|
Pabaiga nepabaiga, o laukia darbai
Pasibaigė arba bent trumpam pasibaigė rūpesčiai dėl Pakso, bet tai dar ne visi rūpesčiai. Netgi nesakykime, kad pasiliko rūpestis dėl Uspaskich jei net ir tas išsispręstų, vis tiek būtų ne viskas ramu, kad atsikratytume kenkėjų rusiškomis pavardėmis liktų ta pačia veikla užsiiminėjantys su mūsiškomis. Žinome, kad prisiimti rusiškuosius prieš pasaulį yra labiau gėda. Šie metai buvo pabandymas, ar iš tos gėdos jau išaugome: gal ne visai, o gal tik spaudimas išaugti buvo per mažas, nes kimba į postus ir lietuviapavardžiai ir pozicijų nenori užleisti. Šį kartą jie talkino mums, todėl viena rusiška pavardė laikinai pasitraukė. Aišku, nemanoma, kad niekada joks rusas nei kitos tautybės žmogus negali Lietuvai gero norėti, aukštas ir net aukščiausias pareigas joje užimti.
Gėda yra geras jausmas, kai gėdimasi blogio. Mes jau atpratome gėdytis kadaise buvusios garsios partijos pirmojo sekretoriaus, KGB pulkininko sūnaus arba šiaip prasigėrusio nenusisekėlio, ir visi jie prezidentais tiktų. Rusiškos pavardės dar šiek tiek nejaukios. Tegul nesilpsta tas nejaukumas. Ir aną buvusį nejaukumą, kai dar buvo gėda, kad Lietuvoje aukščiausiam poste sėdi komunistų sekretorius, reikėtų atgaivinti.
Bent jau šiuo momentu geros valdžios mes neturėsime. Jeigu būtų realu bent kiek didesnę daugumą laimėti Tėvynės sąjungai, tada galvotume apie gerą valdžią, bet jaučiame, kad taip nebus. Neišugdėme žmonių valdymui nei balsavimui, o kitos jėgos per tą laiką augino, o dar ir seni jų veikėjai apyvarton tinka. Todėl dabar valdžia bus blogesnė arba mažiau bloga, bet tik nelietuviška. Nebent slapta kokioje ir vadovaujančiųjų mintyje gyvens Lietuvos tauta ir valstybė, ir rūpinimasis šiais reikalais gal kartais pasidarys stipresnis už rūpinimąsi savo kišene arba kam nors paklusnumui. Šiuo metu tai gali vykti nebent tik slapta ar netyčia. Ir nors šiuo požiūriu mūsų veikla būtų beveik beprasmė, bet mums turi rūpėti ir ateitis. Dėl ateities mes visi galime šį tą daryti.
Mes galime ugdyti savyje ir aplink save norą būti garbinga tauta ir valstybe bei atitinkamai veikti. Niekas negalime sakyti, kad mes jau pakankamai norime ir to noro nereikia ugdyti. Taip nebūna: tobulybės nepasiekiame, tik privalome siekti.
Mūsų galimybės ir veiksmai ryškėja kryžkelėje, ir kyla klausimas, kokiai veiklai apsispręsti. Dabar pagausėjo raginimų: Veiklos! Veiklos!. Svarbu, kad jos būtų, kad kiltų savarankiškai ir būtų visuose kampeliuose. Jau ne kartą ragina veiklai mums pažįstamas Vilius Bražėnas: teveikia grupelės, branduolėliai visoje Lietuvoje, savarankiškai, niekieno neraginami. Jie dirba: įvykius aptarinėja, kviečiasi pagalbininkus, kopijuoja ir daugina gerus straipsnius, spaudoje suradę, o gal galėtų ir pačią spaudą platinti. Patys atsiliepia į įvykius, kuriuos atidžiai stebi: protestuoja, ragina, patarinėja.
Bet šio to pasigestume, atidžiau įsižiūrėję: nematyti veiklos krypties. Branduoliai kalbėsis bet apie ką? Jeigu protestuos, tai prieš ką? Platins gerus straipsnius o kurie yra geri? Pagaliau ir kuriuos žmones pagalbon kviesis? Be idėjos nėra krypties. O galėtų būti kryptis, kad mes ugdomės ir ugdome norą būti garbinga tauta ir valstybe. Lietuvoje per daug yra neveiklos, ir būtent tarp tų, kurie tariasi atstovaujantys gėriui. Tarp tų, kuriems tiktų garbinga ir padori Lietuva.
Kam galima būtų priskirti Vilniuje vykstančius pasitarimus Kokios mes norime Lietuvos? veiklai ar neveiklumui? Pagal pavadinimą atrodytų, kad tai reikštų neveiklumą. Veikla būtų tik tų, kurie rengia, kviečia į tuos pasitarimus, o pakviestųjų atėjimas jau yra ne mažesnė veikla.
Idėja be veiklos negerai. Veikla be idėjos nukeliautų ne į tą pusę. Reikia jas sujungti. Jeigu pajudės branduoliai, tegul jie visgi paiso ir kokio nors centro, nes kitaip nesusiorientuos į jokią idėją. Po kiekvieno pasitarimo reikia nors mažo įpareigojimo. Didelis darbas iš karto gali bauginti tegul būna imamasi mažų. Monsinjoras Svarinskas daug kartų ragindavo dar tada, kai jam leisdavo kalbėti, pavyzdžiui, sąskrydžiuse Ariogaloje, kad ir taip: Kiekvieną dieną sąžinės sąskaita ar padarytas koks nors darbas Lietuvai? Didelis darbas ar mažas darbelis? Atrodė, kad daug kas turėjo jį išgirsti, bet taip nebuvo. Tarsi į gumą taip jis pats apibūdino savo kadaise sakytų kalbų poveikį. Tačiau kas yra gera, tą vis tiek reikia kartoti. Mat yra veiklos rūšys. Vienas žmogus ar grupė žmonių daro didelį darbą - gerai, gražu, atsiranda didvyrių, bet pavienius, nors ir stiprius, lengviau sunaikinti. Galima kitokia veikla, kai daug žmonių ir maži darbai, ir, norint juos sustabdyti, reikėtų sunaikinti jų daugybę, gal net visą tautą, o tai yra sunkiau. Dar sunkiau, jeigu panašiai veikiančių yra daug tautų arba net visas pasaulis taip globalizuojamas gėris.
Jauste jaučiame, kad mūsų tautai ir valstybei šiuo metu reikia daugybės gerų darbų, idėjai pakinkytų. Jie bus, juos galima daryti, tada ir gerą valdžią išsirinkti atsirastų galimybė.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|