|
Rusų oligarchai užima Londoną
Petras KATINAS
Neseniai Rusijos prezidentas V.Putinas išreiškė abejones, ar galima per kelerius metus sąžiningai užsidirbti milijardus. Tad kaipgi pradėjo savo verslą garsiausi rusų milijardieriai, paprastai vadinami oligarchais? Žinoma, bene garsiausias jų Borisas Berezovskis, savo darbo karjerą pradėjęs viename mašinų bandymo mokslinio tyrimo institute moksliniu bendradarbiu. M.Gorbačiovo perestroikai įsisiūbavus, B.Berezovskis susipažino su valstybinės automobilių gamyklos VAZ vadovais. Tos pažinties dėka buvęs mokslinis bendradarbis bemat įkūrė savo firmą, pavadintą Logo VAZ
Tai buvo labai gudrus planas: valstybinė VAZ gamykla parduodavo B.Berezovskio firmai Logo VAZ automobilius Žiguli už valstybinę kainą, o jis bemat juos perparduodavo jau komercinėmis kainomis. Aišku, pelnu teko dalytis su VAZ vadovais, tačiau didžioji jo dalis nusėsdavo B.Berezovskio kišenėje. Manoma, kad už šią gudrią operaciją B.Berezovskis uždirbo mažiausiai 50 mln. dolerių. Beje, vienu metu B.Berezovskiui buvo iškelta byla dėl žinomo televizijos žurnalisto Vladislavo Listjevo nužudymo, taip pat skandalinga Aerofloto byla, kai per savo sukurtas firmas Andava ir Forus jis faktiškai apiplėšė valstybinę kompaniją Aeroflot mažiausiai milijardu dolerių.
Kitas oligarchas - būsimasis B.Berezovskio partneris Romanas Abramovičius, įkūręs naftos kompaniją Sibneft, nafta domėjosi nuo jaunystės, nes yra baigęs Maskvos naftos ir dujų institutą. Savo pirmąjį kapitalą jis užsidirbo pasirašęs kontraktą pristatyti iš Uchtos į Maskvą 55 cisternas dyzelinio kuro. Šios cisternos kažkokiu būdu atsidūrė ne Maskvoje, o Latvijoje. Žinoma, Uchtos naftos perdirbimo gamykla negavo už tai nė kapeikos. Prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą, tačiau tuo viskas ir pasibaigė. Byla buvo numarinta.
Vėliau, dirbdamas Rusijos atstovu Šveicarijos firmoje Runicom, S.A., būsimasis oligarchas įgijo įtakingą draugą ir globėją Omsko gubernatorių, priėmęs į pelningą darbą toje Šveicarijos firmoje gubernatoriaus sūnų. Omske tuo metu buvo pati didžiausia ir moderniausia naftos perdirbimo gamykla. R.Abramovičius bemat tapo tos gamyklos produkcijos svarbiausiu perpardavinėtoju. Susipažinęs su B.Berezovskiu, kuris tuo metu jau buvo savas žmogus Kremliuje, sugebėjo įkalbėti prezidentą B.Jelciną pasirašyti dekretą iš valstybinės kompanijos Rosneft perduoti R.Abramovičiaus Sibneft kompanijai kelias naftos perdirbimo gamyklas, tarp jų ir stambiausią Omsko gamyklą.
Dar vienas oligarchas, grupės Uralmaš-Ižora generalinis direktorius Kacha Bendukidzė, irgi M.Gorbačiovo laikais vadovavęs Biochemijos ir fiziologijos mikroorganizmų laboratorijai, greitai suvokė, jog iš to galima padaryti pelningą biznį. Jis įkūrė keletą kooperatyvų, gaminusių biocheminius preparatus moksliniams tikslams. Pasak K.Bendukidzės, tai buvo labai patogūs ir lengvi metai, didžiulis entuziazmas ir milžiniški pinigai. 1992 metais K.Bendukidzė buvo vienas stambiausių investicinių čekių (vaučerių) supirkinėtojų. Jau po metų jo kompanija Bioproces už kapeikas supirktus vaučerius nusipirko didžiulę Uralmaš gamyklą.
Pasakojama, kad kitas oligarchas Vladimiras Gusinskis, sužinojęs, jog K.Bendukidzė nusipirko Uralmaš, paklausė, kiek tai jam kainavo. K.Bendukidzė atsakęs, jog tiktai milijonas dolerių. O V.Gusinskis pasakė, jog tai nepelningas biznis, nes už milijoną dolerių jis nusipirko Rusijos finansų ministro pavaduotoją. Tai kur kas pelningesnė kapitalo investicija, pasigyrė V.Gusinskis. Tačiau laikas parodė, kad išlošė K.Bendukidzė. Finansų viceministras neteko posto, o į nemalonę patekęs V.Gusinskis spruko į Izraelį.
Na, o garsiojo Alfa banko savininkui Michailui Fridmanui vis nesisekė pakliūti į prestižinę aukštąją mokyklą. Mat trukdė garsusis vadinamasis penktasis punktas, kai priimti žydus į geriausias Maskvos aukštąsias mokyklas buvo nerekomenduojama. Vis dėlto M.Fridmanui pavyko įstoti į Plieno ir lydinių institutą. Jau būdamas trečiajame kurse, M.Fridmanas įkūrė neformalų jaunimo klubą Žemuogių pievelė, į kurį kviesdavosi žymiausius artistus, muzikantus, kuriems mokėjo honorarus po 20-30 rublių. Kitas M.Fridmano verslas sovietiniais metais buvo bilietų į garsiausius teatrus Lenkom, Majakovskio ir kitus supirkimas bei perpardavimas. Tuomet prie šių teatrų stovėdavo milžiniškos eilės. Todėl M.Fridmanas suorganizavo studentų grupę, kuri iš vakaro atsistodavo į eilę prie teatro kasų, o jas atidarius supirkdavo bilietus į geriausias vietas. Vėliau juos perparduodavo už trigubą ar dar didesnę kainą.
1988 metais prasidėjo M.Fridmano, kaip verslininko, karjera. Kartu su keliais bičiuliais įkūrė kooperatyvą Kurjer, kuris ėmėsi langų plovimo. O jau po metų įkūrė firmą Alfa-foto, kuri prekiavo kompiuteriais, kseroksais, brangiais kilimais iš Vidurinės Azijos. O dar po metų atsirado ir garsusis Alfa bankas. Šis bankas ėmė augti kaip ant mielių, kai M.Fridmanas prisiviliojo buvusį studijų draugą Piotrą Aveną, tuo metu buvusį užsienio prekybos ministru. Tada jie abu ir įkūrė firmą Alfa grup, kuri sumanė įsigyti TNK naftos kompaniją. Pagal sutartį dar viena M.Fridmano įkurta firma turėjo sumokėti valstybei už TNK kompaniją 775 mln. dolerių. Tačiau pasirodė, kad firma Naujasis holdingas egzistavo tik popieriuje, o valstybė tegavo tik 130 mln. dolerių.
Apie dabar kalėjime sėdintį Jukos naftos kompanijos vadovą Michailą Chodorkovskį kalbama visame pasaulyje. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje M.Chodorkovskis dirbo vieno Maskvos komjaunimo rajkomo jaunimo moksliniame techniniame centre, kuris daugiausia užsiėmė ginklų modernizavimu. Tokiems dalykams valdžia pinigų negailėjo. Tų pinigų pakako įkurti banką Menatep. Kaip tik tuo metu Rusijos finansų ministerija paskelbė, kad nebemokės už užsienio skolų obligacijas. Jų vertė ėmė smarkiai kristi, o jas ėmė masiškai supirkinėti Menatep bankas, paskelbęs apie nepaprastai išaugusias obligacijų kainas. Dešimtys ir šimtai tūkstančių žmonių ėmė masiškai pirkti Menatep akcijas. Žinoma, už jas negavo nieko. Iš pradžių už akcijas dar mokėjo simbolinius dividendus , bet vėliau nustojo. Po aferų su obligacijomis Menatep pradėjo masiškai supirkinėti pusvelčiui Rusijos įmones žadėdamas jas modernizuoti. Aišku, apie jokią modernizaciją niekas ir negalvojo.
Tais sumaišties metais tokie bankai kaip Menatep ir panašūs ėmėsi grandiozinės veiklos. 1995 metais M.Chodorkovskis ir kitų bankų savininkai pasiūlė tuomečiam Rusijos premjerui V.Černomyrdinui 1,8 mlrd. dolerių kreditą, užstatui pareikalavę kai kurių naftos kompanijų akcijų paketo. M.Chodorkovskis puikiai žinojo ką daro, nes ekonominėje krizėje atsidūrusi Rusija kredito grąžinti tikrai negalės. Taip naftos kompanijų akcijos atiteko M.Chodorkovskiui ir jo bičiuliams. Dabar vien Jukos kompanija vertinama 28-30 milijardų dolerių.
Aišku, bet kokiame didžiuliame versle yra juodų dėmių. Tačiau naujiesiems rusams ypač pasisekė jie puikiai pasinaudojo permainų ir visuotinės prichvatizacijos sumaištimi. Žinoma, tuos visus naujuosius rusų oligarchus suvienijo vienas pagrindinis dalykas jie nepabūgo rizikuoti. Ir dauguma jų susikrovė milžiniškus kapitalus. Tiktai ar ilgam, štai kur klausimas. Prezidentas V.Putinas ir jo dabartinė vadinamoji čekistinė aplinka, atrodo, rimtai užsimojo patuštinti oligarchų kišenes. Pastarieji suprato tokius planus ir jau dabar masiškai supirkinėja nekilnojamąjį turtą Vakaruose.
Ypač rusų oligarchai pamėgo Londoną. Jie, supirkdami rūmus, dvarus, žemę, toli pralenkė arabų naftos šeichus ir nesiderėdami perka nekilnojamąjį turtą prestižiškiausiuose Londono rajonuose. Jau dabar Londono nekilnojamojo turto rinkoje rusų pirkėjai sudaro daugiau kaip trečdalį. Nekilnojamojo turto firmų agentai negali atsistebėti, kai, vienam rusui pasiūlius didžiulį butą prestižiniame name už 15 milijonų svarų sterlingų, tas rusas nupirko visą namą. Jūs turite suprasti, kad be R.Abramovičiaus, kuris jau nusipirko kelis namus bei dvarą Anglijoje ir garsų futbolo klubą Čelsi, dar yra šimtai tokių rusų, kurie nesireklamuodami nuperka kur kas daugiau, - sakė vienas Londono makleris.
Didžiosios Britanijos sostinė Londonas tapo mėgstamiausia naujųjų rusų, mafijos bosų ir kitų praturtėjusių rusų milijonierių vieta. Jeigu anksčiau šie, vos ne iki paskutiniojo siūlelio apiplėšę daugumą paprastų piliečių, traukdavo į Paryžių ir Vieną, tai dabar pasirinktas Londonas. Kaip rašo britų laikraščiai, prabangiausių Londono restoranų, barų, klubų lankytojais dabar tapo ne kokie nors turtingi arabų šeichai - dabar juos pakeitė rusų turtuoliai. Viename viešbutyje, kuriame paprastai apsistodavo tiktai arabų naftos magnatai su visais savo haremais, dabar apsistoja rusai. Jie ištisas dienas praleidžia šio viešbučio restorane gurkšnodami 1812 metų Napoleono konjaką, kurio taurelė kainuoja tūkstantį svarų! Taip pat rūko senus, dar iki F.Kastro atėjimo pagamintus kubietiškus cigarus, nes dabartinių nepripažįsta. Vienas toks cigaras kainuoja kelis šimtus svarų.
Anot vieno Londono laikraščio, tai, kas šiuo metu vyksta Anglijos sostinėje, galima pavadinti rusų antplūdžiu. Ir tai ne vargšai nelegalai, ieškantys užsidirbti, o naujieji rusų turtuoliai, masiškai perkeliantys į Londoną pirmiausia savo šeimas. Kaip teigia Maskvos laikraštis Nezavizimaja gazeta, per pastaruosius dešimt metų Didžiosios Britanijos ambasada Maskvoje išdavė aštuonis kartus daugiau vizų. Jeigu 1992 metais Didžiosios Britanijos pilietybę gavo tik vienas rusas, tai pernai jau 806.
Kuo gi Anglija taip traukia rusų turtuolius? Viena priežasčių duoti savo vaikams puikų išsilavinimą universitetuose,koledžuose ir privačiose mokyklose. Kol kas valstybinės anglų mokyklos nepriima mokinių iš užsienio. Užtat privačios mokyklos pilnos. Vienas Londono laikraščių rašo, jog neatsitiktinai maršrutą Maskva-Londonas britų aviatoriai vadina moksleivių autobusu. Mat šie reisai daugiausia užpildyti rusų turtuolių vaikais, kurie vyksta mokytis į Londono privačiais mokyklas ar iš atostogų. Vienas tokios prestižinės anglų mokyklos dėstytojas pasakojo buvęs nustebęs, kai naujasis rusas, atvežęs mokytis savo dukrą ir sužinojęs, kad už semestrą reikia sumokėti 18 tūkst. svarų sterlingų, be jokių ginčų paklojo tuos pinigus grynais.
Prestižinių Londono juvelyrinių parduotuvių savininkai jau nesistebi, kai naujųjų rusų žmonos ar meilužės už joms patikusį kokį nors menkniekį sumoka po keliasdešimt tūkstančių svarų.
© 2004 "XXI amžius"
|