Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Atmintis
Istorijos vingiai
Kryžkelės
Likimai
Nuomonės
Gimtas kraštas
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dievui, Tėvynei, artimui

Lietuvos skautijos atkūrėjo Pijaus Ambrozaičio
gimimo 80-osioms metinėms

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Pijus Ambrozaitis

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Pijus Ambrozaitis ir Šakalys

„Ir kur nėra mūsų kapelių“ (1988, kartonas, aliejus)

„Į Sibiro tremtį“ (1987, kartonas, aliejus)

1997 m. liepos 22 d. klaipėdiečiai Lėbartų kapinėse laidojo neeilinę asmenybę – Lietuvos skautijos atgaivintoją Pijų Ambrozaitį, o nekrologuose miesto dienraščiai rašė: „P.Ambrozaitis gimė 1924 metais Rokiškyje...“ (?!). Ir kokie buvo laikai, kad net nežinojome savo bičiulių gimtinių! Daug ką slėpėme, falsifikavome, o ne vienam gyventi teko ir svetima arba pramanyta pavarde. Turėjau tokį ir savo krikštatėvį Kazimierą Naujoką, kuris du trečdalius savo gyvenimo nugyveno Juozo Kvietkausko pavarde ir tik prasidėjus Atgimimui vėl tapo Naujoku. Ne vieną savo gyvenimo detalę slėpė ir Pijus Ambrozaitis. Jo pavardės nepavyko pakeisti, užtat bent su gimimo vieta dokumentuose buvo „susidorota“.

Gimė P.Ambrozaitis ne Rokiškyje, bet 1924 m. gegužės 10 d. Kazlų Rūdos girios pakraštyje, Laukiniškės kaime, Jankų valsčiuje, krašte, kurį žmonės nuo seno vadino Zanavykais. Pijaus mamutė (taip zanavykai vadina savo motinas) Juodišytė buvo kilusi iš Vėdarų kaimo, Barzdų valsčiaus, ūkininkų šeimos, kurios brolis Juozas (g.1888) šeimininkavo tėviškėje, o brolis Jonas Juodišius (1892-1950), turėdamas Lietuvos kariuomenės majoro laipsnį, tarnavo Antrajame artilerijos pulke vado pavaduotoju.

Jaunamartė Juodišytė-Ambrazaitienė, kilusi iš molingos žemės, kurią jos kraštiečiai dažniausiai šlynu vadino, smėlėtame Laukiniškės pagiryje jautėsi nejaukiai. Užaugusi tarp plačių laukų, bailiai dairėsi į rytų pusę, kur šlamėjo didinga Kazlų Rūdos giria, saugodama kaimą nuo žvarbių žiemos vėjų. Tuo metu Pijaus gimtojoje Laukiniškėje buvo 16 sodybų su 107 gyventojais. Tai sakuotnugarių kraštas. Ir šis žodis žeidė Pijaus mamutę, žeidė ją ir Laukiniškės pravardžiavimas Byžantais. Ir pagaliau Byžantai buvo parduoti, o pirktas naujas ūkis Vilkeliškiuose (Sintautų vals.), prie pat Šakių. Vilkeliškiai net du kartus didesni už Laukiniškes, ir Ambrozaičiai čia pradėjo naują gyvenimą. Vilkeliškiai, kurie Sintautų bažnyčios metrikų knygose paminėti 1697 metais, turi turtingą savo praeitį. Lietuvai šis kaimas jau buvo davęs teisininką prof. Juozą Liūdžių (1891-1960), Lietuvos kariuomenės savanorį ir 1923 metų Klaipėdos sukilimo dalyvį, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierių, šaulių organizatorių Antaną Šukį (1899-1985), kunigą Praną Šukį (1903-1977), teisininką ir poetą Juozą Sakalą (1896-1984). Šių asmenybių paunksnėje augo ir P.Ambrozaitis. Kiekvieną rytą iš Vilkeliškių per Siesarties Striūpų tiltą skubėjo į Šakių pradžios mokyklą, kuriai tuomet vadovavo jo klasės draugo Algimanto tėvelis mokytojas Juozas Orentas (1899-1973). Čia, šioje mokykloje, dar 1933 metais devynmečam Pijui skautų draugininkas mokytojas Balys Laukaitis (1908-1982) užrišo ir geltoną skauto kaklaraištį, kuriam Pijus liko ištikimas visą savo nelengvą gyvenimą. Pats didžiausias Pijaus troškimas buvo tapti tėvynės gynėju – Lietuvos kariuomenės karininku, kaip ir jo dėdė Jonas Juodišius, kuris 1939 metais jau buvo brigados generolas.

Svajonės dužo. 1940 metais Lietuvą užlieja raudonasis tvanas. Nutraukiama skautų veikla. Šakių pradžios mokyklos vedėjas mokytojas J.Orentas, kaip okupacinei valdžiai pavojingas asmuo, dar prieš surežisuotus sovietinius rinkimus, 1940 m. liepos 10 d., įkalinamas Marijampolės kalėjime, o 1941 m. balandžio 19 d. nuteisiamas aštuoneriems metams lagerio ir išgabenamas į Pečiorlagą (Komija). Nesaugiai jaučiasi ir aktyvus skautas P.Ambrozaitis. Jis priverstas palikti tėviškę ir kurį laiką glaudžiasi pas gimines Sirvyduose, vėliau tyliai pasiekia Vilkeliškius ir padeda broliui prižiūrėti gyvulius. Čia sužino, jog ir jo dėdė brigados generolas J. Juodišius 1941 m. birželio 10 d. išsiųstas į „pasitobulinimo kursus“, iš kurių jau nebegrįžo.

Ir pagaliau į Rytus nugriaudėjo, nusirito karas. Naujasis okupantas taip pat „neglostė“. Teko laviruoti. Bet čia tarsi tunelio gale sušvito mažas vilties žiburėlis. Pijus - jau Marijampolėje, Karo mokyklos kariūnas. Vėliau buvo praktika Trakuose. Zvimbiančios kulkos, paleistos iš Armijos krajovos vyrų laikomų šaudyklių...

1993 m. balandžio 26 d. savo autobiografijoje P.Ambrozaitis rašė: „Antroji bolševikinė banga. Mėginimas pakeisti gimtinę į Vakarų šalis ir labai nevykęs finišas. O tada vėl tėviškėlė. Klaiki tėviškėlė! Viskas sudegę. Žmonės pakraupę. Visi mamos giminės – Sibire. Miškuose – žaliukai, miesteliuose ir kaimuose stribai. Padėjau žaliukams. Jie mane vadino studentu. Tiekiau jiems vaistus, kuriuos gaudavau iš būsimos Ambrozaitienės, o tuomet dar gydytojos Mažuolytės iš Zypliuose esančios Šakių ligoninės. Platinau spaudą, parašiau keletą eilėraščių“.

Nemaža dalis zanavykų pasiaukojamai dirbo tautos išlikimo darbą. Svarų indėlį čia įdėjo ir medikai, dirbę Zypliuose, Šakių apskrities ligoninėje. Be būsimosios Ambrozaitienės, reikėtų prisiminti ir kitus šios ligoninės darbuotojus, o ypač buvusio Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Juozo Stanaičio sūnėną chirurgą Joną Stanaitį (1919-1997), medicinos seserį Viktoriją Liktaraitę (1918-1951), kuri, gydytojui J.Stanaičiui leidus, ligoninėje slėpė ir gydė sužeistą partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Be Zyplių ligoninės paslaugų neapsiėjo ir Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Žalgirio rinktinės partizanas Algirdas Akombakas-Špricas ir kiti laisvės kovotojai. Susekus V.Liktaraitę, ši, vengdama suėmimo, įsitraukė į partizanų gretas, o 1951 m. gegužės 20 d. žuvo bunkeryje prie Altoniškių.

Paliko P.Ambrozaitis ir savo prisiminimų žiupsnelį apie nelygią, bet būtiną ir pasiaukojamą tautos kovą dėl išlikimo. Klaipėdos dienraščio „Vakarų ekspresas“ 1995 m. sausio 28 d. „Pajūrio zanavyko“ puslapyje, publikacijoje „Pirmieji laisvės atgimimo šaukliai“, yra paskelbta jo prisiminimų; ten parašyta: „Kai kurie likę gyvi (čia turima omenyje 1945 m. gegužės 12 d. vykęs Valkų kalvų mūšis – B.A.), manydami, kad enkavėdistai nežino apie jų partizaninę veiklą, grįžo į savo gimtuosius lizdelius. Vieni tokių laimingųjų buvo broliai Vincas ir Antanas Jokimaičiai. Nors jie legalizavosi, tačiau ryšių su veikiančiais partizanais nenutraukė. Jų namuose, Lukšių valsčiuje, rinkdavosi Lekėčių ir Jankų girių partizanai. Čia jie rasdavo jaukų, šeimynišką poilsį, medicininę pagalbą susirgusiems ar sužeistiesiems. Čia jie susitikdavo su ryšininkais, kurie jiems pranešdavo apie tai, kas vyksta šalyje, čia jie išgirsdavo nenutylančias Lietuvos dejones. Šioje sodyboje lankėsi buvęs Šakių „Žiburio“ gimnazijos auklėtinis, skautų Vytauto draugovės draugininkas, Tauro apygardos vadas Olius Grybinas-Faustas. Ne vieną vakarą prie jaukią šviesą skleidžiančios spingsulės čia partizanines dainas dainavo skautai broliai Antanas, Leonas ir Vitas Vizgirdos, keturi broliai Rudniokai, Vytautas Mažeika, Jonas Kuras, Vitas Matelis ir daug kitų. Jie godžiai gaudydavo partizaninius laikraštėlius skaitančiojo žodžius. Su ašaromis akyse klausydavo čia pat kuriamų eilių:

Tegul pražysta širdys kruvinais žiedais,
Didvyrių kraujas mirčiai taps mirtim.
Veltui į puotą, varne, čion skridai,
Ir mirę degsim gyvenimo ugnim...

Jie žuvo! Tas, kam brangi Lietuvos laisvė, supras, kad šie vaikinai, šie pirmieji mūsų laisvės šaukliai ne veltui kovojo“.

* * *

Kartą, viešėdamas Šakiuose, aplankiau P.Ambrozaičio pradžios mokyklos klasės draugę Eugeniją Bacevičiūtę-Kriauzienę. Ši parodė pluoštą senų nuotraukų. Vienoje iš jų, darytoje 1936 metais, – Šakių pradžios mokyklos ketvirtojo skyriaus mokiniai su mokyklos vedėju J.Orentu ir mokytojais Narciza Pranaitiene bei Feliksu Pranaičiu, o antrojoje – jau šeštokai su klasės vadove mokytoja Lidija Redeskaite.

– Štai čia Pijus Ambrozaitis, Algimantas Orentas, Juozas Jankauskas iš Puskepalių ir aš, – ir namų šeimininkė, ištarusi žodžius „ir aš“, nutilo.

Kambarėlyje tvyrojo spengianti tyla, o šią tylą kiekvienas išgyvename ir suprantame savaip. Pijus per šią „spengiančią tylą“ išbrido, o kai kurie jo klasės draugai nuskendo. Bet ir skendimas skendimui – nelygus...

Kartą Pijus, prisiminęs savo klasės draugą A.Orentą, pasakojo: „Mano pradžios mokyklos ir gimnazijos dienų draugas Algimantas Orentas buvo Šakių pradžios mokyklos vedėjo Juozo Orento sūnus, kurio tėvą sovietai dar 1940 metais suėmė ir uždarė į kalėjimą. Algimantas, baigęs gimnaziją ir norėdamas padėti savo mamai, jaunesnei sesutei ir broliui, nusprendė mokytojauti. Darbą gavo Tauragės apskrityje. Kai jo mama Cecilija Kibildaitė-Orentienė (kilusi iš Piesčių k., Paežerėlių vals.) 1944 metais su vaikais Juozu, Leonu ir Genute traukėsi į Vakarus, Algimantas liko Lietuvoje ir sąmoningai įsitraukė į laisvės kovą. Pasirinkęs Mokytojo slapyvardį, veikė Tauragės ir Jurbarko apylinkėse, palaikė ryšį su Žalgirio rinktine, kuri daugiausia buvo dislokuota Zanavykuose. Ir kai 1948 metais Vilkijoje, žydų maldos namuose, vyko partizanų vadų pasitarimas, apie kurį iš anksto žinojo ir NKVD, įvyko susišaudymas. Šio susirėmimo metu Algimantas buvo sunkiai sužeistas ir pateko į priešo nagus. Stribai su rusų kareiviais sužeistą jaunuolį pririšo prie sunkvežimio ir iš Vilkijos plentu tempė Seredžiaus link. Taip kankinio mirtimi Algimantas ir žuvo, kažkur prie Burbinės. Ko gero, ten ir palaidotas“.

O apie kitą savo klasės draugą, paskutinį Tauro apygardos vadą Juozą Jankauską-Demoną, Pijus dažniausiai nutylėdavo. Ir ką gali pasakyti apie tą, kuris nuskendo girtuoklystės liūne, sulaužė duotą priesaiką ir tapo sovietiniu smogiku, o kai okupantai iš jo „iščiulpė“ tai, kas juos domino, savo agentą „Berželį“ ir lietuvių tautos išdaviką J.Jankauską 1955 m. sausio 26 d. sušaudė Butyrkų kalėjime.

Tai tokia žiauri ir klastinga ta mūsų praeitis, persunkta nepasitikėjimu ir išdavystėmis. Nors P.Ambrozaitis legalioje rezistencijoje kiekvieną dieną vaikščiojo „peilio ašmenimis“, bet liko ištikimas duotai skauto priesaikai. Kai pajuto, jog studijuoti Kaune, Lietuvos žemės ūkio akademijoje, darosi „ankšta“, persikėlė į Vilnių ir studijas tęsė tuomečiame Pedagoginiame institute. Tapęs pedagogu, dirbo Rokiškyje. Čia Pijui atsirado galimybė realizuoti ir savo sumanymus. Organizuoja dramos būrelį, kuriame vaidina ne tik moksleiviai, bet ir miesto inteligentija, tęsia skautizmą, keliauja su mokiniais po Lietuvą, padeda jiems susivokti tuo metu, pasakoja apie draudžiamą, bet didingą tautos istoriją, per krašto gamtos grožį skatina pamilti gimtąją Lietuvą ir ja didžiuotis.

Panašią darbo vagą Pijus varo ir 1957 metais atvykęs dirbti į Klaipėdą. Skautizmas – tuometinis turizmas – Pijui buvo gyvenimo pagrindas. Tik turizmas jaunajai kartai nepajėgia „užrišti“ akių ir blaiviai mąstyti. Puikiai šią galingą jėgą suvokia P.Ambrozaitis. Ir jis ne vienintelis karys lauke: Vilniuje kuriasi Moksleivių ekskursinė turistinė stotis, vadovaujama Juozo Šimkaus. Pijus aktyviai remia šį sumanymą, Klaipėdoje irgi suranda bendraminčių, tarp kurių – skautizmo veteranai mokytojai Stepas Bladžius, Adelė Ingaunienė, Edvardas Ingaunis. Ir vėl kelionės su moksleiviais po istorines, literatūrines vietas, susitikimai su žmonėmis, pašnekesiai prie liepsnojančio laužo. O kai laužas blėsta, tai šį tą ir konkretesnio gali pasakyti ne tik Ezopo, bet ir gimtuoju žodžiu.

Artimiau su šiuo skautizmo puoselėtoju pirmą kartą teko susipažinti 1961 metais Kačerginėje. Tuomet jau dirbau Kauno rajono laikraštyje, bet dar buvau ir Respublikinės moksleivių ekskursinės turistinės stoties tarybos narys ir, mano siūlymu, Kačerginėje buvo surengtas Respublikinis moksleivių turistų sąskrydis. Renginyje ypatingų pareigų neturėjau, tik buvau įpareigotas fotoaparatu užfiksuoti sąskrydžio eigą.

Keletą dienų prieš sąskrydžio atidarymą, pavakare, atrodo, jog sekmadienį, kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo neaukštas, simpatiškų veido bruožų vyriškis.

– Esu Pijus Ambrozaitis iš Klaipėdos, – sako svečias. – Mes jau esame kažkur susitikę.

Gal ir buvome. Argi viską prisiminsi. O dabar kalbamės. Kalbamės apie keliones, turizmą. Jaučiu, jog svečias ne šiaip sau pasikalbėti užsuko, bet turi ir kažkokių reikalų. Žodis po žodžio – ir tas reikalas paaiškėja:

– Pats gerai pažįsti Kačerginę, – sako Pijus, – o aš čia pirmą kartą. Menkai tesigaudau. Gal turite kokį nors vietos planiuką ar smulkesnį žemėlapį. Noriu su turistų grupe aplinką pastudijuoti.

Kažką panašaus buvau gavęs iš Kačerginės girininko Henriko Petrausko ir pasiūliau svečiui. Šis apsidžiaugė. Tai ir buvo pirmasis mano susitikimas su Pijumi. Nuo to momento buvome pažįstami. Bet kad P.Ambrozaitis – zanavykas, sužinojau tik Atgimimui prasidėjus, nes sovietmečiu tokių dalykų klausti buvo neetiška. Be to, ir ta pažintis – ne svarbiausia. Labiausiai mane domino P.Ambrozaičio turistų grupė, su kuria Pijaus dėka turėjau progos susipažinti. Grupė paliko gerą įspūdį. Darni, buvo jaučiama šiokia tokia karinė drausmė, o svarbiausias jos bruožas buvo skautiškumas. Visgi grupė sąskrydyje ypatingų rezultatų nepasiekė, nes jos surinkta kraštotyrinė medžiaga neturėjo ryškiai raudonos linijos, o be šios spalvos anais laikais, dar ir be „blato“, gauti prizinę vietą nebuvo galimybės.

Domėjosi Pijus ir literatūra, rašė eiles, savo sugebėjimus bandė ir dramaturgijoje. Kai arčiau susipažinome, iš Pijaus išgirdau ir nuoskaudos gaidelę:

– Kadangi visą gyvenimą dirbau su saviveiklininkais režisuodamas spektaklius, tai ir pats pabandžiau parašyti buitinę pjesę iš kaimo žmonių gyvenimo. Parašęs išsiunčiau į „Pergalės“ žurnalą ir pradėjau laukti specialisto nuomonės. Deja, jos nesulaukiau. Gal po ketverių penkerių metų skaitau tą pačią „Pergalę“ ir savo akimis netikiu. Ištisi teksto gabalai iš mano rašytos pjesės. Patrinu akis ir atverčiu šios pjesės pirmąjį puslapį, tikėdamasis išvysti ir savo pavardę. Deja, ten riebiu šriftu išspausdinta vieno tuomet žinomo dramaturgo pavardė. Daugiau į rankas neėmiau plunksnos, ir tuo mano literatūriniai bandymai baigėsi. Matyt, toks jau mano likimas – šliaužioti žeme.

Nesuteikė anas laikotarpis Pijui džiugių akimirkų. Visas viltis jis dėjo tik į jaunąją kartą, jos auklėjimą Dievo, tėvynės, artimo meile. Tik prasidėjus Atgimimui būta ir džiugių akimirkų. Su skautizmu susijęs ir P.Ambrozaičio susitikimas su Švedijos karaliumi Karlu XVI Gustavu ir jo žmona Silvija.

Lankydamasis Lietuvoje, Švedijos karalius 1992 m. spalio 16 d. Vilniuje, Menininkų rūmuose, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir jo žmonos Gražinos Landsbergienės garbei surengė iškilmingą vakarienę. Karalius, jaunystėje buvęs skautas, į vakarienę nepamiršo pakviesti ir Lietuvos skautų vadovo P.Ambrozaičio. Pasinaudodamas proga P.Ambrozaitis Švedijos karalių Karlą XVI Gustavą ir jo žmoną Silviją pakvietė į Lietuvos skautų IX suvažiavimą. Karalius apsidžiaugė ir pažadėjo atvykti, bet neatvyko, tai padaryti tikriausiai sutrukdė svarbūs ir neatidėliotini valstybiniai reikalai.

Žurnalistas Gediminas Griškevičius dienraštyje „Klaipėda“ 1996 m. rugpjūčio 10 d. apie P.Ambrozaitį rašė: „Lyg idiliškame paveiksle tebešviečia giedras šio žmogaus veidas ir kilnią sielą bylojančios akys: tarsi Krivių Krivaitis jaunimo apsuptyje ant motulės Baltijos kranto Pijus Ambrazaitis, nuo 1933–iųjų skautas, ir šiandien tebesėjantis gėrio, doros ir tiesos sėklas...“

O ir sėti tas gėrio sėklas Pijus visur suspėjo. Prasidėjus Atgimimui įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, buvo Mokytojų sąjūdžio tarybos narys, 1990 metais išrinktas Klaipėdos miesto tarybos nariu, buvo jos Švietimo komisijos pirmininko pavaduotoju. Nuo 1989 metų aktyviai dirbo Lietuvos skautijos atkūrimo darbe, buvo išrinktas tarybos nariu, vadovavo Mokymo skyriui, vėliau tapo Lietuvos skautijos tarybos pirmininku. Aktyviai dirbo su jaunimu, organizavo stovyklas, seminarus. O kai ateidavo laikas pailsėti, užsidarydavo Jaunųjų technikų stotyje, savo mažoje dailės studijoje, ir imdavosi kūrybinio darbo. Ant drobės ir kartono aliejiniais dažais tapė savo tautos kančią, ateities kartoms stengdamasis palikti tai, ką pats matė ir išgyveno. Be istorinių siužetų „Kęstučio ir Birutės susitikimas Palangoje“, „Iš mūsų praeities“, daugiausia kūrinių skirta XX amžiaus tautos tragedijai.

Sukrečiantis P.Ambrozaičio paveikslas „Į Sibiro tremtį“. Šio kūrinio centre – motina (o gal močiutė) savo rankose laiko ką tik mirusį kūdikį, o kiek toliau – pasaulyje žiaurumu pagarsėjęs ištikimas „geležinio Felikso“ tarnas jau braškina šautuvo spyną... Pro spygliuotomis vielomis apraizgytą gyvulinio vagono siaurą langelį žvelgia skausmo perpildytos žmonių akys. Tai mūsų tautos kančių pradžia – 1941-ųjų birželis. Neteko matyti tragiškesnio kūrinio už šį P.Ambrozaičio darbą. Ir tai suprantama. Šis ir į jį panašūs darbai sukurti kraujuojančia širdimi. Juose matome Pijaus artimuosius: dėdę generolą Joną Juodišių, ūkininką Juozą Juodišių, tetą Adelę Juodišienę, Rešotų lageryje badu nukankintą tetėną, Barzdų valsčiaus viršaitį Joną Sulžicką (1895-1944), tetą Petronėlę Sulžickienę (1900-1944), pusseseres Danutę, Laimutę, pusbrolius Liudą, Romą, du Sigitus, o kartu ir visą nukryžiuotą Lietuvą.

Autoriaus ir Eugenijos KRIAUZIENĖS
archyvo nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"