Atnaujintas 2004 birželio 4 d.
Nr.43
(1247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

,,Vilties kelias“ Ispanijoje

Europos katalikai lietuvius priėmė į savo šeimą

Irena DEGUTIENĖ

Balandžio 17-21 dienomis Lietuvos delegacija dalyvavo Europos katalikų ir politikų piligriminėje kelionėje „Vilties kelyje” Ispanijoje, kurią rengė Europos Bendrijos Vyskupų konferencijos taryba (COMECE). Kelionės tikslas buvo pademonstruoti, kad Europos katalikai priima atgal į savo šeimą istorinių aplinkybių laikinai atskirtas Europos tautas. Daugiau nei 300 Europos katalikų piligrimų iš senųjų ir naujųjų Europos Sąjungos valstybių procesijoje buvo ir Lietuvos delegacija, kurią sudarė Kauno arkivyskupo augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius mons. Gintaras Grušas, Seimo narė Irena Degutienė, vienuolė Ignė, Lietuvos šeimos centro vadovė Vijoleta Valantiejutė ir du Vilniaus Arkikatedros jaunimo choro choristai. Apie kelionės patyrimus pasakoja Seimo narė ir Tėvynės sąjungos Krikščioniškosios demokratijos frakcijos vadovė Irena Degutienė, atstovavusi Lietuvos politikams.

Parsivežiau nepaprastai gražaus, žmogiško bendravimo įspūdį. Savaitę pagyvenusi europietiškų katalikų draugijoje, su pasitenkinimu sau atradau, kad tai, ką jaučiu, kokias išpažįstu vertybes ir ką darau, yra teisinga. Grįžau gerokai sustiprėjusi, pakylėta. Ir pasižadėjau sau, kad dar didesnį dėmesį skirsiu bendražmogiškoms vertybėms ir šeimos politikai.

Apie tai teko kalbėtis su vyskupu J.Ivanausku. Jeigu Lietuvoje išpažįsti tikėjimą, krikščioniškąsias vertybes, esi tikintis, tau prikabinama etiketė, jog esi davatka, o bažnyčia yra atsilikusi ir trukdanti pažangai. Po šitos kelionės aš dar kartą akcentuoju ir noriu visiems apie tai pasakyti, kad per Bažnyčią kilo ir Europos kultūra. Pamačiau, kad šandien Katalikų Bažnyčia gyvena XXI amžiuje, o tai, ką išpažįsta Europos krikščionys, yra progresyvu. Krikščionybė nėra stagnacija. Katalikų Bažnyčios vyskupai ir kunigai dirba kompiuteriais, sugeba komunikuoti šiuolaikinių technologinių priemonių pagalba, moka daug kalbų. Pvz., maldingos kelionės metu aukotos gausios šv. Mišios vyko penkiomis kalbomis (prancūzų, ispanų, italų, taip pat vokiečių ir anglų). Bendrauti nebuvo jokių problemų.

Piligriminėje kelionėje dalyvavo beveik visos Europos tautų katalikų atstovai. Šv. Mišias aukodavo keletas vyskupų ir keliasdešimt kunigų. Iš politikų dalyvavo Europos Parlamento ir Europos konvencijos prezidiumo narys Inigo Mendez de Vigo, Slovėnijos ir Airijos vyriausybės narės–ministrės, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Belgijos, Ispanijos, Prancūzijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos parlamentų atstovai, šių valstybių vyskupai, kunigai, vienuoliai ir katalikiškų organizacijų atstovai. Iš Baltijos valstybių dalyvavome mes, lietuviai, ir latvių vienas vyskupas bei vienas kunigas.

Būtent latvis vyskupas kalbėjo visų baltų vardu Santjago de Kompostelos katedroje šv. Mišių metu. Jis dar kartą priminė buvusių pavergtųjų Europos tautų istoriją ir likimą – mūsų šeimos buvo išdraskytos, vieni atsidūrė Sibire, kiti užjūryje. Jis sakė, jeigu ne tikėjimas, žmogus tokių kančių ir išbandymų, kokius patyrė mūsų tautos, nebūtų galėjęs ištverti. Kai pagalvoju apie šiandien byrančias šeimas, motinas, atsisakančias, net žalojančias ar žudančias savo vaikus, prisimenu kalėjimus ir tremtį prie Laptevų jūros, kur motinos darė viską, kad jų vaikai išliktų. Beje, latvis vyskupas į tėvynę yra grįžęs iš Vakarų emigracijos, bet jo visa šeima buvo ištremta prie Laptevų jūros.

Nuvykę į Ispaniją pirmiausia buvome priimti Ispanijos vyskupų konferencijoje, o maldingąją kelionę pradėjome nuo Santo Domingo de Silos. Toliau per Burgos, Castrojeriz, Itero del Castillo, Leon, Panferrada, Cruz de Ferro, Villafranca del Bierzo ir kt. vietoves pasiekėme paskutinį tašką – Santjago de Kompostelą, miestą, kurio katedroje yra palaidotas šv. Jokūbas. Tai yra viena iš šventų pasaulio vietų – šalia Jeruzalės ir Romos. Ši vieta ypač lankoma maldininkų. Piligrimų sutikome keliaujančių šeimomis ir po vieną iš įvairių pasaulio valstybių, atvykstančių praleisti atostogų, dvasiškai sustiprėti, susikaupti, pasimelsti ir kartu pamatyti nepaprastai gražias Ispanijos vietoves.

Kiekvieną dieną, rytą ir vakare, vis kitoje vietoje vyko šv. Mišios. Tam tikrą kelio atkarpą tarp miestelių, kur buvo aukojamos šv. Mišios, eidavome pėsčiomis. Keliai yra pritaikyti maldininkams eiti. Kelionė tęsėsi penkias dienas, pėsčiomis ėjome tris dienas iš eilės. Sunkiausia buvo pirmoji diena, nes reikėjo lipti į kalną; iš priekio pūtė stiprus šiaurės vėjas, kuris vertė iš kojų. Mums pasisekė, kad Ispanijoje buvo šalta – naktį iki dviejų laipsnių šalčio, dieną – keturi-penki laipsniai šilumos. Gyvenime dar nebuvo tekę eiti iki kraujo nutrintomis kojomis. Tai buvo tam tikras savęs išbandymas. Kita vertus, šalia eidavo žmonės su gera aura, todėl visa kelionė buvo ypač maloni ir prasminga. Nors kelias buvo sunkus ir varginantis, bet niekas nelaukė, kad jis greičiau pasibaigtų. Buvai lyg ir vienas su savo mintimis, bet kartu jauteisi šalia žmonių, kurie tapo labai artimi. Maldininkų procesija nusitęsdavo kartais iki dviejų kilometrų, nes vieni ėjo greičiau, kiti lėčiau. Buvo ir tokių, kuriuos reikėjo vežti, bet beveik visi pasiekdavo tikslą.

Neišdildomą įspūdį paliko Santjago de Kompostelos vienuolynas, kuriame buvome apgyvendinti. Vienuolynas labai senas, statytas 940 metais, kaip ir miesto katedra. Celėje – mažytis langelis, stalas, kėdė, lentynėlė Šventajam Raštui ir kieta lova, kuri man, kaip gydytojai, atrodė labai gera stuburui. Pasauliečiui, pirmą kartą įėjusiam į tokią celę, įspūdis buvo netikėtas. Kiekvienas statinys šventajame mieste yra architektūrinis paminklas, vienas už kitą įdomesnis. Darbotvarkė buvo labai įtempta, todėl detaliai apžiūrėti visko nebuvo įmanoma, bet įspūdis – labai stiprus.

Lietuvos delegacija buvo labai draugiška ir įdomi, todėl atkreipė kitų piligrimų dėmesį. Mes vienu autobusu keliavome su jungtinio choro dalyviais. Lietuviai, kaip juokavo mūsų vyskupas, pasirodė turintys daugiausia iniciatyvos. Mes buvome draugijos šerdis. Kur pasirodydavo lietuviai, ten skambėjo giesmės, lietuviškos dainos. Galima pasakyti, jog sužibėjome katalikų Europoje: pasirodėme, kad esame linksmi, civilizuoti ir išlaikę stiprius tautinius bruožus. Keliauti buvo labai linksma ir prasminga.

Meldžiamasi buvo įvairiomis kalbomis – mes turėjome maldynėlius, kurie buvo parengti trimis kalbomis. Neišdildomą įspūdį padarė jungtinis Europos choras, į kurį buvo susirinkę įvairių šalių giesmininkai. Tokių gražių giesmių nebuvau girdėjusi. Mūsų du vyrai choristai vienose šv. Mišiose giedojo solo lietuviškai. Jų balsai skambėjo nuostabiai.

Vysk. J. Ivanauskas ir mons. G. Grušas kalbėjo Italijos televizijoje bei davė interviu Italijos laikraščiui, o man teko duoti interviu Suomijos žiniasklaidai. Beje, pagrindines šv. Mišias tiesiogiai transliavo Prancūzijos ir Ispanijos televizijos.

Lietuva grįžo į Europą, įsijungė į didelę Katalikų Bažnyčios šeimą. Tai mus įpareigoja ir dar kartą primena, jog krikščioniškosios vertybės Europos žmonių ir valstybių gyvenime yra ypač svarbios.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija