Atnaujintas 2004 birželio 4 d.
Nr.43
(1247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tėvas – šventa tema

Jūratė Vyliūtė

Jūratė Vyliūtė – muzikologė, keliolikos knygų autorė. Tačiau savo namuose pačios parašytoms knygoms atskiros lentynos nepaskyrė. Iš solidžių, kai kurių siekiančių per keturis šimtus puslapių knygų visa lentyna bemat prisipildytų. Apie operos solistus Eleną Čiudakovą, Valentiną Adamkevičių, Vladą Baltrušaitį, laikomą Čikagos lietuvių operos įkūrėju, lagerio teatrų dainininką Balį Radžių, monsinjorą Vincentą Vėlavičių ir kt. Dvi spaudai parengtos knygos laukia, kol bus rasta pinigų leidybai. Ant rašomojo stalo guli baigiamos studijos apie operos solistę Ireną Jasiūnaitę rankraštis. Tarp gausybės J.Vyliūtės parašytų knygų viena yra itin ypatinga. Tai „Kapitono Igno byla“, išleista 2002 metais. Ji išsiskiria tuo, kad tai knyga apie autorės tėvą Lietuvos karo aviacijos kapitoną Igną Vylių (1904-1946), kurio šimtosios gimimo metinės buvo paminėtos kovo pabaigoje Vilniaus karininkų ramovėje. Pasak vieno šio renginio organizatorių Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) pirmininko Jono Buroko, tarusio žodį renginyje, „karo aviacijos lakūno I.Vyliaus gyvenimo kelias – tai bebaimio Lietuvos patrioto kelias“. Jaunystėje jis dalyvavo Klaipėdos vadavime. Pirmosios sovietinės okupacijos metais kalinamas Kaune; nespėjus jo sušaudyti besitraukiantiems bolševikams, I.Vylius su kitais kaliniais išsiveržia į laisvę. Fašistinės okupacijos metais dalyvauja LLKS veikloje, padeda Algirdui Vokietaičiui persikelti į Švediją, transliuoja slapto radijo antifašistines laidas. Artėjant frontui iš Rytų, jis ryžtasi pasilikti Lietuvoje ir rengiasi partizaninei pasipriešinimo kovai: steigia kovotojų grupes, užmezga ryšius su Lietuvos laisvės armija, kaupia ginklų atsargas, rūpinasi radistų parengimu. Po automobilio avarijos I.Vylius evakuojamas į Vokietiją gydytis. Pasveikęs su būreliu jaunų tautiečių veržiasi į kovą prieš okupantus, eina pėsčiomis į Lietuvą. 1945 m. gegužės 3 d. juos pastebi ir suima rusų kontržvalgyba „Smerš“. Po daugiau nei metus trukusių žiaurių kankinimų tardant I.Vylius sušaudomas Vilniaus KGB kalėjime. Palaikai sumetami į bendrą duobę Tuskulėnų dvarelyje. LLK sąjunga I.Vylių po mirties pristatė valstybiniam apdovanojimui.

Apie tai, kas parašyta ir neparašyta monografijoje „Kapitono Igno byla“, kalbamės su šios studijos autore J.Vyliūte.

 

Įdomu būtų sužinoti, kada ir kokiomis aplinkybėmis į jūsų rankas pateko I.Vyliaus 1945-1946 metų baudžiamoji byla.

Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo atsivėrė KGB archyvų durys. Tuoj pat bėgau ten ieškoti tėvo pėdsakų. Iki tol nieko tiksliai apie jį nežinojome. Tiesa, po tėvo suėmimo mūsų šeimą pasiekęs nepažįstamas žmogus pranešė, jog įvyko išdavystė, ir I.Vylius suimtas. Niekas nebuvo tikras: tai tiesa ar tik provokacija. Mama (Petrutė Ščiukaitė-Vylienė (1905-1972) – A.K.) taip ir numirė, tikėdama, kad jos vyras gyvas. Ir štai mano rankose tėvo byla. Kai perskaičiau, visos abejonės išsisklaidė. Tėvas su dar aštuoniais jaunais vyrais, nuteistais pagal 58-1a straipsnį, buvo pasmerktas sunaikinti. Mirties nuosprendis įvykdytas 1946-ųjų liepos 4 d. Sunku išsakyti žodžiais, ką išgyvenau, skaitydama šią bylą. Labai norėjau eiti ten, kur jis buvo kalinamas, kankinamas ir bent vieną naktį praleisti toje kameroje. Plėtėsi pažinčių ratas, vėrėsi nauji šaltiniai. Buvusieji tėvo bendražygiai ir bendraminčiai politiniai kaliniai ir artimieji sunešė po neįkainojamą savo patirties lašelį. Pirmąjį knygos variantą sunaikinau. Ten buvo per daug emocijų ir per mažai žinių. Tai, ką dabar gavo skaitytojas, yra antrasis variantas. Taigi monografijos rašymas truko apie dešimt metų. Per tą laiką mirė daug tėvą pažinojusių žmonių. Gaila, kad jiems neteko pamatyti knygos. Man tėvas – šventa tema.

Kokie prisiminimai apie tėvą išlikę nuo vaikystės?

Šeimoje buvau vyriausia, labai mylimas tėvo vaikas. Prisimenu, kaip, pamačiusi takeliu namo grįžtantį tėvą, tekina bėgau pasitikti, rankomis apsivijau jo kaklą. Prisimenu ir paskutinįjį rytą, kai mačiau tėvą. Prasidėjus Kauno bombardavimams, į mamos tetos Marijos Pavėsienės ūkį, esantį Tursučių kaime (Šunskų parapija), tėvas išgabeno pianiną, vertingesnius daiktus, drabužius. Yra išlikusi 1944 m. liepos 28-osios fotografija... Kitą rytą atsibudau, nors turėjau dar miegoti. Pro nediduką seklyčios langelį skverbėsi pirmieji saulės spinduliai. Prie lango stovėjo mama. Pribėgusi dar pamačiau tėvą, išeinantį darželio taku ir užveriantį vartelius. Paskui atsisuko, pamojavo ir nuėjo per kiemą. Atrodė atlašus, jaunas, nutolęs tvirta karininko eisena...

Byloje esame žinių apie kagėbistų nuosprendį represuoti šeimą. Ar tai buvo įvykdyta?

Iš gausios jo tėvų šeimos buvo suimtas ir dešimčiai metų lagerių katorgai pasmerktas tėvo brolis kun. Vincentas Vėlavičius (vėliau monsinjoras). Na, o mes? Tardomas tėvas visą laiką tvirtino, jog jo šeima yra Vokietijoje. Tuo tarpu tebegyvenome Tursučiuose, pas mamos tetą M.Pavėsienę. Mūsų, vaikų, dvasiniam brendimui tas metas buvo nuostabus, apsprendęs vertybių skalę. Tiesioginis santykis su etnine kultūra, partizanai... Mano pirmoji meilė buvo partizanas, deja, žuvęs. Mudu su broliu Jauniumi taip pat norėjome išeiti pas laisvės gynėjus. Tačiau jie vis sakydavo: „Dar palaukite. Vėliau“. Sekmadieniais visi eidavome į Šunskų bažnyčią, šiokiadieniais – į Šunskų progimnaziją. Į komjaunimą nestojome. Rašiau dienoraštį, kūriau eilėraščius. Neapleido mintys apie tėvą. Naktimis tyliai, kad niekas negirdėtų, raudodavau po antklode. Gal tuo metu tėvas buvo žiauriai kankinamas?

Tursučiuose gyvenome dvejus metus. Bijojome trėmimų į Sibirą, reikėjo keisti gyvenamąją vietą. Be to, baigėme Šunskų progimnaziją. Persikėlėme į Marijampolę, apsigyvenome mažame išsinuomotame kambarėlyje. Pasklidus kalboms apie vežimus, naktis praleisdavome malkinėje.

Kas jums padėjo materialiai?

Mama gavo menkai mokamą tarnybą Marijampolėje, parduodavo daiktus: pianiną, baldus. Padėti nebuvo kam. Tėvo broliai slapstėsi nuo suėmimų, trėmimo, dažnai keitė gyvenamąją vietą. Mamos tėvai ir brolis buvo išvežti į Sibirą. Studijuodami mes dirbome, taip prisidurdavome pragyvenimui.

Žiūriu į jūsų tėvų vestuvinę nuotrauką: nuotakos drabužiais Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus studentė P.Ščiukaitė ir lakūnas leitenantas I.Vylius. Du jauni, gražūs, vienas kitą mylintys žmonės. Bendras jų gyvenimas truko tik keturiolika metų. Per tą laiką gimė trys vaikai. Apie I.Vyliaus gyvenimą žinome iš jūsų parengtos monografijos. O kokia buvo jūsų motina? Ji turėjo būti stiprios dvasios moteris, viena užauginusi, išmokslinusi, gyvenimui parengusi savo vaikus.

Mama labai tikėjo Dievą. Ir mus auklėjo religiškai. Rytais, skubėdama į Marijampolės mokytojų seminariją, aš užsukdavau į bažnyčią. Labai mėgau gegužines pamaldas. Mama domėjosi politika, visą laiką, iki pat mirties, tikėjo, kad Lietuva taps laisva. Ji mėgo klausytis užsienio radijo. Iki gyvenimo pabaigos liko ištikima vyrui, galvojo, kad jis yra gyvas ir kada nors atsišauks. Nekeikė likimo, kantriai nešė savo kryžių tol, kol norėjo Viešpats.

Kun. V. Vėlavičius (vėliau monsinjoras) – tikras jūsų tėvo brolis. Ką jums reiškė turėti artimą giminaitį kunigą?

Tai buvo labai svarbu. Kai jis grįžo iš lagerio, susiradome vieni kitus, atnaujinome santykius. Jis krikštijo mūsų vaikus, tuokė, laidojo giminės mirusiuosius. Tai buvo tarsi giminės ašis. Tėvo brolis Kazimieras Vylius gyveno Trakuose, tai jo vaikaitė su visais klasės draugais važiavo į Telšius pas mons.V.Vėlavičių Pirmosios Komunijos. Tokie pavyzdžiai daug pasako.

Vartau jūsų pirmąsias knygas „Elena Čiudakova“, „Valentinas Adamkevičius“, išleistas sovietmečiu. Ten nėra nė vieno sakinio, dėl kurio autorei tektų raudonuoti dabar. Kaip kilo sumanymas rašyti pirmąją knygą?

Tuo metu dirbau Radijo ir televizijos komitete. Ėmiau interviu iš E.Čiudakovos. Sėdėjome viena priešais kitą kaip mudvi dabar. Klausinėjau ir man vis atrodė, kad negana. Tuomet ji man sako: „Imkit mano dienoraščius. Skolinu nakčiai“. Perskaičiau, nusirašiau, grąžinau. Po pusmečio garsioji operos solistė mirė. Jaučiau įsipareigojimą už didžiulį pasitikėjimą. Ėmiausi rašyti knygą.

Ar jums darbe netrukdė tėvo praeitis?

Kai baigiau Konservatoriją (dabar Muzikos akademija), man pasiūlė stoti į komunistų partiją. Atsisakiau ir papasakojau apie tėvą. Tuo žmogumi, kuriam pasakojau, visiškai pasitikėjau. Toliau, atrodo, jis niekam neperdavė mano biografijos. Beje, dar ankstyvoje jaunystėje apsisprendžiau būti ištikima tėvo idealams, nešioti jo pavardę.

Knygoje „Kapitono Igno byla“ rašote: „Kasmet einu su mažais, jau nepriklausomoje Lietuvoje valstybėje gimusiais Tavo ainiais į prieblandoj ir vienatvėj skendintį Tuskulėnų parką. Aklinai užtvertas, užkaltas. Tik Vėlinių vakarą pravertu tarpeliu...“ Prašome papasakoti apie tuos ainius.

Tai mano dviejų dukterų vaikai, mano vaikaičiai. Trys mergaitės ir vienas berniukas. Jo vardas – Ignas. Savo dukras taip išauklėjau, kad jos net neabejojo: jei gims berniukas, pakrikštys jį Igno vardu.

Dėkojame už pokalbį. Linkime sėkmingai išleisti parašytas knygas. Teišsipildo jūsų sumanymai.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija