Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai
Kultūra
Literatūra
Susitikimai
Švietimas
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Didžiausias turtas – žmonių pagarba ir pasodinti medžiai

Gydytojas Petras Klusas

Uteniškiams gerai pažįstamas aukščiausios kategorijos gydytojas traumatologas ortopedas Petras Klusas išleido prisiminimų ir pamąstymų knygą „Gydytojo kelias“. Tai jau ketvirtoji šio V. Kudirkos medikų literatų draugijos nario knyga. Skaitytojams žinomos jo medicininės psichologijos knygos „Mylėk ir nežudysi“ (1998), „Gyvenkime sveikai“ (2002) bei dviejų dalių romanas apie medikų ir ligonių gyvenimą „Širdies tvinksniai“ (2001).

Apie naująją knygą su gydytoju Petru KLUSU kalbėjosi Rūta JONUŠKIENĖ.

Šviesus tėvų paveikslas

Kas jus paskatino parašyti asmenine patirtimi pagrįstą knygą? Kam ji skirta?

Nesinaudojau jokiais medicinos literatūros šaltiniais, statistiniais duomenimis. Rašiau tai, ką mačiau, patyriau, išgyvenau. Manau, kad mano prisiminimai ir pamąstymai bus įdomūs ir naudingi būsimiems ir jau dirbantiems jauniems chirurgams bei traumatologams. Medicinos mokslas nestovi vietoje. Atrandami nauji gydymo metodai, sukuriama tobulesnė diagnostinė aparatūra, tačiau visa, kas nauja, dažnai būna užmiršta sena. Hipokrato mokymas – „primum non nocere“ – pirmiausia nepakenkti – iki šiol išliko svarbiausiu gydytojo etikos principu.

Sako, kad kiekvieno žmogaus kelias prasideda vaikystėie. Kuo jums brangūs gyvenimo pradžios prisiminimai?

Mano tėvų jau seniai nebėra tarp gyvųjų, bet šviesus paveikslas liko iki šiol. Tėvai man įskiepijo meilę žmogui ir gamtai, nuo mažens pratino prie darbo. Užaugome be gydytojo. Kai susirgdavome, mama mus gydydavo pati. Jei sukarščiuodavome, duodavo liepžiedžių ar aviečių arbatos, išprakaituodavome ir pasveikdavome. Jei suskausdavo pilvą, duodavo metėlių (pelynų) ar ramunėlių arbatos. Nuo kirmėlių virdavo čižmų (bitkrėslės) arbatą; suviduriavus – džiovintų mėlynių, nuo nervų – apynių, mėtų, valerijonų arbatas. Dabar žmonės, vaikui susirgus, tuoj skuba į vaistinę, užuot gydę vaistažolėmis ir natūraliomis priemonėmis.

Visi kaimo vaikai užaugo be gydytojo, visos kaimo moterys gimdė namuose. Vyko natūrali atranka. Kas išlikdavo gyvas, tas ilgai gyveno. Ir mane mažą marino: degė žvakė, tėvai ir kaimynai priemenėje suklupę meldėsi už mano vėlę, bet žvakė užgeso, tačiau mano gyvybė – ne. Sesutė dvynė ir broliukas mirė. Tai suguldė juos į vieną karstelį ir palaidojo kaimo kapinaitėse.

Tėvai mūsų neauklėjo nei rykštėmis, nei diržu. Mokyklos šešis skyrius baigiau su klumpėmis, gimnaziją – su kariškais „branavikais“ ir iš „šinielio“ pasiūtomis kelnėmis bei švarkeliu. Studijuoti nuvažiavau su avikailiais. Ko aš iš tėvų galėjau prašyti ir reikalauti? Sąžinė man neleido. Juk jie gardesnį kąsnį ir paskutinį rublį man atiduodavo. Susikūrus kolūkiams, nieko neuždirbdavo. Ačiū vyresniajai seseriai ir broliams, kurie, save skriausdami, man padėjo.

Gydytojas turi tarnauti visuomenei

Daug dėmesio savo knygoje skiriate gydytojo ir ligonio, gydytojo ir visuomenės santykiams. Kalbate apie gydytojo dalyvavimą politiniame gyvenime, jo patriotizmą. Kodėl gydytojas, jūsų nuomone, turi būti ne tik geras specialistas, bet ir aktyvus visuomenės narys?

Žmogus gyvena ne vienas, o visuomenėje ir turi jai tarnauti. Jis negali užsidaryti savame kiaute, o turi įsilieti į visuomenės gyvenimą. Visais laikais kunigas, mokytojas ir gydytojas buvo šviesuliai, tautos žadintojai. Gydytojų tarpusavio santykiai turi būti grindžiami medicinine etika, dėmesiu, pagarba ir pagalba vienas kitam. Rūpintis ligoniu, jo sveikata ir gerove – gydytojo pareiga. Jis turi būti pasirengęs išklausyti ligonį ir suprasti jį. Deja, dar ne visi gydytojai moka mandagiai, kultūringai, nuoširdžiai bendrauti su ligoniu, o gydytojo šaltumą, abejingumą ir formalumą žmonės pajunta labai greit.

Gydytojas privalo domėtis ir žinoti, kas dedasi šalyje ir pasaulyje. Jis negali likti abejingas neteisybei, žmogaus teisių suvaržymams. Gydytojas turi turėti aiškią ir tvirtą savo poziciją, pasisakyti medicinos strategijos ir reformos klausimais. Negalima užsidaryti savo kiaute ir nematyti, kas dedasi aplinkui. Juk nuo mūsų visų priklausys, kokiu keliu pasuks valstybė. Mes žinome puikius gydytojus ir politikus – daktarą Joną Basanavičių, mūsų tautos patriarchą, gydytoją Vincą Kudirką, kurio sukurtą „Tautišką giesmę“, Lietuvos himną, giedame, daktarą Kazį Grinių, tapusį Lietuvos prezidentu.

Žodis gydo ir žeidžia

Kalbėdamas apie slaugytojos (medicinos sesers) ir ligonio santykius, jūs cituojate Budą: „Už tūkstančius beverčių žodžių vertingesnis vienas paguodos žodis“.

Paguodžiantis, padrąsinantis žodis – geriausi vaistai. Žodžiu galima žmogų užmušti ir prikelti iš numirusiųjų. Per savo gyvenimą sutikau daug dėmesingų, rūpestingų, švelnių medicinos seserų. Mane slaugė ir buvusios mano mokinės, kurioms dėsčiau chirurgiją. Neapvylė jos manęs. Buvau po operacijos silpnas ir bejėgis, o jos liepdavo nesivaržyti sakydamos: „Jūs čia esate ne gydytojas, ne mūsų dėstytojas, o tiktai ligonis“. Jaučiu joms didelį dėkingumą ir pagarbą.

Knygoje nevengiate kalbėti ir apie vis dar pasitaikančias gydytojų klaidas.

Neklysta tas, kas nedirba. Svarbiausia nekartoti klaidų, nepadaryti skaudžių ir nepataisomų. Prisipažinti klydus – chirurgo sąžinės ir garbės reikalas. Savo knygoje aprašiau daug įvairių atvejų iš savo praktikos. Manau, jog per daugybę metų sukaupta patirtis bus naudinga jauniems gydytojams ir padės išvengti kai kurių klaidų. Aš visada analizuodavau savo darbo rezultatus, juos apibendrindavau, skaitydavau pranešimus chirurgų ir traumatologų draugijoje, suvažiavimuose. Tai reikalauja daug laiko ir pastangų, tačiau savo darbo analizė reikalinga ir būtina.

Laimingas, kad gyveno ne veltui

Ar galėtumėte apie save pasakyti: „Esu laimingas žmogus...“?

Gyvenimą nugyvenau prasmingai. Nėra didesnės laimės, kaip dirbti mėgstamą darbą, džiaugtis savo darbo vaisiais, jaustis reikalingu žmonėms.

Kiek esu atlikęs operacijų, neskaičiavau, o ir pats ne vieną sunkią operaciją esu išgyvenęs. Daugelį metų vadovavau traumatologijos skyriui. Išmokau saugoti sveikatą, sveikai gyventi ir maitintis. Niekada nerūkiau ir jau 40 metų nevartoju alkoholio. Sveikai gyventi mokiau ir savo ligonius.

Išsaugoti dvasios ramybę ir pusiausvyrą man padėjo gamta. Grybaudavau, uogaudavau, meškeriodavau, slidinėdavau arba tiesiog pavaikščiodavau po mišką. Mano poilsis visada aktyvus: dirbdavau darže su kastuvu, grėbliu, šakėmis; pjaustydavau ir skaldydavau malkas, kaldavau, obliavau, dažydavau, pats pasidarydavau valtis. Gal dėl to ilgai išgyvenau, nors daugiau kaip 30 metų gyvenu su vienu nesveiku, bet dar dirbančiu inkstu, sergu dvylikapirštės žarnos opalige ir nepagydoma onkologine liga – vėžiu.

Džiaugiuosi gyvenimu. Neužgyvenau turtų, bet pasodinau daug medžių – eglių, pušų, plačiašakių klevų ir kaštonų, šermukšnių, ievų, uosių, ąžuolų, beržų, liepų, alyvų, jazminų. Dabar aplinkinių namų žmonės po medžiais ant suolelių gali pailsėti...

Kaime sodyboje su žmona užveisėme sodą. Pavasarį grožimės žydinčiomis vyšniomis, slyvomis, obelimis, kriaušėmis, svarainiais, o rudenį – jų vaisiais, darželyje nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydi spalvingos gėlės, gera klausytis paukščių, ošiančio vėjo simfonijos.

Esu laimingas, kad ne veltui gyvenau, nes buvau reikalingas žmonėms, galėjau padėti kenčiantiems. Džiaugiuosi, kad pildėsi mano svajonės, kad jaučiau žmonių meilę ir pagarbą. Gatvėje, ligoninės ar poliklinikos koridoriuose dažnai mane sutikę pacientai sustabdo, pasisveikina, pasikalbame.

Dėkoju už pokalbi. Linkiu jums sveikatos ir stiprybės, o jūsų knygai – populiarumo tarp skaitytojų.

Utena

Audronės Driskiuvienės nuotrauka

© 2004 "XXI amžius"