Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Istorijos vingiai
Kultūra
Literatūra
Susitikimai
Švietimas
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Rietavo „Aušros“ katalikiškos mokyklos veiklos svarba

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Prof. kun. Antanas Liuima, SJ, (ketvirtas iš kairės) paskutinės kelionės į Lietuvą metu apsilankė ir Rietavo katalikiškoje mokykloje (2000 m. vasario 21 d.)

Rietavas ženklus Lietuvos istorijoje: Oginskių veiklos dėka čia buvo įkurta pirmoji muzikos bei agronomijos mokyklos, pastatyta elektrinė, įvestas telefonas ir dar daugelis kitų dalykų. Valstiečių išlaisvinimas iš baudžiavos 1835 metais buvo Oginskių racionalaus mąstymo ir tikėjimo savo tautos išliktimi rezultatas.

Tad neatsitiktinai tokioje istorinėje terpėje Rietave įkurta ir jau keturiolikti metai veikianti „Aušros“ katalikiška vidurinė mokykla (mokosi 245 mokiniai, dirba 31 pedagogas) atlieka ženklių darbų mokymo, ugdymo ir kitose srityse, akcentuojant dorinę bei dvasinę kryptis. Šią veiklą plačiai įgyvendina mokyklos kolektyvas, kuriam vadovavo direktoriai Vytautas Rutkauskas (1991–2000) ir Ingrida Gedminaitė (2000–2002), o dabar šias pareigas eina Dalia Juškienė.

„Aušros“ katalikiška vidurinė mokykla atlieka platų šviečiamąjį darbą ne tik Rietavo savivaldybei priklausančioje teritorijoje. Reikia pasakyti, kad Rietavo savivaldybė (meras Antanas Černeckis), atkurta 2000 m. balandžio 1 d., jungia penkias seniūnijas. Jos teritorijoje veikia aštuonios bibliotekos, Oginskių kultūros istorijos muziejus, šeši kultūros namai; yra penkios pradinės, trys vidurinės, trys pagrindinės ir žemės ūkio aukštesnioji mokykla. Tarp minėtų mokyklų ir „Aušros“ katalikiška vidurinė mokykla, prieš dešimt metų ryškiai suspindusi Lietuvoje, nepaliauja šviesti ir šiandien. Ji jau dešimtus metus kasmet kviečia jaunuosius istorikus – moksleivius vieną dieną per metus atvykti į tolimą Žemaitijos vietovę, į jaunųjų istorikų konferencijas ir pasidalyti turimomis žiniomis, įgauti mokslinės veiklos įgūdžių, išgyventi naujus įspūdžius. Konferencijų iniciatorius ir organizatorius V. Rutkauskas dar 2000-aisiais yra sakęs: „Būtina bent kartą per metus pasisemti ne tik bendraamžių pateikiamų žinių, bet ir dvasingumo, kad sugrįžę tvirtesni galėtume nešti gėrio misiją savo bendruomenėse bei tarp bendraamžių“.

Prasminga šių, pirmąjį dešimtmetį mininčių, konferencijų istorija – tai ieškojimo, tobulėjimo, atradimų istorija. Be abejo, būta ir įvairių išgyvenimų, bet juos paskandina rezultatų gausa – dar visai jauno, tik dešimtus metus gyvuojančio Respublikos katalikiškų mokyklų troškulio: kada Rietavo „Aušra“ pakvies į konferenciją? Bent probėgšmiais žvilgtelėkime į dešimties metų faktologiją.

Prieš dešimtmetį tvirtų katalikiškų pažiūrų, toli į ateitį žvelgiančiam direktoriui V.Rutkauskui rūpėjo sukoncentruoti mokinių veiklą – nukreipti juos tinkama linkme. Jis puikiai suprato, kad aktyvi veikla galima tik liudijant atlikto darbo rezultatus, dalijantis patirtimi, sulaukiant vertinimo (pagyrimų ar kritikos) ir geriausia tokios veiklos išraiška – konferencijos.

1994 metais „Aušros“ katalikiškos vidurinės mokyklos direktoriaus V.Rutkausko, pavaduotojos Danutės Bruževičienės ir į mokyklą ką tik atvykusios dirbti istorijos mokytojos D.Juškienės mintys telkti visos Lietuvos katalikišką jaunimą buvo realizuotos. Jų iniciatyva, aktyviai talkinant visam pedagogų kolektyvui, 1995 m. vasario 14-16 d. buvo suorganizuota pirmoji jaunųjų istorikų konferencija „Lietuvos valstybingumo raidos bruožai, nepriklausomybės kovų idealai“, kurioje dalyvavo septynių mokyklų atstovai. Buvo perskaityti šeši pranešimai. Pirmosios konferencijos sėkmė skatino tolesniems darbams: konferencijos tapo kasmetės. Kiekviena jų teikdavo įvairiapusės patirties tiek organizatoriams, tiek dalyviams.

Per pirmus metus įgytas patyrimas pakeitė konferencijų organizavimo laiką: pirmosios keturios organizuotos vasario 16-ąją, penktoji konferencija perkelta į patogesnį laiką- gegužės mėnesį (atvykstančių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir kitų katalikiškų mokyklų, esančių pakankamai toli nuo Rietavo, patogumui: ir šviesiau, ir šilčiau). Tad pavasaris tapo tradiciniu konferencijų laiku. Kai kurios jų buvo gražiai įprasmintos. Aštuntoji tradicinė konferencija vyko kovo 8 dieną, minint Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, rašytojos, lyrinės, psichologinės prozos pradininkės lietuvių literatūroje, vertėjos, pedagogės, mecenatės, nacionalinio judėjimo dalyvės, 125-ąsias gimimo metines (gimė 1877 m. kovo 8 d. Keturakių kaime, Plungės r.).

Įgytas patyrimas įgalino patobulinti konferencijų eigą: nuo konkursinių pirmųjų dviejų konferencijų pereita prie studijinių. Nuo trečiosios konferencijos išsirutuliojo ir darbo pobūdis: bendri (plenariniai) posėdžiai ir darbas sekcijose. Į pranešimų rengimą įsitraukia vis daugiau mokinių: tai personaliniai (parengti vieno) ir grupiniai (kelių mokinių) pranešimai. Plečiasi konferencijų mokslinis lygmuo – nuo penktosios konferencijos pranešimus kviečiami skaityti ir vienas ar pora mokslininkų, studentų – buvusių mokinių, aktyvių konferencijų dalyvių. Su „Aušros“ katalikiškos mokyklos mokiniais yra susitikę Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariai dr. kun. Pranas Gavėnas, SDB (1918 10 11- 2000 02 07), prof. dr. Antanas Liuima, SJ (1910 01 28 – 2000 07 26), prof. Adolfas Damušis (1908 06 16 -2003 02 27) ir Jadvyga Damušienė.

Per keletą metų susiformavo konferencijų tematika. 1999 metais penktosios konferencijos temai parinkti žodžiai „Tėvynės labui įnešu savąją dalį…“ tapo pastovia tematika visoms konferencijoms. Tai 1794 metų balandį T. Kosciuškos sukilimo metu ištarti Mykolo Kleopo Oginskio žodžiai. Giliau pažvelgus – tėvynės labui įnešant turtą, darbą ir gyvenimą. Tema pasirinkta neatsitiktinai. 1998 metais ketvirtojoje konferencijoje Dovydas Vitkauskas (Plungės A. Jucio vidurinė mokykla) yra pasakęs: pabandykit tarp savo bendraamžių pašnekėti apie rezistenciją, tautos kančios kelius ir pamatysite, kiek jūs turėsite pašnekovų. Tad būtina suintensyvinti šį darbą, kol dar yra gyvų liudininkų, reikia ir kiekvienam moksleiviui įnešti savąją dalį į Tautos istoriją…

Tad būtina, kaip yra kalbėjęs mokyklos direktorius V.Rutkauskas, atsiremti į tų žmonių patirtį, tikėti savo tautos istorija, išliktimi dabartiniame globalizacijos procese ir šia linkme darbuotis.

Neatsitiktinai pranešimuose moksleiviai tyrinėja miestų ir miestelių istoriją, pristato nusipelniusias kraštui asmenybes, institucijas, organizacijas. Prie mūsų išskirtos pirmos grupės tematikos paminėsime tyrinėtas vietoves: Rietavą, Tverus, Klaipėdą, Plungę, Žemaičių Kalvariją, Švėkšną, Skuodą. Kiek daugiau dėmesio skirta asmenybėms. Taip per devynias konferencijas buvo pateikta medžiagos apie vyskupą Vincentą Borisevičių, kun. Paulių Rabikauską, SJ, kun. Alfonsą Sušinską, kunigaikštį Vykintą, Algirdą Šerėną, Kazimierą Volterį, Antaną Kučingį, Bronių Krivicką, Antaną Baranauską, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Vincą Pietarį, Juozą Žilevičių, Česlovą Sasnauską, Alfonsą Jucį, Eleonorą Ravickienę, Antaną Smetoną, Henriką Ciparį, žymius Kelmės krašto bei Tverų apylinkės žmones.

Be to, ne vienas moksleivis buvo paskatintas pasidomėti ir savo gimine. Tai labai ryškiai atsiskleidė septintojoje konferencijoje, kurioje išskirtos dvi dalys: šeimos geneologijos medžio studija ir žymių asmenybių iškėlimas. Tarkim, Vitalija Narkutė, skaitydama pranešimą „Golgotos kelias, nueitas mano senelio“, ne vieną konferencijos dalyvį paskatino domėtis savo artimųjų istorija. Taip susiformavo pranešimas „Mano giminė“ bei kiti. Galima išskirti ir nedidelę įvairių institucijų, organizacijų istorijai skirtą tematiką: Tverų savivalda (1981–1998 m. ir 1998–2003 m), Rietavo muzikos mokykla, Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinė mokykla. Kai kurie pranešimai išaugo į literatūrinius, meninius, muzikinius vaizdelius.

Pranešimų išraiškai ieškoma įvairiausių formų bei būdų. Paminėtinas „Versmės“ mokyklos 10 klasės mokinys Deivydas Podobajevas, pristatęs savos kūrybos projektą – televizijos bokštą, kurį jis sukonstravo per dvi savaites iš 1120 degtukų (2002 m., aštuntoji konferencija), bei tos pačios konferencijos Kauno jėzuitų gimnazijos pranešėjai, pravedę debatus tema „Antikorupcinis švietimas turėtų būti įtrauktas į mokyklos bendrąsias programas“ (mokytojai Rasa Varsackytė ir Linas Venckauskas).

Rengimasis konferencijoms išaugo net į projektus. 2003 metais buvo surengta projektinių darbų bei jų ataskaitų paroda. Darbus eksponavo keturios mokyklos: trys Rietavo krašto mokyklos („Aušros“ katalikiška vidurinė, Lauryno Ivinskio vidurinė ir Tverų vidurinė) bei Panevėžio K. Paltaroko katalikiška vidurinė mokykla. Išskirtini darbai tautos kultūros (kryžiai ir koplytstulpiai), vietovių istorijos (Plungė, Tverai, Medingėnai, Rietavas, Rietavo savivaldybė), Lietuvos istorijos (panevėžiečio mokytojo eksperto Juozo Brazausko su mokiniais rengti projektai, išaugę į istorijos vadovėlius penktai klasei), aktualiais nūdienos klausimais (NATO).

Kai kurie darbai – ne tik puikus pradžiamokslis besirengiantiems ekskursijų vadovams, jie jau prilygsta pagalbinei medžiagai. Ne vieno darbo pavadinimas skatina rūpintis ir globoti gimtąjį kraštą – tai tarsi Etninės kultūros globos tarybos bei Lietuvai pagražinti draugijos keltų uždavinių įtvirtinimas mokinių projektuose.

Verta pasidžiaugti, kad jau septintojoje konferencijoje atsiskleidė moksleivių naudojamų šaltinių pateikimas ir pristatymas. Tiek plenariniame posėdyje, tiek ir sekcijose daugelis jaunųjų istorikų pranešimų buvo parengti naudojantis ne tik esama literatūra, bet ir nauja medžiaga (tai ir moksleivių užrašyti atsiminimai, panaudoti iki tol nežinomi laiškai, kita medžiaga).

Konferencijų programoje – ir meninė dalis: koncertai, parodos. Jau ne pirmi metai jaunieji istorikai ir svečiai gėrisi Rietavo „Aušros“ katalikiškos mokyklos mokinių atliekamais muzikiniais kūriniais, Kretingos pranciškonų gimnazijos vaikinų ansambliu (vadovė – direktorės pavaduotoja Laima Šiaulienė) bei kitais meniniais kolektyvais.

2000 metų konferencijos proga Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje atidaryta paroda „Lietuvos rezistencija“ . Tad neatsitiktinai į renginį buvo pakviestas ir prof. A.Damušis skaityti pranešimą „Lietuvos rezistencijos sąlygos, aukos ir viltys“. Dar po metų, rengiantis septintajai konferencijai, mokiniai siuntė savo sudarytus genealoginius medžius. Iš 58 atsiųstų piešinių bei albumų muziejininkė M.Vyšteinaitė sudarė ekspoziciją ,,Žaliuojantis šeimos medis“. Stebino mokinių išmonė: kiekvienas šeimos medis skyrėsi struktūra, schematiškumu, piešinio įvairove. Reikėjo tik pasiklausyti vaikų, sugebėjusių į šį darbą įtraukti visą giminę, jų kalbomis – tai lyg būsimųjų mokslininkų diskusijos… 2002-aisiais į konferenciją atvykusieji apžiūrėjo muziejuje eksponuojamas kilnojamąsias parodas: Mečislovo Sakalausko fotodarbų parodą ,,Lietuvos kryžiai ir koplytėlės“, Henriko Cipario paveikslų – bareljefų parodą ,,Lietuvos kančia“.

Konferencijos vyksta dvasingumo, tautiškumo ugdymo aplinkoje. Dalyvauja Rietavo parapijos klebonas kun. Egidijus Jurgelevičius bei kapelionas kun. Vytautas Šiaudvytis, Tverų parapijos klebonas kun. Egidijus Zulcas. Konferencijos pradedamos malda, simbolinės žvakės uždegimu, palaiminimu, valstybinės vėliavos įnešimu, himnu.

Rietavo katalikiška mokykla itin dėkinga išeivijoje gyvenusiam dr. prel. Juozui Prunskui (1907 12 22–2002 04 26), Rožei Šimkutei bei seserims Jautakaitėms, parėmusioms ne vienos konferencijos organizavimą. Be abejo, paramos susilaukta ir iš vietinių rėmėjų. Juk kiekvienas dalyvis buvo ne tik pamaitintas, bet gavo įvairias knygas, o pranešėjai – padėkų raštus… Renginių organizatoriai džiaugiasi savivaldybės dėmesiu.

Rietavo „Aušros“ katalikiškos vidurinės mokyklos organizuojamos tradicinėmis tapusios jaunųjų istorikų konferencijos liudija, ką gali padaryti keli žmonės, besirūpinantys savo krašto, tautos ir valstybės ateitimi. Mokytojai, konferencijoms parengdami vis naujus mokinius, leidžia kuo platesniam moksleivių ratui susipažinti su naujais istoriniais faktais, sužinoti apie kraštui nusipelniusias asmenybes, susipažinti su tėvynės meilės idėjomis, pagarba ir atsakomybe savo tautos istorijai, ugdo būsimuosius mokslininkus.

Konferencijos praturtina dalyvius ne tik mokslo žiniomis, ugdo dvasingumą, plečia bendravimą bei bendradarbiavimą. Jos liudija, kad jaunimas, vedamas patriotizmo bei meilės savo kraštui, gali daug nuveikti tėvynės labui. Tokios konferencijos itin svarbios moksleiviams: skaitydami savo darbus bei klausydami kitų pranešimų, pasisakymų, jie mokosi vieni iš kitų, gali patikrinti savo gebėjimus, vertinti savo bei kitų darbus, pajusti savo darbo trūkumus bei vertę, mokytis diskutuoti. Šios konferencijos liudija, kad, nepaisant nelengvų ekonominių sąlygų, yra mokytojų, gebančių uždegti mokinius kūrybine ir mokslinių tyrinėjimų ugnele, gauti lėšų atvežti juos į gražų, tačiau tolimą Žemaitijos miestelį, kad čia, pasisėmę žinių ir dvasinės stiprybės, galėtų jas skleisti tarp savo bendraamžių, skatintų kiekvieną Tėvynės labui įnešti savąją dalį…

© 2004 "XXI amžius"