Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai
Kultūra
Literatūra
Susitikimai
Švietimas
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gimtoji kalba – kaip skaidrus rasos lašas

Bronius VERTELKA

Prof. Algirdas Gaižutis iš Vilniaus ir panevėžietis kultūros mylėtojas Bonifacas Ruželė

Iš kairės: Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Panevėžio apskrities viršininko pavaduotoja Zita Kukuraitienė ir iš Kauno atvykęs vyskupas emeritas Juozas Preikšas

Pasvalietis muziejininkas Albinas Kazlauskas

Fotomenininkas Julius Vaupšas iš Naujamiesčio

Panevėžietės bibliotekininkės galerijoje „2-asis aukštas“ susidomėjo joje atidaryta paroda

Kupiškio kraštotyros muziejaus direktorė Violeta Aleknienė

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės –Bitės viešosios bibliotekos Didžiojoje skaitykloje balandžio 21 dieną vyko konferencija „Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetis: praeities ir dabarties sąsajos“. Jos dalyviai buvo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ir iš Kauno atvykęs vyskupas emeritas Juozas Preikšas, apskrities šviesuomenės atstovai, grupė svečių iš Vilniaus.

Lietuviškiausias miestas

Konferenciją atidarė bibliotekos direktorė Rima Maselytė. Patalpų šeimininkė jos dalyvius paprašė jaustis kaip savo namuose. Pirmoji sveikinimo žodį tarė Panevėžio apskrities viršininko pavaduotoja Zita Kukuraitienė. Žurnalisto darbo patirtį turinti panevėžietė akcentavo, kad lietuviškas žodis ir laisva spauda kiekvienam piliečiui turi būti vienodai brangūs. Panevėžio miesto meras Vitas Matuzas Aukštaitijos sostinę pavadino lietuviškiausiu šalies miestu. Į konferencijos dalyvius ir svečius prabilęs Panevėžio rajono vicemeras Vytautas Rapolas Gritėnas pasidžiaugė veržlia kultūros versme kaime, Ustronėje gyvuojančiu knygnešių muziejumi. Kalbėtojas išdavė paslaptį: tradicine tapusios G. Petkevičaitės – Bitės literatūros premijos laureato vardas šiemet atiteko kūrinių „Gyvenimas po klevu“ ir „ Duburys“ autoriui Romualdui Granauskui. Kadangi rašytojui sunkoka įveikti ilgesnes keliones, premija jam bus įteikta Vilniuje. Viešnia iš Vilniaus dr. Regina Varnienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktoriaus pavaduotoja, pažymėjo, jog per caro valdžios 40 lietuviškos spaudos draudimo metų užsienyje gimtąja kalba buvo išleista per keturi tūkstančiai kūrinių. Kartu ji pabrėžė , jog jų pasirodymu daugiausia rūpinosi vyskupas Motiejus Valančius, o platinimu- Garšvių knygnešių draugija su savo vadovu Jurgiu Bieliniu.

Gimęs lietuviu turi mokėti savo kalbą

Pranešimą „ Europos Sąjunga ir kultūrinio identiteto išsaugojimas“ skaitė habilituotas daktaras profesorius Algirdas Gaižutis. Prelegentas kalbėjo laisvai, nesinaudodamas iš anksto pasirašytu tekstu. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys pasakojo pateikdamas gyvus pavyzdžius, tuo sužavėdamas klausytojus. Apie kalbos reikšmę tautiniam tapatumui kalbėjo dr. Irena Smetonienė. Vilniuje gyvenanti mokslininkė nepagailėjo karčių žodžių tautiečiams, kurie, per daug susižavėję svetimomis kalbomis, pamiršta gimtąją. Pasak viešnios, lietuvių kalba kiekvienam mūsų turi tapti prestižinė. Punske aštuonmetis berniukas, paklaustas, kas jis, atsako: „Esu lietuvis“. Panašaus amžiaus vaikas Lietuvoje, pateikus jam tokį pat klausimą, pirmiausia pasakys savo vardą ir pavardę. Kalbininkė teigė, jog lietuviškumo šaknys turi būti išsaugotos šeimose. Patiko jai girdėti dano pasakyti žodžiai: „ Taip, aš puikiai kalbu angliškai, bet jaučiuosi danas“. Į Vilnių atvykę prancūzai perspėjo: jeigu lietuviai taip vertins svetimų kalbų mokėjimą, tai kita jų karta gėdysis kalbėti lietuviškai.

Haityje 40 metų kalbėjo angliškai, bet šios tautos žmonės sugrįžo prie gimtosios kalbos vartojimo. Žinomo kalbininko Aldono Pupkio mokine save laikanti I. Smetonienė, kalbėdama apie paauglių gimtosios kalbos mokėjimą, sakė, jog dabar Amerikos vaikai trijų puslapių laišką parašo penkiais sakiniais.

Pogrindinė spauda sovietiniais metais

Temą „Kova prieš spaudos draudimą: XIX ir XX amžių paralelės“ konferencijoje gvildeno Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Pranešėjas patarė nepamiršti, jog dar sunkesnis nei carinės valdžios metais buvo sovietų lietuviškos spaudos draudimas. Vaikystėje J. Kauneckui į rankas pateko religinis žurnalas „ Žvaigždė“. Septynmetės mokyklos mokinys panoro paskaityti ir kitų tokio turinio leidinių. Tačiau išgirdo, jog prietarų atsisakiusioje Lietuvoje tokios literatūros daugiau niekada nebus.

Kalbėtojas pažymėjo: nėra kitos pasaulyje tautos kaip Lietuva, kuri būtų kentusi tokį spaudos draudimą. Kova už lietuvišką raštą lotyniškomis raidėmis pareikalavo aukų. Sovietiniais metais pro geležinę uždangą praktiškai negalėjo patekti knygos iš užsienio. Jų spausdinimą reikėjo organizuoti Lietuvoje. Pravertė „ daraktorių“ pamokos. Niekas nebandė suskaičiuoti, kiek buvo nelegaliai išleista knygų tais metais. Dažniausiai buvo dauginami katekizmai ir maldaknygės. Priimdamas Sutvirtinimo sakramentą, paauglys J. Kauneckas turėjo dvi maldaknyges, bet nė viena jų nebuvo spausdinta spaustuvėje.

Daugelis knygučių buvo spausdinamos labai primityviai, rašant rašomąja mašinėle per kalkę, slapta naudojantis rotoprintais ir „Eros“ dauginimo aparatais. Buvo ir slaptų spaustuvių. J.Kauneckui mokantis Kauno kunigų seminarijoje norėjosi, kad ir kiti klierikai skaitytų religinę spaudą. Panevėžyje vienuolė Ona Pranckūnaitė turėjo „ Eros“ kopijavimo aparatą. Ji kopijuodavo ir įrišdavo knygas. Pogrindininkės žinioje buvo ir kelios rašomosios mašinėlės. Panevėžietė knygomis praktiškai aprūpindavo visą kunigų seminariją. Tuo metu joje mokėsi per 50 klierikų. S.O. Pranckūnaitė atgabendavo 40 knygų. Visas jas klierikas J. Kauneckas išplatindavo tarp bendramokslių. Maždaug trylikai klierikų jų netekdavo. J. Kauneckas žinojo, kam patikėti pogrindinę spaudą – ir nė karto neįkliuvo. Vidutiniškai per mėnesį s. O. Pranckūnaitė paregdavo po vieną knygą. Vadinasi, per penkerius mokslo metus seminarijoje klierikas J. Kauneckas išplatino jų apie du tūkstančius.

Didesnės galimybės tokiai veiklai atsivėrė kun. J. Kauneckui vikaraujant Telšių Katedroje. Mieste buvo devynios slaptos rašomosios mašinėlės ir vienas „Eros“ kopijavimo aparatas kraštotyros muziejuje. Knygos buvo kopijuojamos Skaičiavimo mašinų gamykloje ir Statistikos valdyboje. Tūkstančiais egzempliorių ten buvo leidžiamos maldaknygės ir katekizmas ne vien lietuvių, bet ir rusų kalbomis. Keletas knygučių pasirodė net vokiškai. Telšių Katedros klebonas kun. Pačinskas ir vikaras J. Kauneckas kasmet kunigams parduodavo vidutiniškai 50 tūkst. egzempliorių įvairių knygų, daugiausia maldaknygių ir katekizmų. Draudžiamos literatūros kartais atveždavo sunkvežimiais. Asmeninėje bibliotekoje Panevėžio vyskupas išsaugojo apie 200 tokių leidinių. Kun. J. Kauneckui teko prisidėti leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kitą pogrindinę periodinę spaudą.

Didieji provincijos lietuviai

Aukštaitijos svieto budintoją , švietėją kunigą Joną Katelę prisiminė skaitydama savo pranešimą Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė. Šio didžio dvasininko kapą ji matydavusi pro savo gimtosios trobos langą. Panemunėlyje J. Katelė klebonavo nuo 1872 iki 1908 metų. Į kunigus jį įšventino vyskupas Motiejus Valančius. Dirbdamas Panemunėlyje, jis pirmasis įvedė gegužines pamaldas, pats ėmė mokyti rašto ir matematikos. Slapta išmokusius vaikus skatino siekti aukštesnių mokslų. Besimokančiuosius jis aprūpindavo mokslui reikalingomis priemonėmis. Iš geradario klebono kišenės buvo perkami sąsiuviniai, liniuotės, rašalas, popierius. Pasigirdus traukinio ūkavimui, klebonas J. Katelė lėkdavo keturis kilometrus į geležinkelio stotį arkliu kinkytu vežimaičiu, kad suspėtų pasiimti draudžiamą literatūrą. Jis palaikė ryšius su kun. Juozu Tumu- Vaižgantu, parašė pirmąją kun. A.Strazdo biografiją. Dabar Panemunėlio pradinė mokykla vadinasi kunigo Jono Katelės vardu.

AlbinasKazlauskas, Pasvalio krašto muziejaus darbuotojas, pasakojo, jog jų muziejuje atkuriamos klojimo teatro tradicijos. Žurnalistu dirbęs pasvalietis yra parašęs scenarijų ne vienam jo pastatymui. Profesionaliai parengtame referate A. Kazlauskas aptarė caro laikais vykusią knygnešių veiklą. Vienas jų, nepastebėtas sargybos, net 34 kartus sugebėjo pereiti valstybės sieną. Kairiajame Lėvens krante, Katinų kaime, mirė garsusis knygnešys J.Bielinis. Prelegentas su didžia pagarba minėjo pasvaliečio Petro Avižonio pavardę. Studentaudamas būsimasis garsus oftalmologas buvo knygnešys. Pasvalyje, įamžinant žemiečio atminimą, numatyta pastatyti paminklą.

Konferencijoje, skirtoje spaudos draudimo panaikinimo 100-mečiui pažymėti, savo parengtus darbus skaitė Rokiškio krašto, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio- Žukausko memorialinio muziejų, Biržų krašto muziejaus „ Sėla“ darbuotojai Ona Mackevičienė, Raimondas Guobis ir Laima Rumbavičienė, Rokiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotoja Rita Viskaitienė. Artėjo paskelbtos parodos atidarymo metas, todėl Albinos Saladūnaitės pranešimui nebeužteko laiko. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės – Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja dar sugebėjo pristatyti balandžio mėnesį gimusius Lietuvai nusipelniusius žmones.

Nuotraukos parodoje – tai ketvirčio amžiaus trukęs darbas. G. Petkevičaitės- Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2 –asis aukštas“ konferencijos dalyvių ir svečių laukė įspūdinga paroda „Keturi lietuviškos spaudos draudimo dešimtmečiai Panevėžio krašte: knygos, žmonės, atmintis“. Joje esančius retus leidinius pristatė šios bibliotekos darbuotoja Ilona Mažylytė. Keletas jų buvo gauti iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų. Atėjusieji į parodos atidarymą turėjo progą apžiūrėti įspūdingai atrodančias ant sienos kabančias nuotraukas. Visos jos yra skirtos Ustronei, kur septyniolikti metai veikia Knygnešių ir J. Tumo- Vaižganto muziejus. Nuostabių fotografijų autorius – Naujamiestyje gyvenantis Julius Vaupšas. Fotomenininkas teigė, jog tokias jas puikias iš jo negatyvų sugebėjo padaryti žinomas fotomeno meistras Saulius Saldūnas.

J.Vaupšas yra daug prisidėjęs, kad Ustronėje veiktų dabar pasaulyje žinomas muziejus. Bitininkaudamas tuomečiame Krekenavos tarybiniame ūkyje, jis atrado Ustronės vienkiemį, kuriame 1888 metais buvo pastatytas svirnas. Caro valdžios metais jame buvo slepiama draudžiama lietuviška spauda. Čia viešėdavo Vadaktėliuose kunigavęs Juozas Tumas-Vaižgantas, ten jis ir rašydavo. J.Vaupšas pasakojo, jog prie muziejaus atidarymo nemažai prisidėjo Vilniaus profesoriai Antanas Tyla ir Vytautas Merkys, morališkai tokią idėją palaikė dvasininkai Bronius Antanaitis, Juozapas Antanavičius, Benediktas Urbonas, Karsakiškyje gyvenantis mokytojas pensininkas ir kraštotyrininkas Pranas Tamošiūnas, muziejininkas Bronius Mažylis, žygeivė Albina Saladūnaitė.

Galerijoje „2-asis aukštas“ eksponuojamos nuotraukos apie Ustronę ir joje esantį muziejų – tai fotomenininko J.Vaupšo per 25 metus sukauptas „kraitis“.

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"