Atnaujintas 2004 gegužės 5 d.
Nr.34
(1237)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Katalikų dvasininkai knygnešystėje

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Vyskupas Motiejus Valančius
(nežinomo dailininko
medžio bareljefas)
Nuotrauka iš kun. Broniaus
Strazdo archyvo

Gegužės 7 dieną sukanka 100 metų, kai lietuviai atgavo 40 metų okupacinės carinės Rusijos valdžios draustą lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. 40 metų tęsėsi nuožmi kova už lietuvišką spausdintą žodį ir vaikų mokymą gimtąja kalba. Tūkstančiai suėmimų, kalinimų, trėmimų į Sibirą nepalaužė lietuvių ryžto kovoje už prigimtines žmogaus teises – motinos kalbą. Vadovaujantį vaidmenį šioje kovoje kurį laiką vaidino atkaklusis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875). Jam talkino kunigai ir tūkstančiai tikinčiųjų. Ir kova buvo laimėta.

 

Skaitytojų dėmesiui pateikiame klaipėdiškio žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus 2003 m. lapkričio 18-19 d. Klaipėdos universitete vykusioje mokslinėje konferencijoje „Lietuviškos spaudos atgavimui 100 metų: knygnešystė ir jos įtaka lietuviškosios spaudos ir kultūros išsaugojimui“ skaitytą pranešimą.

Sovietmetis beveik visiškai ištrynė katalikų dvasininkų knygnešystės darbus, nors jie dar prieš „Aušros“ leidimo laikus Tilžėje organizavo religinės literatūros leidimą ir jos gabenimą į carinės Rusijos pavergtą Lietuvą.

Pagrindinis knygnešystės sumanytojas ir šio darbo organizatorius – Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875). Ir dirbti šį darbą vyskupas pradėjo ne nuo 1864 metų, Vilniaus generalgubernatoriui Muravjovui-Korikui uždraudus lietuviškas knygas spausdinti lotyniškais spaudmenimis, bet gerokai anksčiau.

1858 metais Seinų vyskupija neturėjo savo vyskupo ir iš Seinų kunigų seminarijos į Varnius pėsčiomis atėjo grupelė klierikų, kad iš vysk. M.Valančiaus rankų gautų Kunigystės šventimus. Vyskupas klierikams suteikė kunigystės sakramentą ir pasakė prasmingą pamokslą, kuriame naujai įšventintus kunigus ragino dirbti švietėjišką darbą, šviesti žmones. Tarp šių naujai įšventintų kunigų buvo ir Martynas Sederavičius (1829-1907). Po ketverių metų, t.y. 1862-aisiais, iš Seinų kunigų seminarijos į Varnius vėl atvyko grupelė klierikų. Ir šį kartą vysk. M.Valančius, palaiminęs jaunus kunigus, pasakė pamokslą, ragindamas Dievui tarnaujant nepamiršti ir savo tautos švietimo. Šį kartą vyskupo pamokslo atidžiai klausė ir 24 metų kunigas Antanas Brundza (1838-1892).

Šie pavyzdžiai rodo, jog vysk. M.Valančius tarsi nujautė artėjančias pačias juodžiausias tautos gyvenime dienas – spaudos draudimą. Ir šiam darbui jis rengė jaunus kunigus.

Uždraudus lietuviškų maldaknygių ir knygelių spausdinimą lotyniškais rašmenimis, vysk. M.Valančius su artimu pagalbininku Tilžės katalikų parapijos klebinu kun. Jonu Zabermanu Tilžėje pradeda leisti religinę literatūrą ir pasaulietinio turinio pasiskaitymo knygeles.

Vysk. M.Valančiui priklauso ir knygų per Rusijos – Prūsijos sieną gabenimo idėja. Gal ir keista, bet vėliau šia vyskupo idėja pasinaudojo ir Rusijos socialdemokratai gabendami savo nelegalų laikraštį „Iskra“. Vyskupo sumanymas buvo visiškai paprastas. Prūsijos (Mažosios Lietuvos) pasienyje tarp patikimų žmonių kaupti ir sandėliuoti Tilžėje spausdintą nelegalią literatūrą ir, palankioms sąlygoms esant, ją pervežti per sieną į Didžiąją Lietuvą.

Pirmuoju tokiu spaudos pergabenimo per Rusijos ir Prūsijos sieną punktu buvo pasirinkti Ropkojai, nes čia nemaža dalis mažlietuvių buvo katalikai. Vyskupas, pasitaręs su Tilžės klebonu kun. J.Zabermanu, priėjo išvadą, jog ateityje tokioje vietoje būtų galima ir Tilžei priklausomą katalikų filiją įkurti, todėl nieko nelaukdami ir ėmėsi darbo.

1867 metais iš Tilžės į Ropkojus atvyko kun. A.Brundza. Šis jaunas ir energingas kunigas buvo kilęs iš Sūduvos krašto. Teologijos mokslus buvo baigęs Seinų kunigų seminarijoje, bet kunigystės šventimus 1862 metais buvo gavęs Varniuose iš vysk. M.Valančiaus. Po šventimų, atidžiai išklausęs vyskupo žodžio jauniems kunigams, A.Brundza ryžosi eiti vyskupo nurodytu keliu. Prasidėjus 1863 metų sukilimui, rėmė sukilėlius ir jiems padėjo, todėl, bijodamas caro valdžios persekiojimo, 1864-ųjų pradžioje paliko Keturvalakius, kur dirbo vikaru, ir apsigyveno Tilžėje. Paskirtas būsimosios Ropkojų filijos kunigu, pradėjo savarankišką ganytojišką ir tautinio švietimo darbą.

1867 metais vysk. M.Valančius subūrė lietuviškos literatūros Tilžėje leidimo ir jos gabenimo į Lietuvą slaptą organizaciją. Patikimiausi ir pagrindiniai vyskupo pagalbininkai šiame darbe tapo kun. J.Zabermanas, kuriam atiteko visi organizaciniai knygų spausdinimo ir finansavimo reikalai. Ne lengvesnes, bet gerokai pavojingesnes pareigas šioje organizacijoje prisiėmė jaunas Ropkojų filijos kunigas A.Brundza. Ant jo pečių gulė Tilžėje išspausdintos literatūros pervežimas per Prūsijos ir Rusijos sieną. Ir kun. A.Brundza Ropkojuose subūrė keturių sau pavaldžių ir patikimų pagalbininkų būrelį, į kurį įėjo buvęs 1863 metų sukilimo dalyvis kalvis Simonas Kulakauskas, kilimo nuo Šilalės, vežėjas Simonas Peteraitis, kilęs nuo Širvintų (Pilkalnio aps.), buvęs 1863 metų sukilimo dalyvis, dailidė Karolis Rimkevičius, kilimo nuo Viduklės, ir klebono virėja Veronika Nausėdaitė, kilusi iš Sartininkų vls. Visi jie gyveno Ropkojuose, visi rūpinosi Tilžės katalikų parapijos kun. J.Zabermano 1869 metais nupirkta Vainuto senąja medine bažnytėle, kuri buvo pervežta į Ropkojus ir tapo Tilžės katalikų parapijos filija. Visi jie plušo prie naujai įrengiamos šventovės: kalvis S.Kulakauskas darbavosi su kūju, K.Rimkevičius auksavo bažnyčios altorius; o susėdę prie bendro pietų stalo aptarinėjo kur kas svarbesnius ir sudėtingesnius reikalus.

Vyskupo suburta slapta spaudos leidimo ir platinimo organizacija plėtėsi. Be kunigų J.Zabermano ir A.Brundzos, jos nariais tapo kunigai Pranas Butkevičius, Vincas Butvydas, Vitalis Dembskis, Kazys Eitutavičius, Pranas Grigaliūnas (Grigaliūnavičius), Motiejus Kaziliauskas, Vincas Norvaiša, Pranas Straupas bei Jonas Tomaševičius. Iš čia suminėtų vienuolikos dvasininkų tik keturi buvo vyresnio amžiaus parapijų klebonai, o likusieji septyni – jauni ir su didžiuliais polėkiais vikarai, kuriuos visus į kunigystės luomą įšventė ir pavojingam knygnešio darbui parengė vysk. M.Valančius. Tai ir buvo ta pirmųjų knygnešių dvasinė kariuomenė, kurios priekyje stovėjo šių pajėgų vadas „generolas“ – vysk. M.Valančius su savo generalinio štabo karininkais – jaunais ir bet kokį darbą pasirengusiais atlikti kunigais.

Ir šioms pajėgoms su gausiu ir klastingu priešu teko grumtis ištisus keturis dešimtmečius. Būta ir nesėkmių, patirta daug pralaimėjimų. Bet kova buvo laimėta, ir iš šios kovos lietuvių tauta išėjo sustiprėjusi, dvasiškai praturtėjusi ir atkakliai siekianti savos tautos valstybinio gyvenimo.

Dar kartą grįžkime į Ropkojus, į šį nedidelį Mažosios Lietuvos bažnytkaimį, kur su savo pagalbininkais darbavosi kun. A.Brundza. Draudžiamos spaudos gabenimo per sieną didelę sėkmę lėmė ir jauno kunigo pažintis su Sartininkų pasienio užkardos kapitonu Burdzi. Reikalui esant, pasienio užkardos viršininkas daug ko ir „nematydavo“, todėl klebono vežikas S.Peteraitis pro šią užkardą Žygaičių klebonui kun. V.Norvaišai veždavo M.Valančiaus rankraščius ir jau išspausdintus leidinius. Knygas sukraudavo į vežimą su dvigubu dugnu ir sėkmingai išvengdavo muitininkų patikrinimo. Per Sartininkų užkardą ir muitinę 1868 metais S.Peteraitis ne kartą yra pervežęs dideles knygų siuntas. Vien Aukštupių kaime gyvenančiam siuvėjui Šapučiui Simonas buvo atvežęs 180 vienetų lietuviškų leidinių. 1870 m. birželio 12 (24) d. S.Kulakauskas kartu su K.Rimkevičiumi iš Ropkojų per sieną į Sartininkus kun. Juškevičiui vežė nemažą siuntą knygų ir įkliuvo, bet išsisuko. Buvusiam 1863 metų sukilimo dalyviui K.Rimkevičiui gyventi Ropkojuose pasidarė pavojinga, ir jis persikėlė į Pajūrį, kur įsidarbino Povstauskio dvaro valdytoju.

Bet ir kitiems kun. A.Brundzos talkininkams darbo sąlygos pablogėjo. Nemaža dalimi visa tai nulėmė lietuviškasis pavydas. Ropkojų liuteronai – susirinkimininkai matė, kad katalikų kunigas A.Brundza, padedamas Tilžės kun. J.Zabermano, Ropkojuose pastatė iš Vainuto pervežtą bažnyčią, kad sekmadieniais šią bažnyčią gausiai lanko ne tik vietos, bet ir iš Žemaitijos atvykstantys katalikai, kad čia susirinkę kažką veikia, o išeidami išsineša ir vieną kitą naują maldaknygę. Tokia aktyvi katalikų veikla papiktino ne vieną susirinkimininką ir prasidėjo naujai susikūrusios Ropkojų katalikų bendruomenės įtarinėjimas. Bet ir to nepakako. Dar kažkas paleido gandą, jog kun. A.Brundza norįs kiršinti katalikus su liuteronais. Ir dar esą šis kunigas dalyvauja naujai rengiamame sukilime prieš caro valdžią. Šie gandai pasiekė ne tik Prūsijos, bet ir Rusijos žandarus. Paveikti gandų ir dar neatlėgę nuo 1863 metų sukilimo, carinės Rusijos pareigūnai Prūsijos žandarų paprašė, kad šie Ropkojų katalikų kun. A.Brundzos namuose surengtų kratą, būtinai surastų įkalčių ir su jais kunigą perduotų Rusijos žandarams. Prūsijos žandarai rusų žandarų užsakymą nepriekaištingai įvykdė ir 1870 m. rugpjūčio 5 d. kun. A.Brundzos namuose padarė kratą, surado rusų „činovnikų“ prašytus įkalčius – lietuviškas maldaknyges ir tą pačią dieną kunigas Ropkojų žandaro buvo perduotas caro policijai, kuri jį tą pačią dieną išgabeno į Tauragę, o vėliau į Vilnių. Rugpjūčio 31 dieną suimtas ir kunigo pagalbininkas K.Rimkevičius.

Reikalaujant carinės Rusijos žandarams, Prūsijos policija suėmė ir kun. A.Brundzos vežiką S.Peteraitį ir 1870 metų spalį jį perdavė carinei policijai. S.Peteraitis buvo Prūsijos pilietis, todėl savos valstybės piliečio suėmimas ir jo perdavimas kaimyninei valstybei buvo ne tik grubi Prūsijos žandarų klaida, bet ir nusikaltimas. Prūsijos landtago komisija, sužinojusi apie tokį Ropkojų žandaro savivaliavimą, 1871 m. sausio 20 d. posėdyje apsvarstė ir pasmerkė savo policijos veiksmus, bet S.Peteraičio likimas jau buvo nulemtas – 1870 m. spalio 21 d. jis suimtas ir įkalintas Vilniaus kalėjime. 1871 m. balandžio 11 d. Vilniaus generalgubernatorius jį iš kalėjimo paleido ir ištrėmė į Suvalkų guberniją.

Kur kas griežtesnės bausmės susilaukė kun. A.Brundzos pagalbininkas S.Kulakauskas. Nors jis visus jam primestus įkalčius atkakliai neigė, nors ir kaltė nebuvo galutinai įrodyta, bet Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu jis buvo ištremtas į Tomsko guberniją. Ir tik 1882 m. gegužės 14 d. Policijos departamento nurodymu jam buvo leista išvykti iš Tomsko gubernijos, bet be teisės grįžti į Šiaurės vakarų kraštą ir Lenkijos Karalystę. Nepavyko išsisukti ir kun. A.Brundzai. Vilniaus generalgubernatorius jį ištrėmė į Mezenę (Archangelsko gub.), 1877 metais buvo perkeltas į Temikovą (Tambovo gub.). Ir tik 1882 metais kun. A.Brundza iš įkalinimo vietos paleistas, bet vykti į Lenkijos Karalystę ir Šiaurės vakarų kraštą negalėjo. Pasirinko tremtį Kronštate, kur 1892 metais ir mirė.

O dabar šiek tiek susipažinkime ir su kitų vysk. M.Valančiaus lietuviškųjų knygų Tilžėje spausdinimo ir gabenimo į Lietuvą slaptosios organizacijos narių likimais.

Vienas aktyvesnių organizacijos narių buvo Žygaičių parapijos klebonas kun. Vincas Norvaiša. Gimė jis apie 1825 metus. 1853 metais Varniuose baigė kunigų seminariją. 1858-aisiais susipažino su Tilžės katalikų parapijos klebonu kun. J.Zabermanu. Dalyvavusiam 1863 metų sukilime Biržų kunigui Tomui Žymantui padėjo pasitraukti į Prūsiją. 1867 metais Sartininkuose susitiko su Ropkojų filijos kun. A.Brundza ir įsitraukė į vysk. M.Valančiaus slaptosios organizacijos veiklą. Per S.Peteraitį, S.Kulakauską ir kitus iš kun. A.Brundzos gaudavo lietuviškų knygų, išleistų Tilžėje. Gautas knygas platino Žygaičių parapijoje. Kartą su diakonu Vincu Butvydu taisė vysk. M.Valančiaus rankraščių kalbą. Vėliau šie rankraščiai per vežėją S.Peteraitį buvo perduoti kun. A.Brundzai, o šis juos išsiuntė kun. J.Zabermanui į Tilžę. Kun. V.Norvaiša buvo ne tik vyskupo rankraščių redaktorius, bet ir tarpininkas tarp kunigų A.Brundzos ir J.Zabermano siunčiant pinigus į Tilžę už išspausdintus leidinius. 1870 metų gruodžio viduryje kun. V.Norvaiša Kaune buvo suimtas, atgabentas į Vilnių ir įkalintas. Tardymo metu palūžo ir pradėjo duoti parodymus. 1871 m. balandžio 11 d. kun. V.Norvaiša Vilniaus generalgubernatoriaus įsaku neribotam laikui ištremiamas į Tomsko guberniją. Ropkojų filijos katalikų bendruomenė laišku kreipėsi į carą ir carienę, kad kun. V.Norvaiša būtų paleistas, bet atsakymo nesulaukė. Apie 1882 metus kun. V.Norvaiša grįžo iš tremties. Apsigyveno Ventspilyje (Kuršo gub.), kur 1883 m. balandžio 1 d. ir mirė.

Žvingių klebonas kanauninkas Pranas Butkevičius buvo gimęs apie 1825 metus Raseinių aps. Baigė Varnių kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1850 metais.

Dirbo Telšiuose, Pajūryje, nuo 1858 metų – Žvingių klebonas, literatas. Rėmė 1863 metų sukilimą. Apie 1867 metus vysk. M.Valančius kun. P.Butkevičių įtraukė į savo slaptą knygnešių organizaciją ir dažnai jį kviesdavosi pas save į Kauną. Kun. P.Butkevičius vyskupui pristatydavo jo Tilžėje išspausdintų knygų pirmuosius egzempliorius, kuriuos jam iš Ropkojų atgabendavo kun. A.Brundza. Kai Prūsijos valdžia caro žandarams išdavė kun. A.Brundzą, tai 1871 m. sausio 18 d. buvo suimtas ir kun.P.Butkevičius. Suimant kunigą pasipriešino gausiai susirinkę Žvingių tikintieji. Policijai teko kviestis net caro kazokus. Generalgubernatoriaus įsakymu kun. P.Butkevičius buvo ištremtas į Kurganą (Tobolsko gub.), vėliau persikėlė į Jekaterinburgą. 1881 metais jam buvo leista grįžti į Kauno guberniją. Apsistojo Kaune. Mirė 1896 m. rugpjūčio 20 d.

Darbėnų vikaras kun. Kazys Eitutavičius buvo gimęs apie 1838 metus Vilkaičių kaime, Kantaučių parapijoje (dabar Plungės r.). 1869 metais baigė Kauno kunigų seminariją. Dar studijų metais platino lietuviškas knygas, duodamas jų ir klierikui Motiejui Kaziliauskui. Knygų gaudavo iš Girdiškių knygnešio Prano Šimavičiaus. Atrodo, jog buvo vysk. M.Valančiaus slaptos knygų platinimo organizacijos narys. 1870 m. gruodžio 31 d. kun. K.Eitutavičius buvo suimtas ir įkalintas Vilniuje. Tardymo metu laikėsi tvirtai. Pasibaigus teismui, buvo ištremtas į Viatkos guberniją.

Naujamiesčio parapijos (Panevėžio aps.) vikaras kun. Motiejus Kaziliauskas buvo gimęs apie 1841 metus. Priklausė vysk. M.Valančiaus lietuviškos spaudos platinimo organizacijai. Studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, knygų gaudavo iš klieriko K.Eitutavičiaus. Baigęs kunigų seminariją, buvo paskirtas Naujamiesčio parapijos vikaru ir tuomet knygas jam pristatydavo P.Šimavičius. 1871 metų pradžioje caro žandarų suimtas ir atgabentas į Vilniaus kalėjimą. Tardymo metu laikėsi ištvermingai ir nieko neišdavė. Po teismo Vilniaus generalgubernatoriaus be termino buvo ištremtas į Archangelsko guberniją. 1896 metais gyveno Černigovo gubernijoje. Rūpinosi grįžti į Kauno guberniją, bet leidimo negavo.

Salantų parapijos vikaras kun. Pranas Straupa gimė 1843 metais Kūlupėnų kaime, Kartenos vls. Mokėsi namuose, o vėliau Varnių kunigų seminarijoje. 1868 metais įšventintas kunigu ir vikaru paskirtas į Salantus. Dar būdamas klieriku, priklausė vysk. M.Valančiaus slaptai organizacijai. Iš Tilžės per jo rankas į Salantų apylinkes ėjo knygos ir anticarinės brošiūros. Suimtas 1871 m. sausio 6 d. ir įkalintas Vilniaus kalėjime. Per tardymą kategoriškai neigė kaltinimus, nieko neišdavė. Neribotam laikui buvo ištremtas į Archangelsko guberniją. 1882 metų balandį laikinai grįžo į Kauną, kaip išprotėjęs buvo paguldytas į ligoninę, bet greitai išsiųstas pas tėvus į Kūlupėnus, kur balandžio 26 dieną ir mirė.

Pagramančio parapijos vikaras kun. Vincas Butvydas buvo gimęs 1842 metais Gorainiuose (Raseinių aps.). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir Kauno kunigų seminarijoje. Nuo 1867 metų buvo Žygaičių parapijos diakonu, o nuo 1868 metų – Pagramančio parapijos vikaru. Apie 1867 metus vysk. M.Valančius jį įtraukė į savo knygnešių organizaciją. Dirbdamas diakonu Žygaičiuose, kartu su šios parapijos klebonu kun. V.Norvaiša per kun. A.Brundzą iš Tilžės kunigo J.Zabermano buvo gavęs du vysk. M.Valančiaus rankraščius ir normino jų kalbą. Susekus vyskupo knygnešių organizaciją, buvo suimtas, o 1870 m. gruodžio 22 d. atvežtas į Vilnių ir įkalintas. Didelės bausmės nesusilaukė. Tik iš Žemaičių vyskupijos buvo atkeltas į Vilniaus vyskupiją ir atiduotas policijos priežiūrai. Mirė 1912 metų lapkritį Vilniuje.

Gaurės parapijos vikaras kun. Vitalis Dembskis buvo gimęs 1845 metais. Mokėsi Telšių progimnazijoje ir Varnių kunigų seminarijoje. Baigęs teologijos mokslus iki 1868 m. spalio 5 d. buvo Tryškių parapijos diakonu ir liaudies mokyklos mokytoju. Vysk. M.Valančius mokytoją įšventino į kunigus, įteikė 18 lietuviškų elementorių ir tarė: „Išdalyk ir išparduok vaikams, kad jie nepamirštų tų raidžių, kuriomis buvo spausdinamos jų tėvų knygos“. Ir įšventintam jaunuoliui patarė platinti Prūsuose spausdinamas lietuviškas knygas. Kun. V.Dembskis ėmėsi šio darbo. Būdamas Gaurės parapijos vikaru, per K.Rimkevičių palaikė ryšius su kun. A.Brundza. 1870 m. rugpjūčio 12 d. kun. V.Dembskio bute buvo padaryta krata. Surasta lietuviškų knygų, buto šeimininkas suimtas ir uždarytas į Raseinių kalėjimą, o rugpjūčio 26 dieną atvežtas į Vilnių. Batakių, Eržvilko, Jurbarko ir Tauragės valsčiuose kun. V.Dembskis turėjo didžiulį autoritetą, todėl šių valsčių žmonės Vilniaus generalgubernatoriui parašė prašymą su 600 parašų, kad vikaras būtų išleistas į laisvę. Bet žmonių prašymui generalgubernatorius liko kurčias. Po dviejų mėnesių kalinimo ir nuolatinio tardymo kun. V.Dembskis palūžo ir pradėjo duoti parodymus. 1871 metų balandį iš kalėjimo buvo paleistas ir atiduotas policijos priežiūrai, o dirbti iš Žemaičių vyskupijos perkeltas į Vilniaus vyskupiją. Apie 1884 metus grįžo į Žemaičių vyskupiją.

Gardamo parapijos vikaras kun. Pranas Grigaliūnas (Grigaliūnavičius) buvo gimęs apie 1836 metus Paežerių kaime, netoli Šeduvos. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir Kauno kunigų seminarijoje. 1868 metais gavęs kunigo šventimus, pradėjo dirbti vikaru Žygaičių parapijoje. 1870 metais perkeltas į Gardamą. Dirbdamas Žygaičiuose, kartu su šios parapijos klebonu kun. Vincu Norvaiša, persirengęs valstietiškais drabužiais, vykdavo pas kun. A.Brundzą parsinešti knygų. Ropkojuose buvo susitikęs ir su Tilžės kunigu J.Zabermanu. Kun. P.Grigaliūnas buvo suimtas 1871 m. sausio 20 d., atvežtas į Vilnių ir įkalintas. 1871 m. balandžio 11 d. iš įkalinimo vietos paleistas ir atiduotas policijos priežiūrai be teisės grįžti į Žemaičių vyskupiją.

Tauragės parapijos klebonas kun. Jonas Tomaševičius buvo gimęs 1831 metais Kuršėnų parapijoje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir Varnių kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1854 metais. Vikaro pareigas ėjo Ukmergėje, Lyduokiuose, Vainute, vėliau buvo Veliuonos parapijos administratoriumi ir Tauragės klebonu. Buvo pažįstamas su kunigais A.Brundza ir V.Norvaiša. 1869 metų pradžioje kun. A.Brundza iš Ropkojų jam į Sartininkus atvežė maišą knygų, bet sutartoje vietoje nesusitiko, todėl kun. J.Tomaševičiui skirtos knygos buvo paliktos Sartininkuose pas kun. Juškevičių. 1870-ųjų gruodį caro žandarai kun. J.Tomaševičių su lietuviškomis knygomis suėmė ir atgabeno į Vilnių. 1871 metais iš kalėjimo jis buvo paleistas ir atiduotas neviešai policijos priežiūrai.

1870-1871 metais už draudžiamos lietuviškos literatūros gabenimą per carinės Rusijos ir Prūsijos sieną bei jos platinimą okupuotoje Lietuvoje atsakomybėn buvo patraukti devyni kunigai. Visi jie buvo kaltinami dėl vysk. M.Valančiaus sukurstymo užsiimti nelegalia veikla. Dėl šios bylos ir vyskupo bute Kaune buvo padaryta nuodugni krata. Pasibaigus vysk. M.Valančiaus lietuviškų knygų spausdinimo ir gabenimo per sieną slaptos organizacijos narių bylai, šeši kunigai buvo ištremti į Sibirą ir kitas tremties vietas, o likusiems trims bausmės buvo kiek lengvesnės. Caro žandarams vysk. M.Valančiaus apkaltinti nepavyko. Rūstūs carinės Rusijos įstatymai „nepasiekė“ ir Tilžės kunigo J.Zabermano, kurį, kaip Prūsijos valstybės pilietį, saugojo šios valstybės įstatymai.

Tilžės katalikų parapijos kunigas J.Zabermanas slaptoje vysk. M.Valančiaus organizacijoje atliko vieną pagrindinių vaidmenų, nes šioje organizacijoje jis buvo tapęs tarsi „štabo viršininku“. Vyskupo nurodymu klebonas tardavosi su spaustuvininkais dėl maldaknygių ir kitos lietuviškos literatūros spausdinimo, nuolat palaikė ryšius su vyskupu, iš jo gaudavo lėšas ir jas saikingai skirstė pagal savo nuožiūrą. Dažnai lankydavosi Ropkojuose pas kun. A.Brundzą, o perėjęs Rusijos ir Prūsijos sieną, aplankydavo ir Žemaitijos kunigus, kurie buvo susiję su vyskupo knygnešių organizacija.

Šiandien drąsiai galima teigti, jog slaptosios vysk. M.Valančiaus knygų spausdinimo ir platinimo organizacijos štabas buvo Tilžėje, kunigo J.Zabermano bute. Dokumentuose atsiskaitymas vyko tik su spaustuvių savininkais už išspausdintą produkciją. Konspiraciniais sumetimais didelė apskaitos dalis vyko „garbės žodžio“ principu. Iki išdavystės visas darbas vyko sklandžiai ir sąžiningai. Net pasitaikę pašaliečiai šį darbą atliko garbingai. Pavyzdžiu čia galėtų būti Jačiūnų kaimo Raguvos vls. Ukmergės aps. grytelninkas Stasys Račiūga. 1868 metų rudenį Kaune susipažinęs su vysk. M.Valančiaus liokajumi Jonu S.Račiūga vyskupo prašomas sutiko kun. J.Zabermanui į Tilžę garlaiviu nuvežti laišką ir tūkstantį rublių. Ir vėliau S.Račiūga ne kartą vyskupo nurodymu važiavo į Žygaičius pas kun. V.Norvaišą, perdavinėjo vyskupo siųstus laiškus, pinigus, o į Kauną grįždavo su knygomis. S.Račiūga lietuviškas knygas ėmė ir iš vyskupo liokajaus Jono ir jų išplatino daugiau kaip už 500 rublių. Ir šis vyskupo pagalbininkas neišvengė tremties.

1870 metų rudenį prasidėjus suėmimams, vysk. M.Valančiaus suburtos organizacijos darbas laikinai prigeso, bet nenutrūko. Tilžėje likęs kun. J.Zabermanas ir toliau vystė knygnešystės veiklą.

Kaip Jono Biliūno „Laimės žiburyje“, taip ir vietoje įkalintų knygnešių stojo nauji, o 1873 metais į Sudargą atvykęs vysk. M.Valančiaus į kunigus įšventintas M.Sederavičius čia išvystė ypač plačią knygų rengimo ir jų gabenimo į Lietuvą veiklą.

1883 metais pradėta leisti „Aušra“, 1889 metais – „Varpas“, o po metų ir „Ūkininkas“ knygnešystę dar labiau sustiprino. 1885 metais Aukštaitijoje įsikuria Garšvų knygnešių draugija, o 1894-aisiais Sūduvoje – lietuvių spaudos platinimo ir rėmimo draugija „Sietynas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija