Atnaujintas 2004 birželio 2 d.
Nr.42
(1245)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Antras „Kruvinų likimų“ tomas

Vietinės rinktinės (VR) įkūrimo 60-ųjų metinių proga iš spaudos išėjo Stasio Gvildžio knygos „Kruvini likimai“ antras tomas (Kaunas, LNRS, 2004, 500 egz., 462 p. ,iliustr.). Tai devynių skyrių knyga apie Vietinės rinktinės karininkų ir karių likimus, emigraciją, rezistenciją, tremtį, pogrindžio veiklą, sovietų saugumo agentūrą bei Vakarų žvalgų likimus.

Knygos įvade Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Vladas Buragas rašo: „Šios knygos autorius – publicistas Stasys Gvildys nuo 1990 metų aktyviai dalyvauja periodinėje spaudoje. Išleido keturias knygas karine tematika apie generolo P.Plechavičiaus 1944 metais įkurtą tautinę kariuomenę – Vietinę rinktinę, jos karių ir karininkų likimus. Tai istorinės - dokumentinės apybraižos ir prisiminimai, turintys išliekamąją vertę“.

Vietinės rinktinės istorija, jos vadų ir karių likimai – S.Gvildžio pamėgtoji tema. Vietinė rinktinė buvo ypatingas fenomenas Antrojo pasaulinio karo metais – karinis dalinys nacių okupuotoje teritorijoje, nepavaldus okupantams. Visoje Europoje to nebuvo. Gaila, kad mūsų profesionalai istorikai šiai temai neskiria deramo dėmesio. Todėl nenuostabu, kad tokie istorikai, kaip Nikžentaitis, Laurinavičius ir kt., neįsigilinę į Vietinės rinktinės kūrimosi aplinkybes, drįsta neigiamai vertinti mūsų karių savanorių kovas su ano meto aršiausiais Lietuvos priešais – Armijos krajovos diversantais.

Tai, ko nepadaro istorikai, tenka daryti Vietinės rinktinės kariams, geriausiai žinantiems VR kūrimosi aplinkybes ir dalyvavusiems akistatoje su mirtimi. Vienas tokių ir yra knygos autorius S.Gvildys. Knygos reziumė jis rašo: „Prieš 60 metų mes, aštuoniolikmečiai, išėjome ginti lietuvių tautos nuo įžūlių priešų, siekiančių vėl pavergti Lietuvą. Buvome silpnai ginkluoti, daug mūsų savanorių paguldė galveles, kiti patyrėme okupantų smurtą, tapome belaisviais. Sunkiai dirbdami, kentėjome badą, prievartą. Teko išvaikščioti Europą žiauraus karo metais. Ne visi grįžome į Tėvynę, tačiau nepalūžome, pasišventusiai dirbome Lietuvos labui, sulaukėme laisvės. Tegyvuoja Laisvė!“

Rašyti apie VR ir kovos draugus S.Gvildį ragina sąžinė ir pilietinė pareiga. Kažkas yra pasakęs: „Kai liudytojai tyli, gimsta legendos“. S.Gvildys – istorinių įvykių dalyvis ir liudytojas. Savo patirtį ir paliudijimus jis yra aprašęs knygose: „Laisvės troškimo kaina“ (1999), „Generolo P.Plechavičiaus kariai savanoriai“ (2000), „Kruvini likimai“ I t. (2001). Ir štai „Kruvinų likimų“ antras tomas!

S.Gvildys nėra istorikas, jis tik istorikų talkininkas, besistengiantis sukaupti kuo daugiau informacijos apie VR steigimo aplinkybes, buvusias kovas bei po pasaulį pasklidusių savanorių likimus.

Rašydamas paskutiniąją knygą, autorius naudojasi įvairių archyvų dokumentais, pateikia joje įdomesnių dokumentų nuorašus, publikuoja daug buvusių kovos draugų prisiminimų. Tie laiku užrašyti prisiminimai labai svarbūs, nes liudytojų gretos sparčiai retėja, dokumentai ir prisiminimai vieni kitus gražiai papildo, o tai padės išvengti ir legendų, ir piktavališkų buvusių įvykių vertinimų. Knyga gausiai iliustruota vertingomis nuotraukomis.

Aptariamoje knygoje jos autorius neapsiriboja vien Vietinės rinktinės problema, bet gana daug dėmesio skiria ir partizaninio karo klausimams. Smalsus skaitytojas, atidžiai besidomintis laisvės kovų literatūra, knygoje „Kruvini likimai“ ras nemažai jam jau žinomos informacijos. Tačiau tą informaciją S.Gvildys dažnai papildo naujai atrastais dokumentais, neretai ją vertina kaip betarpis laisvės kovų liudytojas.

Knygoje jaučiama šiokia tokia teminė eklektika, aptinkama įrodymais nepagrįstų kategoriškų vertinimų (negabus, nelabai tinkamas, blogas administratorius ir pan. – 9-11 p.); yra klaidų: ne Tankūnas, bet Tonkūnas (9 p.), ne Putvys-Putvinskis (10 p.), bet Pūtvis; mūsų tautiečių budelis buvo ne L.Martinavičius, bet Leonardas Martavičius ir kt.; nevienodai rašomos žinomų žmonių pavardės – vienur su vardais, kitur – be vardų; keistai skamba „jau mirę Vileišis Petras ir Vileišis Vytautas“ – juk visi 9-11 puslapiuose minimi asmenys yra seniai mirę. Tokio redagavimo broko turėtų būti kuo mažiau.

„Kruvinų likimų“ antras tomas papildys skaitytojų žinias apie Vietinės rinktinės ir partizaninio karo istoriją. Kartu joje skaitytojas ras daug informacijos apie raudonųjų okupantų bei jų vietinių talkininkų nusikaltimus mūsų tautai ir žmogiškumui. Visa tai – mūsų tautos naujųjų laikų istorijos dalis, kurios pamiršti nevalia. Ačiū S.Gvildžiui, kad jis savo knygomis stengiasi priminti tai, ko pamiršti neturime teisės.

Kazys BLAŽEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija