Atnaujintas 2004 gegužės 28 d.
Nr.41
(1244)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Prie pavojingos ribos

Petras KATINAS

Kas bus Irako lyderiai

Irake – giliausia ir labai pavojinga krizė. Vašingtono siekis pasėti Irake ir Artimuosiuose Rytuose demokratijos sėklas atsidūrė ant žlugimo ribos. Paskutinieji tragiški įvykiai aiškiai rodo, kad JAV jau beveik nekontroliuoja padėties Irake. Štai ką rašo įtakingas JAV leidinys „Business Week“: „Kas galėtume tęsti pradėtus darbus, reikalingi du dalykai: daugiau kariuomenės saugumui užtikrinti ir lankstesnė politika. Ar JAV turi pakankamai pajėgų? Teoriškai – taip, praktiškai – ne. Pavyzdžiui, Irako operacijoje dalyvauja 22 iš 33 reguliarių sausumos pajėgų brigadų, kurių kiekvienoje - keturi penki tūkstančiai karių. Iš jų šešiolika jau permestos į Iraką. Problema ta, kad šie kariai yra savanoriai, sudarė kontraktus visų pirma siekdami aprūpinti savo šeimas ir padaryti karjerą. Ir jie gerokai skiriasi nuo šauktinių, kurie dalyvavo Vietnamo kare. Pentagonas negali leisti panaudoti kariuomenės šioje operacijoje ilgiau nei šešis mėnesius per dvejus metus. Priešingu atveju, norinčių tarnauti karių skaičius pastebimai sumažėja, o karių rotacija didėja. Tai yra, orientuojantis į šias normas, JAV armija jau vykdo savo užduotis įtempdama visas jėgas. Tikėtis, kad į pagalbą atvyks kariai iš kitų šalių, beveik nėra vilties. Daugelyje Europos sostinių visiškai nenorima siųsti savo karių į Iraką netgi tuo atveju, jeigu ir Jungtinės Tautos apie tai nuspręstų. Daugiausia, ką gali padaryti NATO valstybės – tai šiaip taip surinkti dešimt tūkstančių karių.

Laikinoji Irako koalicinė administracija, siekdama įgauti irakiečių pasitikėjimą, privalo suvokti, kas iš jų amerikiečių paskirtoje Laikinojoje administracijoje atstovauja realioms jėgoms ir gali sulaukti paramos bei pagarbos. Tai turi būti tokie lyderiai, kurie Sadamo Huseino režimo metu gyveno Irake, o ne emigracijoje. Tiems, kurie nebuvo įtraukti į Laikinąją valdančiąją tarybą, turi būti pažadėtos vietos naujojoje Irako vyriausybėje mainais už pagalbą kovojant su radikalais, pradėjusiais šiitų maištą prieš bet kokias permainas. Tačiau JT visiškai nenori, kad susidarytų įspūdis, jog jos palaiko okupaciją. Todėl visiškai neaišku, kas atsidurs Irako valdžioje po birželio 30-osios. Kai kurie Laikinosios valdančiosios tarybos atstovai gali tapti pereinamosios Irako vyriausybės nariais. Bet išliks tiktai tie, kurie turi įtaką vietose ir sugebės konstruktyviai panaudoti tą įtaką padėdami malšinti maištus Foludžoje at kituose miestuose. Pilietinio karo galimybė po numatomo valdžios perdavimo Irake yra pakankamai didelė. Tačiau daug kas priklausys nuo amerikiečių dalyvavimo. Kurį laiką JAV dar galės šiek tiek apriboti smurto bangą. Vašingtonas jau pažadėjo skirti aštuoniolika milijardų dolerių pagalbą būsimajai laikinajai Irako vyriausybei ekonomikai atgaivinti ir įvairioms grupuotėms sutaikyti. Labai blogai, jog nei Džordžas Bušas, nei jo aplinka nenori viešai pripažinti savo klaidų. Bet visiškai aišku: dabartinis Baltųjų rūmų kursas – nelabai vykusi improvizacija. Jau ne kartą JAV administracijos politika ir taktika Irake pasižymėjo sunkiai suvokiamais vingiais. Užuot iš anksto planavusios, išlaikiusios Irako armiją ir civilinę administraciją (reikėjo tik išvaryti BAAS partijos funkcionierius), JAV paleido ir armiją, ir administraciją. Tai sukėlė masinį nedarbą ir įsiutino visuomenę. Buvo manoma, kad Irake pakaks 30 tūkst. JAV kariškių, tačiau jau dabar šis skaičius keturis penkis kartus didesnis. Remtis Jungtinėmis Tautomis Dž.Bušas atsisakė, bet dabar pritraukti JT turi būti jo strategijos pagrindas“.

Kai „Business Week“ paskelbė šį straipsnį, vargu ar autoriai galėjo numatyti, jog po kelių dienų maištininkai smogs dar didesnius smūgius. Vienas jų – gegužės 17 dieną įvykdytas Irako valdančiosios tarybos pirmininko Izedino Salimo nužudymas. I.Salimas buvo nuoseklus S.Huseino režimo priešas, rašytojas ir filosofas, savo pirmąją knygą, nukreiptą prieš Sadamo režimą, parašęs dar būdamas aštuoniolikos metų. Už tai susilaukė režimo neapykantos ir buvo pasmerktas mirti. Tikroji jo pavardė buvo Abdula Zachras Otmanas Mohamadas. Jam neliko nieko kita, kaip pabėgti iš Irako, bet ir ten S.Huseino agentai kelis kartus kėsinosi į jo gyvybę. Beje, I.Salimas, gimęs 1943 metais, dar 1950 metais įkūrė šiitų partiją „Daava“, kurios daugelį vadovų ir narių S.Huseinas nužudė. Po režimo žlugimo I.Salimas sugrįžo į Iraką. Tiesa, jis buvo emigravęs ne į JAV ar į Vakarų Europą, o į Iraną. Beje, vos grįžęs į tėvynę, I.Salimas nuolat ragino Vašingtoną kuo greičiau išvesti amerikiečių kariuomenę iš Irako ir perduoti valdžią Laikinajai valdančiajai tarybai. Tačiau jį nužudžius, šis valdžios perdavimas, kuris numatytas birželio 30 dieną, tampa labai problemiškas. Tuo labiau kad kandidatų į naująją Irako valdžią, bent jau iki birželio 30-osios, vis mažėja. Niekas nenori atsidurti teroristų taikinyje, nes I.Salimas – jau antrasis Valdančiosios tarybos narys, tapęs teroristų auka. Pernai rudenį buvo nužudyta šios tarybos narė Akila Hašemi. Panašų susidorojimą teroristai žada ir kitiems tarybos nariams, kaltindami juos kolaboravimu su amerikiečiais. Spendžiant iš JAV prezidento Dž.Bušo pareiškimų, Vašingtonas tvirtai nusprendė birželio 30 dieną perduoti valdžią laikinajai Irako vyriausybei. Tuo pačiu Baltieji rūmai nusprendė padidinti savo karines pajėgas Irake permesdami į šią neramumų krečiamą šalį dalį amerikiečių karių iš Pietų Korėjos. Jau pasigirdo kalbų, kad JAV prezidentas Dž.Bušas ir Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras ėmė tartis dėl kuo greitesnio sąjungininkų pajėgų išvedimo iš Irako po birželio 30-osios. Kaip teigia politikos apžvalgininkai, jeigu tai įvyktų, Irake gali prasidėti kruvinas chaosas, kurio pasekmių niekas negali net įsivaizduoti.

Europos politikai sunerimę

Musulmonų šiitų sukilimas Irake pagaliau rimtai sujaudino Europos politikus ir spaudą. Juk Irakas yra ne taip jau toli nuo Europos. O skaudžiai smogę ES ir NATO narei Ispanijai, teroristai gali nukreipti savo smūgius bet kokiai Europos šaliai.

Iš tiesų jeigu Irake prasidės pilietinis karas ar partizaninis judėjimas, padedant amerikiečių ir jų sąjungininkų pajėgoms, tai ši šalis apskritai liks be ateities, o pasaulio bendruomenė pralaimės kovą už taiką ir demokratiją. Berlyno laikraštis „Die Welt“ rašo: „Tai būtų lemtingas pavyzdys ir kaimyninėms Irako šalims, o tai palies ir visą Europą. Irake ant kortos pastatytas Europos saugumas ir Europos reputacija“. Po Irako tirono S.Huseino nuvertimo, tarptautinė bendrija prisiėmė atsakomybę dėl būsimosios Irako ateities, „atsakomybę, kurios Europa neturi teisės dalytis su ištroškusiais valdžios neapykantos skelbėjais ir kurstytojais“, įspėja Berlyno „Die Welt“.

Italijos dienraštis „La Stampa“ mano, kad musulmonų šiitų sukilimas Irake laidoja viltis, jog Irake užgimsta pilietinė visuomenė, kuri, kaip buvo manoma, nepaisant didžiulių problemų, suvoks, kad būtinos permainos kuriant civilizuotą valstybę. Pasirodo, jog dabar vis labiau didėja pavojus išvyti iš Irako visus užsieniečius.

Vidiniai konfliktai tarp šiitų ir sunitų bei kurdų, įvairiausių klanų, nuolatiniai amerikiečių ir sąjungininkų karių puldinėjimai taip sujaukė situaciją ir kelia pavojų visoms, be išimties, Vakarų valstybėms,tarp jų ir Jungtinių Tautų taikdarių pajėgoms. Todėl dabar, anot „La Stampa“, visiškai beprasmiška vėl kartoti tradicinius kai kurių Europos Sąjungos valstybių, pirmiausia Prancūzijos ir Vokietijos, kaltinimus amerikiečiams, kad šie užvirė tą košę Irake, todėl tegul ją ir srebia.

Teroro aktai Madride privertė visą Europą ieškoti bendrų būdų, kaip kovoti su terorizmu, taip pat pačiu parodė, kad pagaliau reikia išsiaiškinti, kokios yra nuolatinių išpuolių Irake sąsajos su tarptautiniu terorizmu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija