Atnaujintas 2004 gegužės 26 d.
Nr.40
(1243)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui

Istorijos „revizoriai“

Petras KATINAS

Literatūriniame kultūriniame almanache, išleistame Klaipėdos universiteto leidyklos 1998 metais, teko skaityti vieno žinomo Lietuvos istoriko samprotavimus, jog per lietuviškos spaudos draudimo 1864-1904 metus nelegalių prekių, pervežamų iš Prūsijos į Lietuvą, sąrašą papildė dar viena. Tarp populiariausių prekių, greta spirito ar arklių kontrabandos, tapo knygos. Esą knygų „šmugelis“ per sieną pasidarė gana pelninga verslo šaka ne tik knygas gabenantiesiems, bet pirmiausia šias knygas spausdinusiems asmenims. Pavyzdžiui, Tilžės spaustuvininkas Mauderodė iš lietuviškų knygų spausdinimo turėjo 80 tūkst. rublių metinę apyvartą, kitas spaustuvininkas Šenkė – taip pat Tilžėje – 38 tūkst. rublių. Tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai. Minėtas istorikas teigė, kad nemaža dalis pelno už pergabentą literatūrą tekdavo knygnešiams. Antkainis už parduotą literatūrą siekdavo net 500 proc. Rytprūsiuose spausdinto leidinio savikainai esant 20 kapeikų, Didžiojoje Lietuvoje reikėjo mokėti jau vieną rublį. Didesniąją dalį nelegalios lietuviškos spaudos sudarė maldaknygės. Tai buvo pati populiariausia literatūra, turėjusi didžiausią paklausą katalikiškoje Lietuvoje. Kita vertus, Rytprūsiuose buvo spausdinami tokie leidiniai kaip „Aušra“ ir „Varpas“, suvaidinę itin svarbų vaidmenį lietuvių nacionaliniame judėjime.

Iš minėto istoriko straipsnio gali susidaryti įspūdis, kad knygnešystė tebuvo paprasta kontrabanda pirmiausia siekiant pasipelnyti. Tačiau, kaip rašė daugelis Lietuvos istorikų, taip pat patys knygnešiai, lietuviškos spaudos gabenimas visiškai nebuvo paprastas pelno siekimas. Daugelis knygnešių netgi užstatė savo ūkius ir turtą, stoję į sunkų ir pavojingą lietuvybės kėlimo kelią. O kiek jų atsidūrė kalėjimuose ir tremtyje!

Beje, tą akivaizdžiausiai parodo carinės administracijos pranešimai savo viršininkams Peterburge. Iš tų pranešimų pakankamai akivaizdu, kad caro valdininkai lietuviškų knygų platintojus griežtai persekiodavo, leidinius konfiskuodavo ir naikindavo, knygnešius suimdavo, sodindavo į kalėjimus, tremdavo į Sibirą. Konfiskuodami lietuviškus leidinius, rusų valdininkai nedarė išimčių jokioms knygoms. Netgi elementoriai buvo priskiriami „priešvyriausybinio turinio“ leidiniams. Tarp tokių antivyriausybinių leidinių buvo ir „Lietuwiszkas Lementorius dėl mažu wajkeliu“, išleistas 1879 metais.

Tuo tarpu carinės valdžios pastangos leidžiant ir platinant įvairias „abecėles“, „aukso altorius“ rusiška „graždanka“, netgi nemokamai dalijant, nedavė jokių rezultatų. Žmonės jų kratėsi kaip ugnies. Tos padėties negalėjo nepastebėti ir caro valdininkai, betarpiškai vykdę nacionalinės priespaudos politiką. Kad lietuviškų knygų persekiojimas buvo visiškai nesėkmingas, savo ataskaitoje carui už 1902-1903 metus pripažino Vilniaus gubernatorius Sviatopolkas-Mirskis. Apibūdindamas lietuvių priešinimosi spaudos draudimui rezultatus, jis rašė, kad sužlugo vyriausybės leistas lietuviškų knygų platinimas rusišku šriftu – kirilica. „Keletas dešimčių maldaknygių ir kalendorių – štai ir viskas, ką pavyko priešpastatyti užsienyje leidžiamiems lietuviškiems leidiniams. Vyriausybiniai leidiniai, pardavinėjami bevertiškai („za bescenok“), duodami net nemokamai, visai neplito“. Toliau pranešime carui gubernatorius Sviatopolkas-Mirskis rašė: „O užsieniniai leidiniai, nepaisant jų brangumo, neatsižvelgiant į pavojų, susijusį su jų kontrabandiniu platinimu, nepaisant jų konfiskavimo, baudų, kuriomis baudžiami lotyniškai lietuviškų knygų laikytojai, jų tiekėjų suėmimų, plinta Šiaurės Vakarų krašte dešimtimis tūkstančių“. Toliau Sviatopolkas-Mirskis pateikė ataskaitą, kiek vien tik muitinėse konfiskuota lietuviškų knygų: 1891-1893 metais – 37718; 1894-1896 metais – 40335; 1897-1899 metais – 39024; 1900-1902 metais – 56182; 1903 metais – 23079.

Tame raporte carui Vilniaus generalgubernatorius pripažino rusų valdžios bejėgiškumą kovoje prieš lietuvišką žodį. Sviatopolkas-Mirskis savo pranešimą užbaigia šiais žodžiais: „Vyriausybė ir, atskirai imant, vietinė administracija savo dispozicijoje neturėjo tikrų priemonių kovai su įvežama iš užsienio lietuviška knyga. Dėl to kova buvo visiškai betikslė, sukelianti gyventojų pasipiktinimą...“

Taigi Rusijos generalgubernatoriaus raportas carui visiškai paneigia minėtus istoriko samprotavimus, jog knygnešystė buvo paprastas „šmugeliavimas“. Kaip 1923 metais minint „Aušros“ pasirodymo 40-mečio sukaktį pažymėjo prof. E.Volteris, didis Lietuvos patriotas, taip pat įnešęs didžiulį indėlį į kovą už lietuvišką žodį kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, nė vienas iš knygnešių ne tiktai nesusikrovė sau jokio turto, bet ir prarado jį, kaip ir savo sveikatą. Ryškiausias to pavyzdys – kan. J.Tumo-Vaižganto brolis Jonas, miręs 1923 metais. J.Tumas sunkiausiais lietuvių spaudai laikais irgi buvo knygnešys ir, caro žandarų pagautas su „Tėvynės sargo“ nešuliu, trejus metus kalėjo bei buvo ilgam ištremtas į Besarabiją. Tokių buvo nesuskaičiuojama daugybė.

Šiais Kalbos ir knygos metais būtina prisiminti ir atkreipti dėmesį į didžiulį Lietuvos kunigų indėlį kovoje už lietuvišką žodį. Tuo labiau jog LSSR Mokslų akademijos Istorijos instituto išleistoje „Lietuvos TSR“ istorijoje (Vilnius, 1963 m.) bandoma sumenkinti ne tik Lietuvos kunigų vaidmenį spaudos draudimo metais, bet netgi vyskupą Motiejų Valančių parodyti kaip caro valdžios pakaliką. Taip pat tai, kad Lietuvos „klerikalai“ netgi pritarė 1893 metų Kražių skerdynėms...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija