Atnaujintas 2004 gegužės 14 d.
Nr.37
(1240)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Grįžta ateizmas

Genocido centras išardė koplyčią Lietuvos
genocido aukoms atminti

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai sunerimę dėl koplyčios Lietuvos genocido aukoms atminti likimo. Šią arkivyskupo pašventintą koplyčią buvusiuose KGB rūmuose, kur buvo kalinami, kankinami ir žudomi Lietuvos žmonės ir laisvės kovų dalyviai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę įkūrė nuo komunistinio režimo ir sovietų okupacijos nukentėjusieji.

Pastato antrojo aukšto fojė įrengta koplyčia buvo ne tik pamaldų ir susikaupimo vieta, bet ir buvusių politinių kalinių bei tremtinių susibūrimo vieta. Čia vykdavo jų susirinkimai, giedodavo chorai, solistai, buvo skaitomos eilės, kviečiami Seimo nariai ir visuomenės veikėjai.

Balandžio vidury, atėję į savo tradicinę susikaupimo ir susirinkimo vietą, žmonės koplyčios neberado. Dingo altorius, pašventintas paveikslas, vėliava ir kiti daiktai. Balandžio 21 dieną LPKTS Vilniaus skyriaus pirmininkas Petras Gvazdauskas raštu kreipėsi į Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisiją. Rašte rašoma, kad „koplyčia tapo visų Lietuvos nukentėjusiųjų dvasinės atgaivos kampeliu. Šią vietą žmonės laiko šventa ir ateina čia pasimelsti. Ją lanko daug į Vilnių atvykusių žmonių, tautiečių iš užsienio ir Aukų muziejaus ekskursantų. Koplyčia įgavo simbolinę prasmę ir yra skirta KGB rūmuose kentėjusiems ir nužudytiems žmonėms atminti. Šventadieniais čia vykdavo pamaldos, susitikimai su LR Seimo nariais, svarbių datų paminėjimai su chorų ir solistų pasirodymais“. Taip pat šioje koplyčioje būdavo iškilmingai įteikiami Rezistentų teisių komisijos pažymėjimai. Savo rašte minėtai Seimo komisijai P.Gvazdauskas aiškina, kad, pradėjus dingusių koplyčios daiktų paieškas, buvo nustatyta, jog ją išardė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) ūkvedys Jonas Kariniauskas generalinės direktorės Dalios Kuodytės nurodymu.

„D.Kuodytė pokalbyje su mūsų atstovais patvirtino davusi įsakymą koplyčią uždaryti. Tačiau kodėl tai buvo padaryta slapta, savivaliaujant ir kam buvusios koplyčios patalpos prireikė, neatsakė. Vienintelė jos pateikta priežastis – neva ten koplyčiai „ne vieta“. Ji net nesistengė įvertinti, kad buvę KGB rūmai yra muziejinė tautos kančių vieta, kad čia buvo kankinami ir žudomi žmonės. Tad čia yra būtina turėti vietą išgyventų kančių apmastymams ne tik buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, bet ir Aukų muziejaus ekskursantams“, - rašoma vilniečių rašte.

P.Gvazdauskas žino, kad oficialiai patalpa priklauso Genocido centrui. Tačiau koplyčios vieta buvo suderinta su Lietuvos Vyriausybe ir tuo metu Prezidento pareigas ėjusiu Algirdu Brazausku, kuris dalyvavo jos pašventinimo apeigose. Vilniečių teigimu, koplyčia rūpestingai prižiūrima buvusių politinių kalinių ir tremtinių. Jos lankytojai – daugiausia pagarbaus amžiaus žmonės, todėl administracijos nusiskundimų nėra buvę.

Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių komisijos pirmininkas Antanas Stasiškis, sužinojęs apie šį faktą, buvo gerokai nustebęs. Pasak jo, tai tradicinė buvusių politinių kalinių ir tremtinių pamaldų vieta, kuri niekam netrukdė. Be to, jį nemaloniai nustebino tai, kad LGGRTC vadovybė priėmė sprendimą visai su niekuo nepasitarusi, nepakvietusi koplyčios prižiūrėtojų. A.Stasiškis tvirtino šiomis dienomis susitiksiąs su D.Kuodyte ir mėginsiąs aiškintis.

Šnekinti Vilniaus buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai buvo dar blogesnės nuomonės apie LGGRTC vadovybę. Šį nepagarbų koplyčios sunaikinimą, pašventintus daiktus paslapčia sugrūdus į sandėlį, jie lygina su pusšimtį amžiaus trukusia komunistine antibažnytine politika, kai jos buvo griaunamos, o kunigai žudomi ir tremiami.

Koplyčia Lietuvos genocido aukoms atminti nėra keistas ar išskirtinis reiškinys. Katalikiškame pasaulyje priimta vietose, kur žmonės kentėjo ar kenčia, įrengti koplytėles pasimelsti. Neteko girdėti, kad, pavyzdžiui, ligoninėse kam nors trukdytų koplyčia.

Valdančiosios partijos požiūris
į Katalikų Bažnyčią nepasikeitė

Valdančiosios partijos, kurios kai kurie atstovai (netgi pats partijos vadovas) retsykiais demonstruoja savo pamaldumą, nusiteikimas prieš Katalikų Bažnyčią mažai pasikeitė. Akivaizdžiausias pavyzdys – dauguma Seimo Socialdemokratų frakcijos narių nepritarė, kad LRT taryboje būtų Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas. Tai dar negalutinis sprendimas, tačiau akivaizdus socialdemokratų noras, kad Bažnyčia neturėtų LRT taryboje savo atstovo. Valdančiajai partijai ypač nepatinka, kad LRT tarybos narys yra Vytautas Ališauskas, ne kartą pasisakęs prieš gana abejotinas ir Bažnyčią niekinančias laidas. Beje, V.Ališauskas yra pasaulietis, tuo tarpu kai kurie socialdemokratai nuolat teigia, jog vyskupams LRT taryboje – ne vieta. Taigi jei žmogus yra tikintis, tai, kai kurių socialdemokratų supratimu, jis jau yra vyskupas arba kunigas... Keistas supratimas! Visiškai aišku, kad stengiamasi tikinčius žmones nutildyti, melagingai teigiant ir priekaištaujant esą Bažnyčiai nevalia kištis į politiką, o pamirštama, kad televizija ir radijas gali ir turi prisidėti prie moralės bei doros stiprinimo.

„XXI amžiaus“ informacija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija