Atnaujintas 2004 gegužės 5 d.
Nr.34
(1237)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sunkumai Šventojo Sosto
ir Izraelio santykiuose

Mindaugas BUIKA

Džordžas Bušas (dešinėje) pritaria
Arielio Šarono vienašališkam
planui dėl Artimųjų Rytų
konflikto sprendimo

Iškilusi nauja pasikėsinimo grėsmė palestiniečių lyderiui Jasirui Arafatui, Izraelio vyriausybės vienašališkų veiksmų planas sprendžiant Artimųjų Rytų konfliktą be tarptautinės taikos „kelio gairių“ derybų programos, taip pat nesibaigianti vadinamoji „vizų krizė“ sukėlė gana stiprią Vatikano ir Šventosios Žemės atstovų kritiką bei paskatino stebėtojus pripažinti nelengvus išbandymus Šventojo Sosto ir Izraelio valstybės diplomatiniuose santykiuose, ženklinančiuose normalizavimo pradžios dešimtmetį. 1993 metų pabaigoje pasirašytos ir 1994-ųjų kovą įsigaliojusios „pagrindinės sutarties“ dėl diplomatinių santykių užmezgimo pradėtas procesas susidūrė su naujomis kliūtimis tiek dėl premjero Arielio Šarono radikalių veiksmų palestiniečių atžvilgiu kritikos Romoje, tiek ir dėl Katalikų Bažnyčios padėties Izraelyje tolesnio sprendimo sustabdymo.

 

A.Šarono vienašališkų veiksmų kritika

Palestiniečių teroristinio sąjūdžio „Hamas“ įkūrėjo ir dvasinio vadovo šeicho Achmedo Jasino bei jo įpėdinio Abdelio Azizo Rantizio nužudymas kovo pabaigoje ir A.Šarono pareiškimas, kad prie trejus metus JAV prezidentui Džordžui Bušui jo duotas pažadas nesikėsinti į palestiniečių nacionalinės administracijos prezidento J.Arafato saugumą jau nėra įpareigojantis, sukėlė protestus Vatikane.

Balandžio 25 dieną, atsakydamas į žurnalistų klausimus dėl iškilusios grėsmės J.Arafatui pasekmių, Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas suabejojo Izraelio vyriausybės veiksmų teisėtumu. „Kokios tarptautinės teisės normos leidžia šiuos veiksmus? – klausė kardinolas. Mes negalime turėti dviejų vertinimo sistemų. Kada kalbame apie tarptautinį legalumą, tie patys kriterijai turi būti taikomi visoms šalims, ar tai būtų Italija, Irakas, Izraelis ar Palestina“. Dabar Izraelis savo veiksmus stengiasi teisinti „totaline“ kova prieš terorizmą, tačiau net ir karo sąlygomis žmonių visuomenė turi laikytis ir gerbti visiems priimtinas teisines nuostatas.

Tas pats pasakytina ir apie Izraelio vyriausybės vienašališką planą išvesti karines pajėgas bei panaikinti žydų kolonijines gyvenvietes Gazos sektoriuje, tačiau aneksuoti dalį Vakarinio Jordano kranto. „Aš visada primenu, kad yra priimtos atitinkamos Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijos, kurių reikia laikytis“, - sakė kardinolas A.Sodanas. Minėti Jungtinių Tautų dokumentai ragina Izraelį pasitraukti iš visų palestiniečių 1967 metais okupuotų teritorijų, panaikinti visas žydų naujakurių gyvenvietes tose teritorijose, kartu patvirtinant saugumo garantijas Izraelio valstybei.

Bažnyčios atstovų Šventojoje Žemėje nepasitenkinimą sukėlė tai, kad minėtam A. Šarono planui pritarė Jungtinių Valstijų prezidentas Dž.Bušas. Iki šiol JAV oficialiai laikėsi požiūrio, kad žydų kolonijinės gyvenvietės tiek Gazoje, tiek ir Vakariniame krante yra kliūtis taikai Artimuosiuose Rytuose. Duodamas interviu amerikiečių katalikų žinių agentūrai CNS, Jeruzalės lotynų katalikų patriarcho patarėjas teisiniais klausimais kunigas Madždis al Sirijanis sakė, kad prezidentas Dž.Bušas gal nesuvokia visos strateginės ir politinės žydų gyvenviečių arabų teritorijose reikšmės. „Jos toliau eskaluos įtemptą padėtį..., o tai reiškia, kad tarp izraeliečių ir palestiniečių taikos nebus“, – tvirtino kunigas M.Sirijanis.

Jis taip pat neigiamai atsiliepė apie Dž.Bušo išreikštą pritarimą premjerui A.Šaronui, pastarajam balandžio viduryje lankantis Vašingtone, kad milijonai palestiniečių pabėgėlių ir jų palikuonių, kurie po 1948 metų Izraelio valstybės susikūrimo apleido savo žemes, neturi besąlyginės teisės sugrįžti ir galės persikelti tik į naująją Palestinos arabų valstybę, kurią tikimasi sukurti ateityje. Anksčiau palestiniečių sugrįžimo teisę, kurią pripažįsta ir Jungtinių Tautų rezoliucijos, patvirtindavo visos ligšiolinės JAV vyriausybės. Izraelio vadovybės įsitikinimu, jeigu palestiniečiams būtų leista sugrįžti į savo turėtas žemes ir jeigu dauguma jų šia teise pasinaudotų, tai žydai Izraelyje prarastų gyventojų daugumą ir šaliai iškiltų tapatumo egzistencijos pavojus.

Tačiau Jeruzalės patriarcho patarėjas pažymėjo, kad palestiniečių grįžimo į savo žemes teisė yra pagrindinė žmogaus teisė, kurios negali atimti JAV prezidentas ar Izraelio premjeras. „Sugrįžimo teisė, - ne tik bendruomeniška, bet ir individuali, - galioja visada ir nereikalauja kieno nors pripažinimo“, – pažymėjo kunigas M.Sirijanis. Jis taip pat pripažino, kad egzistuoja demografinė problema, todėl į šią teisę sugrįžti reikėtų žiūrėti ir į kaip teorinį, ir kaip į praktinį klausimą. Teoriškai visi pabėgėliai turi teisę sugrįžti į savo tėvynę, bet praktinis sprendimas turi būti priimtas izraeliečių ir palestiniečių derybomis. Pavyzdžiui, jeigu visiems keturiems milijonams palestiniečių praktiškai neįmanoma sugrįžti į savo žemes jau šešis milijonus gyventojų turinčiame Izraelyje (kurio plotas – kaip trečdalis Lietuvos), tai galima tartis dėl kompensacijų.

Nauji politiniai poslinkiai nelengvina krikščionių padėties

Apskritai balandžio 14 dieną Vašingtone įvykusį prezidento Dž.Bušo ir premjero A.Šarono sutarimą, - kuriam vėliau pritarė ir Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovas Tonis Bleiras, - galima laikyti svarbia Izraelio pergale konflikte su Palestinos arabais. Kaip minėta, svarbiausi šio sutarimo aspektai yra tai, kad Izraelis nėra įpareigotas pasitraukti iš visų 1967 metais okupuotų palestiniečių teritorijų ir kad bent keturios didžiosios žydų naujakurių gyvenvietės Vakariniame krante gali būti paliktos Izraelio kontrolei (faktiškai aneksuotos) po Palestinos valstybės įkūrimo. Tai prieštarauja tarptautinės teisės dokumentams – minėtoms JT Saugumo Tarybos rezoliucijoms, kurios skelbia, kad žydų gyvenvietės okupuotose teritorijose yra nelegalios, ir vadinamajai 1949 metų ketvirtajai Ženevos konvencijai, kuri draudžia okupacinei valdžiai prievarta kolonizuoti okupuotą teritoriją.

Atrodo, kad dauguma izraeliečių pritaria „Šarono planui“ ir džiaugiasi jo gautu pritarimu Vašingtone. Netgi pagrindinės opozicinės Darbo partijos lyderis Šimonas Peresas pastebėjo, kad šis JAV sostinėje suderintas planas „beveik tobulai“ atitinka jo partijos nuostatas. O tai reiškia, kad Darbo partija galės ilgainiui įsijungti į A.Šarono vyriausybę, jeigu to prireiktų iš vyriausybinės koalicijos pasitraukus mažesnėms kraštutinių dešiniųjų partijoms. Taip gali atsitikti, nes „kraštutiniai dešinieji“, kaip ir „kraštutiniai kairieji“ prieštarauja premjero A.Šarono planui. Jeigu pastarieji reikalauja derėtis su palestiniečiais, nepaisant visų teroristinių išpuolių, tai „kraštutiniai dešinieji“ (jų yra gana daug pagrindinėje valdančiojoje LIKUD partijoje, turinčioje 200 tūkst. narių) prieštarauja numatytam pasitraukimui iš Gazos sektoriaus.

Gegužės 2 dieną surengtame „partiniame referendume“ „Likud“ narių dauguma atmetė A.Šarono planą. Tai Izraelio premjero padėtį šiek tiek dramatizavo, tačiau iš esmės nepakeitė jo ryžto siekiant savo tikslo – ypač turint omenyje aiškią JAV administracijos paramą ir svarbų istorinį momentą. „Aš žinau, kad dauguma Izraelio visuomenės remia mano planą. Žinau, ką jie jaučia, kaip ir aš, būdamas nepatenkintas dėl referendumo rezultatų“, – sakė A.Šaronas gegužės 3-iosios rytą sužinojęs pirmuosius apklausos rezultatus, pagal kuriuos apie 60 proc. jo partijos narių pasisakė prieš. Atrodo, po konsultacijų su „Likud“ frakcijos nariais, Izraelio parlamente jis turėtų tęsti vadovavimą vyriausybei, nors iškilo abejonių dėl jos stabilumo ateityje, nes dabartinė koalicija nėra labai tvirta.

Palestiniečiai, be abejonės, turėtų būti labai nusiminę dėl tokių pasekmių. Iš tikrųjų, kaip pažymi Izraelio krikščionių apžvalgininkas misijų žinių agentūros Asia News biuletenyje, jų politinį pralaimėjimą galima palyginti su kariniu pralaimėjimu arabų ir Izraelio 1947-1949 metų kare. Turint omenyje JAV, kaip vienintelės supervalstybės statusą, Jungtinių Tautų Organizacijos faktišką „impotenciją“ bei Europos Sąjungos inertiškumą ir susiskaldymą, prezidento Dž.Bušo žodis buvo lemiamas savo faktinėmis pasekmėmis. Be abejonės, dėl šio pralaimėjimo palestiniečiai, ypač jų vadovybė, turėtų kaltinti ir save. J.Arafato beveik neslepiama arogancija ir nenuolaidumas 200 metų viršūnių susitikime Kemp Devide, kai Palestinos nepriklausomybė buvo „ranka pasiekiama“ gana geromis sąlygomis, Palestiniečių administracijos korumpuotumas ir negebėjimas sutvirtinti valdžios struktūrų, kontroliuoti saugumo tarnybų, kurios virto teroristinių grupių padaliniais, padarė tai, kad jos vadovavimu nusivylė ne tik Izraelis bei Vakarų visuomenė, bet ir daugelio arabų šalių vyriausybės. Pastaruoju metu ir Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Mišelis Sabachas, kuris pats yra palestinietis, taip pat kritikavo J.Arafato vadovybę už šias ydas ir net buvo raginamas atsistatydinti.

Dabar dar sunku vertinti, kaip nauja situacija atsilieps krikščionių gyvenimui Šventojoje Žemėje, tačiau žinant, kad didžioji dauguma jų yra palestiniečių kilmės ir dalijasi jų likimu, iš naujos tvarkos vargu ar turės kokios naudos. Greičiau atvirkščiai, politinės vilties praradimas sudarys sąlygas anarchijai ir nusikalstamumui išplisti palestiniečių teritorijose bei padidins islamiškojo ekstremizmo įtaką ir galimą nepakantumą krikščionybei. Palestiniečiai krikščionys ypač kenčia dėl savižudžių teroristų išpuolių, nes tai prieštarauja jų tikėjimo principams, o Izraelio atsakomųjų veiksmų pasekmėmis tenka dalytis visiems. Be to, jų padėtį sunkina tai, kad Palestinos arabų dauguma aiškiai pasisako už islamo santvarką būsimoje valstybėje.

Pačiame Izraelyje stiprėjant nacionalistinių ir kraštutinių politinių nuostatų grupių įtakai, visuomenė, kuri iki šiol pagrįstai didžiavosi esanti vienintelė tikrai demokratinė Artimuosiuose Rytuose, tampa vis mažiau pakanti pliuralizmui. Tuo pačiu silpnėja poveikis mažumoms, įskaitant ir krikščionių mažumą. Šimtamilijoninės arabų masės „apgultyje“ stiprėjantį „tvirtovės“ mentalitetą simbolizuoja Izraelio vyriausybės sprendimas apjuosti šalį sienomis, tvoromis bei kitais saugumo barjerais ir tai, matyt, atspindi ne tik siekį išvengti teroristų išpuolių. Dėl menkėjančio gimstamumo Izraelis, kaip ir visa Vakarų visuomenė, pralaimi demografinį „mūšį“ trečiajam pasauliui, ir Artimuosiuose Rytuose tai ypač ryšku su atitinkamomis socialinėmis bei kultūrinėmis pasekmėmis.

Demografinį pralaimėjimą patiria ir Palestinos krikščionys, nes politinės vilties menkėjimas, kad bus užtikrinta taika, kuri remtųsi derybomis ir susitaikymu, toliau skatina krikščionių emigraciją ieškant sau ir savo šeimai saugumo ir gerovės svetur. Bažnyčia Šventojoje Žemėje viliasi išsaugoti savo laisvę ir teises dėl prieš dešimt metų pasiektų Vatikano dvišalių susitarimų su Izraeliu. Tačiau pastaruoju metu A.Šarono vyriausybės vykdomas naujasis „vienašališkumas“ palietė ir šią sritį, o tai patvirtina diskriminacija neišduodant ir nepratęsiant vizų katalikų dvasininkams bei tolesnių Izraelio derybų su Šventuoju Sostu dėl katalikiškų mokyklų finansavimo, bažnytinės nuosavybės apmokestinimo ir kitų klausimų sprendimo sustabdymas.

Šie sunkumai ir naujų problemų galimybės paskatina Bažnyčios Šventojoje Žemėje hierarchus vis dažniau apeliuoti į JAV vadovybę dėl paramos savo išlikimui. Tai ir suprantama. Dėl Jungtinių Valstijų lemiamo vaidmens Artimuosiuose Rytuose bei dėl nuolat augančios ir stiprėjančios katalikų bendruomenės (tą lemia migracija iš katalikiškos Lotynų Amerikos šalių) JAV balsas didėja visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Be to, tradiciškai dar nuo „šaltojo karo“ laikų religinės laisvės ir tikinčiųjų teisių gynimas lieka vienu pagrindinių JAV užsienio politikos aspektų.

JAV episkopatas ragina prezidentą
aktyviau pasisakyti už taiką

Todėl nereikia stebėtis, kad Dž.Bušo ir A.Šarono susitikimo Vašingtone išvakarėse, balandžio 13 dieną, JAV prezidentui laišką pasiuntė Jungtinių Valstijų katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas Belvilio (Ilinojaus valstija) vyskupas Viltonas Gregoris, kuris ragina šalies vadovą padėti „ištaisyti labai pablogėjusią situaciją“ Šventojoje Žemėje ir paskatinti naujas iniciatyvas Izraelio ir palestiniečių taikos procese. „JAV vadovavimas turi didžiulės reikšmės abiem pusėms šioje prievartos ir neteisingumo spriralėje“, – pabrėžė episkopato pirmininkas. Izraeliečiams ir palestiniečiams reikia stiprios tarptautinės bendruomenės, ypač Jungtinių Valstijų, paramos pasiekiant ir įtvirtinant taiką regione.

Vyskupas V.Gregoris taip pat paragino prezidentą Dž.Bušą neatsisakyti tarptautinio taikos „kelio gairių“ plano, kurį parėmė JAV, Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos bei Rusija ir kuris numatė demokratinės Palestinos arabų valstybės įkūrimą 2005 metais.

Šį planą faktiškai sužlugdė A.Šarono vienašališkos iniciatyvos, taip pat palestiniečių ekstremistinių grupių nesibaigiantys teroristiniai išpuoliai. Todėl Izraelio vyriausybė stato vadinamąją „saugumo sieną“, kuri kliudo žmonių Šventojoje Žemėje judėjimui, taip pat padalijo kai kurias palestiniečių bendruomenes. „Krikščionių lyderiai Šventojoje Žemėje susirūpinę dėl šios saugumo sienos ir vadina ją rimta kliūtimi taikai“, - pastebėjo vyskupas V.Gregoris.

Jis pats, kaip ir daugelis kitų šalių Katalikų Bažnyčios vadovų, sausio mėnesį lankėsi Šventojoje Žemėje, tuo parodydami solidarumą vietos kenčiantiems krikščionims, ir savo akimis matė „normalų gyvenimą žlugdantį sienos poveikį“. Ši saugumo siena, faktiškai apsupusi palestiniečių teritorijoje esantį Jėzaus gimtąjį miestą Betliejų, padalijo ne tik palestiniečių šeimas ir bendruomenes, bet ir kliudo maldininkų bei vietos krikščionių dvasininkų judėjimui, sutrikdydama bažnytinių struktūrų darbą. Dėl saugumo sienos, kurios statyba kainuos apie 1,5 milijardo dolerių, susirūpinimą ne kartą pareiškė popiežius Jonas Paulius II, pabrėžęs, kad Šventojoje Žemėje reikia statyti tautas „jungiančius tiltus, o ne sienas“.

Savo laiške prezidentui Dž.Bušui vyskupas V.Gregoris pabrėžė, kad JAV Katalikų Bažnyčia tvirtai remia Izraelio saugumo siekius, tačiau taip pat palaiko palestiniečių „teisėtas aspiracijas“ turėti nepriklausomą valstybę. „Mes labai aiškiai suvokiame, kad dabartinė prievarta ir represijos, savižudžių bombos ir agresyvus atsakas yra nepriimtini, - rašoma laiške. – Palestiniečių teroristų išpuoliai prieš taikius gyventojus negali būti toleruojami, nes jie yra moraliai pasibjaurėtini ir žlugdo teisėtus palestiniečių siekius“. Tačiau ir Izraelio vykdoma palestiniečių teritorijų okupacija taip pat daugiau negali būti nei kariniu, nei moraliniu atžvilgiu pateisinama.

JAV episkopato vadovas išreiškė susirūpinimą ir dėl prastėjančių santykių tarp Izraelio valstybės ir Katalikų Bažnyčios Šventojoje Žemėje. Vyskupas V.Gregoris nurodė, kad „auganti problema dėl vizų atšaukimo arba nesuteikimo“ katalikų vienuolijų nariams, o taip pat nesėkmės įgyvendinant 1993 metų Izraelio ir Vatikano susitarimą dėl diplomatinių santykių „sukūrė sunkiausią padėtį Bažnyčiai Šventojoje Žemėje“ pastaruoju metu. „Būtų didelė tragedija, jeigu gyvybiškai svarbus katalikų bendruomenės vaidmuo Šventojoje Žemėje būtų žlugdomas dėl šių ir kitų veiksmų“, - rašoma Jungtinių Valstijų vyskupų konferencijos pirmininko vyskupo V.Gregorio laiške.

Šventojo Sosto nuncijus Jungtinėse Tautose arkivyskupas Čelestinas Miljorė kovo pabaigoje viename susitikime JAV nusiskundė, kad Izraelio pasitraukimas iš Dvišalės nuolatinės darbo komisijos, skirtos 1993 metų sutarčiai įgyvendinti, neleidžia pasiekti Bažnyčiai Šventojoje Žemėje svarbių susitarimų dėl katalikiškų institucijų apmokestinimo statuso, nuosavybės teisių bei švietimo ir mokslo įstaigų finansavimo. Taip pat „saugumo sumetimais“ yra daromos įvairios kliūtys piligrimų maldingoms kelionėms į Šventąją Žemę, kurios nėra prabangos dalykas ir galimos tik stabilumo aplinkybėmis bei skatina solidarumo reiškimą vietos krikščionims ir yra taikos proceso priemonė.

Izraelio ambasadorius Vatikane Odedas Ben Huras, atsiliepdamas į susidariusią krizę dvišaliuose santykiuose ypač dėl vizų išdavimo problemos, balandžio antroje pusėje Asia News agentūrai sakė, kad Izraelio vyriausybė teikia „didelę reikšmę“ geriems santykiams su krikščionių pasauliu ir pirmiausia su katalikais bei Šventuoju Sostu. Ji pasirengusi išspręsti vizų ir kitus ginčytinus klausimus geranoriškai bei priimtinu būdu. Ar šie pažadai bus įvykdyti, ar tik ir liks pažadais, kaip daugelį kartų anksčiau, parodys netolima ateitis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija