Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai
Kultūra
Literatūra
Susitikimai
Švietimas
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Neliūdėkite. Nukankintieji kovoja drauge su mumis“

Pasirodė istorijos mokslų daktarės Aldonos Vasiliauskienės inicijuoto ciklo „Bažnyčios šviesa“ trečioji knyga – Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos datos. Ją 2003 metų pabaigoje tūkstančio egzempliorių tiražu išleido Utenos spaustuvė-leidykla „Indra“, o knygos rengimą ir leidybą parėmė Utenos rajono savivaldybės arkivyskupo M.Reinio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisija ir Arkivyskupo Mečislovo Reinio fondas. Knyga apimtimi nedidelė (80 puslapių), tačiau solidi turiniu, puošni poligrafine išvaizda. Leidinyje, kaip rodo pats pavadinimas, daug datų, faktų, komentarų iš arkivyskupo gyvenimo, veiklos, o taip pat iš kitų žmonių triūso, skirto šio žymaus lietuvių tautos dvasininko, kankinio atminimui įamžinti.

Gimęs dar carinės Rusijos okupuotoje Lietuvoje (1844 m. vasario 5 d.) Utenos apskrities Daugailių valsčiaus Madagaskaro kaime, arkiv. M.Reinys nugyveno sėkmingą dvasininko, mokslininko, švietėjo, politiko (prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje ėjo, tiesa, tik gerą pusmetį, užsienio reikalų ministerio pareigas) gyvenimą. Deja, toje pačioje Rusijoje ( Vladimiro kalėjime), tik jau kitos, komunistų, valdžios tvarkomoje, M.Reinys padėjo galvą - kaip sovietų valdžios priešas. Po dvasinių ir fizinių kančių mirė 1953 m. lapkričio 8 d. dvasiškai nepalūžęs ir savo ginamų religijos, tikėjimo, demokratijos idealų neišsižadėjęs. Suprantama, sovietmečiu valdžia dėjo daug pastangų, idant šio iškilaus dvasininko vardas būtų apneštas užmaršties dulkėmis bei apjuodintas. Dr.A.Vasiliauskienė primena vieną kitą tokių pastangų faktą. „Ateizmo skelbėjai laikė arkivyskupą klerikalu, traktavo jį kaip gebelsinės propagandos skleidėją, klerikalinį „sovietologą“, teigusį, kad socializmas - tai masių skurdas, piktindamiesi, kad M.Reinys karo metu yra parašęs daug „antiideologinių“ aštrių straipsnių. J.Aničas ne vienoje knygoje, iš giliai marksistinių pozicijų tyrinėdamas Katalikų Bažnyčios socialinį bei politinį vaidmenį pokario metu, mini ir arkivyskupą M.Reinį. Jis teigia, kad arkivyskupas, „siekdamas išlaikyti kulto tarnų viešpatavimą tikintiems“, bandė paveikti ir Baltarusijos katalikų dvasininkus. Mini jo aplinkraštį „Nežudyk“, pabrėžia M.Reinio ir kitų Bažnyčios vadovų atseit išdavikišką veiklą hitlerinės okupacijos metais“ (p.39).

Ir į šį leidinį autorė įdėjo kai ką iš arkiv. M.Reinio kūrybinio palikimo - iš jo studijos „Rasė ir psichika“ (1939) bei „Mintys“ ištraukas. Pirmojoje yra tokia mintis apie lietuvių kalbą: „Iš kalbos gali spręsti apie žmogaus ( suprask, ir - tautos - A.G.) dvasią. Palyginus tarptautinių sutarčių tekstą, išreikštą lietuvių ir kuria kita iš naujųjų kalbų, tuojau galima pastebėti, kad lietuviškasis nuostato tekstas yra žymiai trumpesnis. Tas reiškia, kad lietuvių kalboje yra daugiau precizijos. Be to, lietuvių kalboje nėra tiek daugiaprasmių žodžių, kaip kad, pavyzdžiui, anglų kalboje galima pastebėti. Nėra ir bereikalingų priedų, kurių galima apsčiai rasti prancūzų kalboje“ (p. 58, paryškinta- A.G.). O štai moralinė nuostata iš arkivyskupo „Minčių“. „Vladimiro kalėjime 1951 metais, - rašo dr.A.Vasiliauskienė, - žuvus vienam kaliniui, M.Reinys pasakė: „Neliūdėkite. Nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai“(P. 6o, paryškinta - A.G.).

Dveji metai tebuvo likę gyventi ir pačiam arkivyskupui. Tikriausiai jis nujautė liūdną savo gyvenimo pabaigą. Tačiau nepalūžo pats, padėjo nepalūžti ir savo bendradaliams.

Sovietmečiu nutylimas arba tik juodinamas, laisvę ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje arkivyskupo vardas, darbai, nuopelnai intensyviai keliami iš užmaršties, garsinami. Knygos autorė glaustai primena tuos asmenis, kurie itin daug prisidėjo įamžinant arkiv. M.Reinio atminimą – Daugailių parapijos klebonas garbės kanauninkas Petras Baltuška surinko daug asmeninės, faktinės, dokumentinės medžiagos apie Lietuvos Bažnyčios ir visos mūsų tautos kovotoją-kankinį, Daugailių bažnyčios šventoriuje supylė simbolinį kapą, kuriame palaidota iš Vladimiro kalėjimo kalinių bendrakapio parvežta žemių sauja; „švelnėjant politinei padėčiai Lietuvoje, arkiv. M.Reinį spaudoje pirmoji ėmė garsinti žurnalistė Aldona Kudžmaitė“; ji kartu su Daugėliškiu klebonu E.Paulioniu ir Viktoru Petkumi 1988 m. gruodžio 11-15 d. vyko į Vladimirą ieškoti arkiv. M.Reinio palaikų.

Arkiv. M.Reinio gimimo šimtmetį (1984) gražiai paminėjo emigracijos lietuviai; nelegaliai jis buvo minimas ir Lietuvoje. Pogrindyje, remiantis J.Šalčiaus studija, rotoprintu buvo padauginta ir išleista 77 puslapių knyga „Arkivyskupui Mečislovui Reiniui – valstybininkui, kankiniui, šventajam –100“.

Na, o mūsų šviesuolio 110-osios gimimo metinės – jau laisvojoje Lietuvoje. Dr.A. Vasiliauskienė organizavo paskaitų, konferencijų ciklą ir su grupe mokslininkų, žurnalistų važinėjo po miestus, miestelius; žmonės susidomėję klausėsi lektorių ir dėkojo jiems už tai, kad iškiliame dvasininko, mokslininko, švietėjo arkiv. M.Reinio asmenyje jie prisimena prasmingą Lietuvos istoriją, neretai dramatišką ir tragišką.

1994 m. birželio 12 d. LKMA XVI suvažiavimo metu buvo parengtas kreipimasis į Vyskupų Konferenciją, kad būtų paskelbti palaimintaisiais Lietuvos ganytojai-kankiniai: arkiv. Mečislovas Reinys, arkiv. Teofilius Matulionis ir vysk.Vincentas Borisevičius. O 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II Romoje, Koliziejaus aikštėje, paskelbė 114 lietuvių kankinių, papildžiusių XX amžiaus martirologiją; tarp kankinių įrašytas ir arkiv. M.Reinys. Jam jau yra užvesta beatifikacijos byla. Savo knygos įžangoje dr.A.Vasiliauskienė rašo: „Nuo mūsų darbų rengiant medžiagą Šventiesiems skelbti kongregacijai Vatikane, garsinant arkivyskupo vardą bei maldų, prašant stebuklų, priklausys, ar greitai mes, lietuviai, Altoriaus garbėje, be Šventojo Karalaičio Kazimiero ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio, turėsime ir Palaimintąjį Mečislovą Reinį“.

Knygos pradžioje įdėta ir „Malda arkivyskupą Mečislovą Reinį pripažinti Šventuoju“, patvirtinta vyskupo J.Borutos, SJ, 1995 m. kovo 15 d. Dar kitame puslapyje skaitome istorinę relikviją - labai gražų, spalvota technika atliktą, sveikinimą. Tai - „Vilniaus Katedros Lietuvių Komiteto ir Vilniaus Katedros Choro Sveikinimas Garbiajam Arkivyskupui Jo Vardo Dienoje“, įteiktas 1943 m. sausio 1 d.

...Ne viską, kas dar būtų verta skaitytojų dėmesio, sugebėjau čia surašyti. Tačiau ir iš jau pateiktų faktų, manau, galima susidaryti įspūdį, kad dr. A.Vasiliauskienės knyga apie arkiv. M.Reinį - įdomi, svari, reikalinga.

Alfredas Guščius,
Lietuvos rašytojų sąjungos narys,
literatūros kritikas

© 2004 "XXI amžius"