|
Nykuma
Taip vienu žodžiu galima apibūdinti lietuviškosios spaudos atgavimo 100-mečio minėjimą, gegužės 7 dieną įvykusį Seime.
Iš tiesų toks renginys privalėjo būti iškilmingas. Tačiau tas iškilmingumas nelabai jautėsi. Į Seimo posėdžių salę rinkosi užsienio šalių diplomatai. Kur ne kur matėsi retas Vyriausybės ministras. Atskiroje ložėje vieniši sėdėjo du Konstitucinio Teismo teisėjai. Viename salės kampe nedrąsiai glaudėsi keliolika Kovo 11-osios Aktų signatarų. O kur Seimo nariai? Jų suskaičiavome vos daugiau nei trisdešimt. Nuostabus dalykas, maždaug 100 tautos išrinktųjų spaudos lietuviškais raštmenimis šventė nepasirodė labai svarbi. Gal jie nemoka skaityti, gal tik skaičiuoti sugeba, kandžiai pajuokavo greta sėdėjęs pažįstamas folkloristas.
Ką ten Seimo deputatai! Nors Premjeras kiek pavėlavęs ir atvyko į salę, abiejų kultūros ir švietimo reikalus sprendžiančių ministerijų vadovų taip ir neišvydome. Galvoje vis kirbėjo juos pateisinanti mintis gal jie kur nors buvo išvykę. Bet ar tikrai? Didžiąją renginio dalyvių dalį sudarė trijų humanitarinių institutų Lietuvių kalbos, Literatūros ir Istorijos atstovai, gavę šia proga vardinius kvietimus.
Pats minėjimas priminė seną sovietinį blogai organizuotą renginį, kurių tiek daug būdavo vėlyvojo brežnevizmo epochoje. Tada buvo madinga rengti renginius dėl akių, paukščiukui oficialiose ataskaitose.
Šimtas metų nuo lietuviškos spaudos atgavimo didžiulis laiko tarpas. Jo svarbą tebejuntame ir šiandien, jau kiek apsvaigę nuo integracinių pergalių ir kiek pavirę vakarietiškojo kosmopolitizmo baloje. Tačiau matant, kaip valdiškai švenčiamos tokios iškilios sukaktys, darėsi graudu. Kalbėję oficialūs atstovai tik žarstėsi savo erudicija, kaip vienas istorikas, dejavo dėl savo luomo nepriteklių, kaip dailininkų vadas V.Krutinis, ar žavėjosi savo profesijos reikalingumu, kaip Žurnalistikos instituto direktorė A.Nugaraitė. Daugelis kalbėjusiųjų nesugebėjo pakilti virš savo siauros profesinės grupės interesų ir kiek plačiau įvertinti šios prieš šimtą metų įvykusios mūsų tautos pergalės reikšmės. Na, sakykite, ką bendra su spaudos panaikinimu turėjo dailininkų vado pagraudenimai apie po nepriklausomybės dingusias dailininkų socialines garantijas arba žurnalistikos asės populiari lekcija apie tautinės žiniasklaidos raidą, nepamirštant prisiminti antidemokratinį 1926 metų perversmą? Ką čia slėpti juk jei ne tas visų modernių istorikų iškeiktas prieškaris, gal ir šiandien teberašytume kirilica. Beje, tautų tėvas J.Stalinas turėjo planų visas SSRS tautas ir kalbas sukišti po graždankos kepure. Tik sovietinio Pabaltijo respublikose bei Armėnijoje ir Gruzijoje (jų abėcėlės unikalios) to nebuvo padaryta. Visi kiti regionai gavo sovietinę dovaną rusiškais rašmenimis nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio rašė ne tik visos Rusijos autonomijos, bet ir Moldova, Azerbaidžanas, Vidurinė Azija.
Nors triukšmingai atšventėme įstojimą į ES ir NATO, ką darysime toliau, neaišku. Kosmopolizmo šaukliai ragina lietuvius sutirpti margaspalvėje Europos tautų jūroje. Juk net nacionalizmas oficialiuose valdiškuose dokumentuose mūsų klerkų vadinamas XIX a. pabaigos reliktu! O pagalvoti reikėtų dabar, ir pagalvoti rimtai. Nūdienos pasaulis pasižymi didžiuliu mobilumu, todėl tikėtis, kad dar turime 50 ar 100 metų situacijai įvertinti ar ištaisyti, yra nedovanotina klaida. Lietuvių elitas niekada nepasižymėjo dideliu tautiniu atsparumu. Po Liublino unijos tepraėjus keliems dešimtmečiams, jau XVII amžiuje mūsų bajorai pavirto lenkakalbiais Respublikos gyventojais! Ir tai įvyko be jokių represijų ar okupacijų, dėl nuosavo ištižimo. Ir paskutinis lietuvių tautinis atgimimas įvyko beveik paskutinę akimirką, kai nuo graudžios dabartinės latvių ir estų padėties mus teskyrė keleri, daugiausia keliolika metų. Netikite? Ką jau kalbėti apie XXI a. pradžią, kai vyksta totalus informacinės visuomenės puolimas, o galingi smegenų skalbikliai pavertė mūsų istoriją, kalbą ir etnografiją pajuokos objektu! Pamenate lietuvių kalba archajiška ir kaimietiška (naujai iškepta literatūrinė pseudoįžymybė), mūsų istorija nusususi ir net Vytautas Didysis buvo savas niekšas (vienas istorijos profesorius), patriotizmasidiotizmas (garsus filosofas) ir pan. Ir jūs tikite, kad mūsų jaunimėlis, kuriam terūpi alus ir krepšinis, dar galės atsispirti tautinės saviniekos bangai? Mes tuo neįsitikinę... Gal todėl ir vienas garbingiausių posėdžio svečių, pogrindininkas spaustuvininkas V.Andziulis su liūdna ironija pareiškė, kad ir dabar, nepriklausomoje Lietuvoje jis yra priverstas (kaip pensininkas) dirbti nelegaliai.
Net keista, bet šiame minėjime geriausia pasirodė laikinai einančio Seimo pirmininko pareigas Č.Juršėno kalba. Nors šis politikas nepraleido progos užtvoti savo oponentams, jis taip pat pasiūlė savikritiškai apmąstyti esamą lietuvių kalbos padėtį. Tokiais pasisakymais galima tik žavėtis... Matyt, sovietinio politikos apžvalgininko patirtis neužmiršta. Č.Juršėno kalboje buvo viskas, ko nesugebėjo ar nenorėjo pasakyti kiti iškilmingo posėdžio pranešėjai. Neužmiršta pasidžiaugti, kad net su svetimkalbėmis iškabomis pradėta kovoti.
Bet, išėję po renginio į Gedimino prospektą, tos kovos vaisių neišvydome. Gal laikinasis Seimo vadovas tą pagyrimą pasakė tik avansu, norėdamas padrąsinti valdiškus lietuvių kalbos gynėjus? Sostinės centras tebemirga nuo gausybės angliškų ir pseudoangliškų iškabų. Nykuma!
Bet kai ko garbingo jubiliejaus minėjime nebuvo pasakyta. Nebuvo pasakyta, kad per tą laiką daugiau nei pusė milijono tautiečių savo noru paliko Lietuvą ir baigia ištirpti užjūrio tyruose ar artimesniuose Europos užkampiuose. Kad šis mažai mūsų tautai pragaištingas procesas visai nesustabdytas, o atvirkščiai, po gegužės 1-osios tik įgavo naują pagreitį. Nebuvo pasakyta, kad per tą šimtmetį nuo 1904 m. gegužės 7-osios mūsų tautos kalbinis arealas sumažėjo beveik pusantro karto. Šiandien jis nepadengia net visos Lietuvos teritorijos. Net atkurtoji Lietuvos Respublika nesugeba, o gal ir nenori apginti etninių lietuvių teisių šalia savo sienų. Kai kuriems mūsų tautiečiams jų, lietuvių, kalbos draudimas dar nepanaikintas prisiminkime visai neseną, prieš kelis mėnesius įvykusią (ir tebesitęsiančią) istoriją, kai mūsų strateginėje partnerėje Lenkijoje, lietuviškajame Punske, iš Suvalkų atvažiuojančios (už kelionę joms moka lietuviška valsčiaus valdžia) mokytojos vietinėje muzikos mokykloje ėmė drausti mokinukams tarpusavyje kalbėtis lietuviškai. Na, kuo gi ne XIX a. pabaigos carinis skelbimas viešose vietose Lietuviškai kalbėti griežtai draudžiama? Ko norėti iš kitų mūsų kaimynių, jei tai vyksta mūsų geriausioje bičiulėje?
Matyt, tame krašte 1904 m. gegužės 7-oji dar neišaušo ir po 100 metų. Tik įdomu, ar panašus lenkų kalbos uždraudimas kokioje Eišiškių ar Šalčininkų mokykloje būtų taip kruopščiai nutylėtas? Tikriausiai kiltų europinio lygio skandalas, o toks įžūlus mokytojas, jei ir negautų nuo vietinio tėvelio šakėmis per pilvą, tai tikrai netektų darbo vietos.
Bet mūsiškiai tyli. Tyli valdžios vyrai, tyli visuomenininkai. Tyli geopolitikai ir analitikai. Jei vadinamasis šiandieninis tautos elitas (iš tikrųjų bailios sovietmečio lietuvių sovietinės inteligentijos atstovai ir jų atžalos) nesugeba suvokti pagrindinių tautos gyvasties išsaugojimo uždavinių, gal jis nevertas ir garbingo elito vardo? Ar nereikėtų pakeisti tokių nevykėlių plejados? Beje, ir proga tam yra visai netoli Seimo ir Europarlamento rinkimai.
Narystės Europos Sąjungoje pradžia ir simboliškai su ja sutapęs lietuviškosios spaudos lotyniškais raštmenimis draudimo panaikinimo jubiliejus iškelia daugybe naujų galvosūkių. Didžiausias jų lietuvių kalbos ir tautos išsaugojimas naujojoje Europoje. Jei lietuvybės Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse gynimas bei išsaugojimas ir toliau bus užmiršta ar nepageidaujama tema, o mūsų valdžios vyrai tebepliurps apie abstrakčias, pilvines eurointegracines gerybes, kito apvalaus lietuviškosios spaudos draudimo panaikinimo jubiliejaus galime ir nesulaukti. Ką ten šimtmetis! Gali užtekti ir kelių dešimtmečių. Kaip sakoma, jubiliejus bus, bet nebus, kas jį švenčia.
Antanas UOSIS
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|