Atnaujintas 2004 gegužės 28 d.
Nr.41
(1244)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Barometras pranašauja darganą

Petras KATINAS

Konstitucinis Teismas nebegrįš
prie išspręsto klausimo
Tomo Černiševo
(ELTA) nuotrauka

Daugelis tiesiog pašiurpo, kai buvo paskelbti apklausų duomenys, teigiantys, kad daugiau nei 50 proc. Lietuvos žmonių jaučia nostalgiją sovietiniams laikams. Pasigirdo nuogąstavimų, kad žmonės pasirengę iškeisti laisvę į sovietinių liesų barščių lėkštę, o demokratiją – į „tvirtos rankos“ diktatūrą. Tačiau, geriau pagalvojus, sovietinių laikų nostalgija vargu ar siejasi su kapitalizmo ir demokratijos paniekinimu. Kada, dar tik įsibėgėjus M.Gorbačiovo „perestrojkai“ ir iš dalies pakilus geležinei uždangai, žmonės pradėjo lankytis Vakarų valstybėse, daugeliui atsivėrė akys, kas ištisais dešimtmečiais buvo nuo jų slepiama. Pasirodė, kad paprasti kasdien keiktų kapitalistinių šalių žmonės gyveno palyginti geriau nei sovietinė liaudis. KGB šnipų, dirbusių Vakarų šalyse, siųstuose savo viršininkams pranešimuose buvo pateikiama daugybė faktų apie nervinį šoką, netgi priepuolius, kurie ištikdavo piliečius, ypač moteris, pirmą kartą savo gyvenime išvydusius visko pertekusias parduotuves, kuriose galėjai įsigyti ko tiktai širdis geidžia. O svarbiausia – niekur nebuvo jokių eilių, kad ir ką ten pardavinėtų, - džinsus, kosmetiką, buitinę techniką ir t.t. Bet visus „homo sovieticus“ labiausiai stulbino gausybė įvairiausių maisto produktų, apie kuriuos jie net sapne nesapnavo ir tik iš knygų žinojo, kad tokių išvis esama. Tačiau svarbiausia, jog sovietiniai žmonės pamatė, kad kasdien keiktame kapitalizme, gal ne visi 100 proc. žmonių, bet dauguma jų tikrai gali tas gėrybės įpirkti. Pradėjo suvokti, jog tada, kai buvo kalama į galvas apie komunizmo statybą (vėliau, jau sovietinės eros pabaigoje, - apie „socializmą žmogišku veidu“), Vakaruose jau seniai buvo pastatytas kapitalizmas socialistiniu veidu. Daugelis negalėjo patikėti savo akimis, kai pamatė, jog tame prakeiktame kapitalizme egzistuoja nemokami vaikų darželiai, mokyklos, visiems prieinamas medicininis draudimas ir gydymas, o labiau nepasiturintiems valstybė suteikia pigius municipalinius butus. Bet svarbiausia, kad, - kitaip nei dabartiniai mūsų nuvorišai, visko pertekę jų nupirkti parlamentarai, valdininkai, „verslininkai“, kurių pelnai viršija 100-200 proc., - kapitalistai Vakaruose džiaugiasi, jeigu pelnas siekia 5 proc.

Kas gi atsitiko Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę? Kainos per tuos keturiolika metų neregėtai išaugo. Ir ne tik Lietuvoje, bet visoje posovietinėje erdvėje. Pavyzdžiui, į Rusiją vis dar žvalgosi naivūs žmogeliai, pakurstomi visokių veselkų, bradauskų, stakvilevičių, einorių bei kitų „neišsižadėjusių principų“ komunistinių dinozaurų. O juk ten daugiau nei 40 mln. piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, nors šalis pagal milijardierių skaičių užima trečią vietą pasaulyje. Lietuvoje milijardierių, bent oficialiai, dar nėra, nes neturime savo naftos. Tačiau milijonierių pakanka. Kaip jie susikrovė savo milijonus, irgi gana aišku. Per savo valdžios metus „savarankiška“ LKP, vėliau LDDP, dabar socialdemokratai, nepaisydami, kad tapome ES ir NATO nariais, spėjo sukarikatūrinti valstybę, ypač jos teisėsaugos institucijas. Nepriklausomybės pradžioje klestėjo banditiškas laukinis kapitalizmas, bet netrukus jis tapo oligarchiniu nomenklatūriniu. Šiuo metu esantį kapitalizmą galima įvardyti kaip biurokratinį. Perdėtas liberalizmas, prisidengiant žmogaus teisėmis ir laisvėmis, smegenų plovimas, vykęs per visus nepriklausomybės metus, nesukliudė daliai piliečių suvokti, kad pseudoliberalizmas, pridengtas demokratijos skraiste, leidžiant apsukriems asmenims, pirmiausia glaudžiai susijusiems su valdančiąja „socialiai orientuota“ partija ir jos vadovais, neatitinka nacionalinių valstybės interesų. Tokiems nuvorišams Lietuva tapo ne tėvyne, o „laisvos medžioklės plotu“, kuriame gali elgtis kaip nori. Iš esmės nuvorišams ir jų nupirktiems politikams ta demokratija, - apie kurią taip mėgsta kalbėti kandidatas į prezidentus Č.Juršėnas ir kiti socialdemokratų smegenų plovėjai, - jiems visiškai nė motais. Juk kam kurti kažkokią pilietinę visuomenę, jeigu už pavogtus pinigus, nuslėptus mokesčius galima nupirkti visą`rajoną ar net apskritį, pagaliau visą Lietuvą. Taip pat galima pasielgti su įvairiomis partijomis ir „nepriklausoma“ žiniasklaida. Pakanka nusipirkti Seime „kontrolinį Seimo narių paketą“, galbūt pasodinti savą žmogų į apskrities viršininko ar miesto mero kėdę, ir gali daryti ką tik nori. Štai kodėl nemažai visuomenės daliai ir atsirado ta vadinamoji sovietinių laikų nostalgija. Ją pakurstė pati „socialiai orientuota“ partija, gudriai atvėrusi didžiulę prarają tarp saujelės turtuolių ir nuskurdintos daugumos.

Žinoma, laisvoji rinka ir demokratija pirmiausia remiasi, - ar bent jau turėtų remtis, - tokiais kertiniais akmenimis kaip žmogaus teisėmis ir laisvėmis, minimaliu valstybės kišimusi į ekonomiką. Visa tai egzistuoja Vakarų pasaulyje, kuriame demokratija ir ekonominis liberalizmas puikiausiai sugyvena su stipria buržuazija ir stipria valstybe, su krikščioniška morale ir gailestingumu, su socialdemokratinėmis idėjomis bei profsąjungomis. Kaip tik tai ir lemia visuomenės stabilumą. Todėl Lietuvoje reikia reabilituoti ne laisvąją rinką, o per banditišką prichvatizaciją sujauktą demokratiją. Tik kas tai padarys? Vienas toks suvirintojas iš Rusijos Archangelsko gubernijos, nusprendęs Lietuvą padaryti savo nuosavu kolchozu, per nupirktas komercines televizijas žada pasodinti į kalėjimą ne tik prof. V.Landsbergį, G.Vagnorių, A.Abišalą ar B.Lubį, A.Šleževičių, bet ir, - baisu pagalvoti, - patį A.Brazauską! Bet ir to dar maža. Apšaukia visą lietuvių tautą kvailiais, nesugebančiais valdyti valstybės. Ir niekas nieko nesako. Apsimeta, tarsi nieko negirdi ir nemato. Užtat nušalintasis prezidentas R.Paksas, gastroliuodamas po Lietuvą, kaip praneša žiniasklaida, kažkur pajūryje slapčia susitinka su V.Uspaskich ir, aišku, tariasi, kaip čia bendromis jėgomis paklupdyti Lietuvą. Kažin ar atsitiktinai tuo pat metu Palangoje šėlo dar vienas Rusijos pilietis ir R.Pakso rėmėjas J.Borisovas.

Toks V.Uspaskich, paksininkų ir kitų prorusiškų jėgų suaktyvėjimas visiškai neatsitiktinis. Pakanka paskaityti „patriotinę“ Rusijos spaudą. Visokie atsargos generolai ir dabar tarnaujantys generolai bei pulkininkai atvirai skelbia, jog Sovietų Sąjungos „padalijimas“ į atskiras valstybes, įvykdytas neatsižvelgiant į liaudies valią, - laikinas reiškinys. Pabrėžiama, kad ypač armija trokšta Sovietų Sąjungos atkūrimo tuo ar kitu pavidalu. Vienas toks, prisistatęs Šiaurės karinio laivyno kontradmirolu, bet neskelbęs savo pavardės, savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“ taip ir pareiškė: „Armija nušluos visus politikus, jeigu Sąjunga, kad ir kaip ji vadintųsi, nebus artimiausiu laiku atkurta. Mūsų ginkluotosios pajėgos turi pakankamai poveikio priemonių“. Neatsitiktinai naujasis Saugumo departamento vadovas A.Pocius pareiškė, jog būtina sustiprinti kontržvalgybos darbą. Toks raginimas labiausiai nepatiko Maskvos gerbėjams Seime. Nesvarbu, jog Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Sadeckas pabrėžė, kad jau šiemet būtina surasti lėšų kontržvalgybai stiprinti, nes pastebimai sustiprėjo svetimų valstybių saugumo tarnybų veikla. Matyt, nereikia aiškinti, kokios tai valstybės, siekiančios pakeisti Lietuvos politinę kryptį. Na, o kalbos, kad nuo šiol pagrindinė Lietuvos užsienio politikos kryptis privalo būti nukreipta į Rytus, irgi neatsitiktinės. Atseit reikia mokyti Maskvą ir Minską demokratinio elgesio taisyklių. O tos demokratijos mokys, aišku, tie patys, iki šiol užkerėti Kremliaus žvaigždžių spindesio.

Kandidatai į Prezidento postą, pirmiausia visų vargšų ir pensininkų globėja apsiskelbusi ministrė Vilija Blinkevičiūtė pasirašinėja sutartis su „liaudies atstovais“, kad, tapusi Prezidente, gulsianti kryžiumi už jų interesus, padidins pensijas vos ne 50 proc. Paklausta, ar, pasirašęs tokią sutartį su bičiule Vilija (taip ji ir pasirašo ant šių keistų popierių – tiktai vardu), galės pareikšti pretenzijas jai, jeigu tapusi Prezidente pamirš savo rožinius pažadus, ponia Vilija atsakė paprastai – nusivylę rinkėjai galės nebalsuoti už ją antrajai kadencijai. Vadinasi, dėl pirmosios kadencijos esanti visiškai įsitikinusi. Planai didesni negu kažkada buvo komunistų – pirmiesiems išsilaipinti Mėnulyje. Tokie bičiulės Vilijos pažadai pastatė į gana keblią padėtį „socialiai orientuotus“ socialdemokratus. Jų atstovas, naujasis Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas B.Bradauskas irgi pažadėjo padidinti pensijas 50 proc., o gal ir daugiau. Šitaip į nepatogią padėtį pateko pats partijos vadas bei Premjeras ir netgi dar vienas rūpintojėlis – profsąjungų lyderiu besiskelbiantis Seimo narys A.Sysas. Jie pareiškė, kad nedera švaistytis tokiais nerealiais pažadais. Be to, Premjeras, sukėlęs vėją prekybininkams ir perdirbėjams, bemat atlyžo po susitikimo su jų atstovais. Esą nieko nepadarysi – rinkos ekonomikos dėsniai negailestingi. O kainos kyla ir kils toliau. Pasirodo, tai nieko baisaus, nes Premjero vadovaujama Vyriausybė kasmet didina žmonių pajamas, pensijas, minimalų mėnesinį atlyginimą (tik kieno sąskaita?). Todėl, pasak partijos lyderio, visai be reikalo keliamas triukšmas dėl keliais procentais pabrangusių maisto produktų. O juk dar prieš kelias dienas jis svaidė žaibus, kad pensininkai nebeišgali net varškės nusipirkti. Dabar, po susitikimo su prekybos tinklų atstovais (beje, susitikime su Premjeru dalyvavo tik trečiaeiliai asmenys) ir pieno bei mėsos perdirbimo įmonių ir asociacijų vadovais, A.Brazauskas jau aiškino, kad per pastaruosius penkerius metus kasdieninio vartojimo prekių kainos krito beveik 7 proc., o Lietuvoje jau dveji metai fiksuojama defliacija, todėl ir pigo daugelis prekių. Aišku, kodėl nuslopo A.Brazausko pasipiktinimas. Juk artėja ne tiek Prezidento, kiek svarbiausi – Seimo rinkimai. Jeigu užpykdysi prekybos ir perdirbėjų šulus, tie uždarys savo kapšus ir neduos pinigų socialdemokratams. Tai ir yra svarbiausia. Aišku, kad tokia pasikeitusia Premjero pozicija bemat pasinaudos tas pats V.Uspaskich ir kiti populistai. ES priešininkams, tokiems kaip E.Klumbiui, tai tiesiog balzamas sielai. Taigi pakanka peno apmąstymams. Atėjo metas rimtai pajudinti „piramidės“ pamatus. Ir ne tik dabartinės, bet ir naujai statomų. Antraip nepajusime, kai V.Uspaskich, paksininkai ir visokie naujieji demokratai bemat visus etapu išvarys į NVS, ant kurios vartų kabo užrašas: „Palikite viltį čia įeinantieji“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija