šaudmenimis. Tam tikslui buvo sukurtas „Vanagų” štabas, vadovaujamas ats. jaun. ltn. inž. Jono Jurkūno. Partizaniniam judėjimui vadovauti Lietuvoje turėjo likti ir kpt. I. Vylius.

Lietuvių karinių dalinių kūrimo problemoms ir tolesnio veikimo gairėms aptarti 1944 rugsėjo 5 d. Tauragės apskrityje, Kaltinėnų miestelyje, buvo rengiamas platus įvairių pogrindžio organizacijų pasitarimas. Pasirengimas tam pasitarimui vyko labai skubotai ir nesilaikant jokios konspiracijos. Apie rengiamą pasitarimą sužinojo ne tik vokiečiai, bet ir rusų žvalgyba. 1944 m. rugsėjo 3 d. kpt. I. Vylius su pagalbininkais dviem mašinomis vykdamas į Kaltinėnus rengti pasitarimą, užvažiavo ant rusų diversantų padėtos minos. Buvo sužeisti kpt. I.Vylius, dr. J. Pajaujis ir gen. T.Daukantas. Jie buvo nugabenti į Telšių, o iš ten į Klaipėdos ligoninę ir į Rytprūsius. Pasveikęs kpt. I. Vylius mokėsi vokiečių Abvero žvalgybos mokykloje. 1945 m. kovo 23 d. lietuviai iš visos Abvero mokyklų sistemos buvo sutelkti į vieną grupę FAK-203 mokykloje. 1945 m. balandžio 18-20 d. lietuviai, baigę apmokymus, susibūrė į paskutinę 20 desantininkų grupę. Jie suprato, kad žlunganti Vokietija negalės jų nuskraidinti į Lietuvą. Reikėjo ieškoti kitų kelių. Kpt. I. Vyliui pavyko susitarti su laivyno bazės vadovybe nuplukdyti juos į Liepoją. Laukdami laivo desantininkai Svinemiundės uoste praleido septynias dienas. Nesulaukę laivo, pasiskirstę grupelėmis, nutarė keliauti į Lietuvą pėsčiomis. 1945 m. gegužės 3 d. Štetino apygardoje, netoli Bliumentalio kaimo, „keliautojai” pakliuvo į 2-ojo Baltarusijos fronto patrulių rankas ir buvo perduoti fronto kontržvalgybos skyriui „Smerš”. Tardymo metu vienas iš jų prasitarė girdėjęs, kad Velavičius 1941 metais prasidėjus karui, išsilaisvinęs iš Kauno kalėjimo, be to, jis pats, norėdamas palengvinti bendražygių padėtį, prisipažino organizavęs grupės veiklą ir jai vadovavęs.

Po kiek laiko Velavičiaus bendražygiai: Gediminas Kriovė, Juozas Pačinskas, Juozas Stasys, Vladas Vaitiekūnas, Kazys Vitkus ir Pranas Vyžintas buvo nuteisti po dešimt metų lagerio, o Velavičius atvežtas į Kauną. Čia išaiškėjo, kad Velavičius yra kpt. I. Vylius, kuris buvo dingęs iš NKVD akiračio. 1941 metais I. Vyliaus byla buvo išvežta į Rusiją ir ten jo NKVD ieškojo po visus kalėjimus ir lagerius. Kaune iš naujo prasidėjo žiaurus tardymas, bado ir nemigo naktys. Kpt. I. Vylių tardė pagarsėję savo žiaurumu tardytojai Čelnokov, Kiseliov, Razauskas ir Davydov. Į pirmąjį tardymą I. Vylius buvo iškviestas 1945 m. lapkričio 5 d. Tardymo metu buvo tiek sužalotas, kad tik po 16 d. galėjo vėl tardyti („Lietuvos aidas” 2003 m. rugpjūčio 13 d. Nr. 188).

1946 m. gegužės 5 d. kpt. I. Vyliaus byla buvo perduota Vilniaus NKVD, kur jį pasitiko pažįstamas iš Kauno laikų budelis Razauskas.

1946- m. gegužės 16 d. LTSR VRM karo tribunolas, peržiūrėjęs Igno Vyliaus bylą, kaltinamą tėvynės išdavimu, diversija, grupiniu nusikaltimu, nutarė sušaudyti, konfiskuojant turtą.

„... Kasmet einu su mažais, jau nepriklausomoje Lietuvos valstybėje gimusiais tavo ainiais į prieblandoj, vienatvės skendintį Tuskulėnų parką. Aklinai užveržtas, užkaltas (užverstas kalnu šiukšlių ir žemių A. N.), tik Vėlinių vakarą pravertu tarpeliu... Kas ir kur leis palaidoti Tave, mano Tėve...

Guli jūsų kaulai kartoninėse dėžutėse, kalėjimo rūsyje. Šalia kamerų, kuriose kūnai krauju prakaitavo. Ir laukia. Tyli. Žiūri...” - rašo kpt. Vyliaus dukra Jūratė knygoje „Kapitono Igno byla“. (O. Voverienės straipsnis „Liet. aidas”. 2003 rugpjūčio 13 d., Nr. 188).

Visos tautos gerbia, didžiuojasi savo tautos didvyriais ir stato jiems paminklus. Lietuvos kaimuose, bažnytkaimiuose, miestuose ir žuvimo vietose nužudytiems ir nukankintiems laisvės gynėjams pastatyti atminimo kryžiai, paminklai, tik atgavusi laisvę Lietuvos sostinė nepajėgia sutvarkyti tos vietos, kur komunistiniai nusikaltėliai žmogiškumui iškastose duobėse suvertė iškankintų, sušaudytų Lietuvos laisvės gynėjų kūnus.

Dim. plk. ltn. A.Navaitis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija