Atnaujintas 2004 birželio 23 d.
Nr.47
(1250)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ar Lietuva nėra tapusi geopolitinių
Rusijos eksperimentų poligonu?

Andrius KUBILIUS

Nelaimė, kad V. Uspaskich taps
Ministru Pirmininku, yra išvengiama

Nors Prezidento rinkimai yra labai svarbūs, tačiau, mano įsitikinimu, žymiai svarbiau yra tai, kad, atrodo, šiandien visi keliai klojami Viktorui Uspaskich tapti Ministru Pirmininku. Rinkėjų parama jo partijai per Europarlamento rinkimus yra mitologizuojama ir kuriamas neišvengiamybės įspūdis, kad tik jis gali tapti Premjeru. Dar daugiau - valdančiosios koalicijos lyderiai, lyg ir suvokdami tokios perspektyvos tariamą neišvengiamybę, atrodo, rengiasi trauktis iš politikos.

Noriu tvirtai pasakyti, kad tokia nelaimė, kaip V.Uspaskich tapimas Ministru Pirmininku, yra tikrai išvengiama ir tai priklauso nuo europietiškų partijų. Mūsų pozicija lieka nepakitusi, nepaisant to, kad mes Prezidento rinkimų pirmajame rate rėmėme Petrą Auštrevičių, kurį rėmė ir V.Uspaskich. Mes kritikavome V.Uspaskich ir Darbo partiją, o jis mus plūdo, ir taip, kaip lietuviai nesugebėtų, – apkaltindamas pernelyg artimais ryšiais su Vakarais. Mes išliekame nuoseklūs ir perspėjantys dėl žalos ir pavojų, kuriuos Lietuvai neša politinė V.Uspaskich veikla. Tikimės, kad šiame perspėjimo ir tam tikros prevencijos darbe neliksime vieniši.

Norėčiau pabrėžti, kad už V.Uspaskich balsavo tik 15 proc. visų rinkėjų. Tai reiškia, kad tik nedidelė dalis balsuojančiųjų pasiduoda pagundai patikėti nauju gelbėtoju. Be abejo, kyla klausimas: kur kiti rinkėjai? Tačiau, sudėjus visus rinkėjų, balsavusių už dešiniąsias partijas, balsus, išeitų, kad už Darbo partiją balsavo beveik tiek pat.

Sudėjus balsuojančiųjų už tradicines europines partijas (Tėvynės sąjungą, Socialdemokratų, Liberalų, Naujosios sąjungos, Krikščionių demokratų partijas) rinkėjų balsus, gauname skaičių, žymiai didesnį už rinkimuose gautą Darbo partijos su jos palydovų (Valstiečių, Liberaldemokratų, Lenkų partijų; santykis: 684 tūkst. ir 604 tūkst). Taigi rankų nuleisti nėra ko. Be abejo, rinkėjai gali rinktis ką nori, demokratija jiems leidžia tai daryti. Kokios nors didesnės atsakomybės rinkėjai neturi. Klausimas: kokia yra politikų atsakomybė? O politikų atsakomybė yra tokia: eiti sąžiningai ne tik į rinkimus, bet ir po rinkimų elgtis atsakingai, nepasiduoti pagundoms dėl dalyvavimo valdžioje bet kokia kaina sudaryti koaliciją kad ir su velniu, kaip dabar mėgstama sakyti.

Savo požiūrį į Darbo partiją esame išsakę ne kartą. Šiandien kartoju: po Seimo rinkimų neisime į koalicijas su Darbo partija ir raginame kitas partijas paskelbti tą patį. Deja, iki šiol nė viena kita partija to padaryti nesugebėjo. Tai verčia galvoti, kad kitos partijos neatmeta galimybės po Seimo rinkimų sudaryti koaliciją su Darbo partija.

Manęs nestebintų, jeigu tai planuotų valstiečiai ar liberaldemokratai, labiau stebintų, jeigu apie tai galvotų socialdemokratai ar socialliberalai, dar labiau stebintų, jeigu tokių minčių neatsisakytų liberalai. Deja, šiandien atrodo, kad tokių planų neatsisakoma, motyvuojant tuo, kad Europos Parlamento rinkimuose už Darbo partiją balsavo 15 proc. rinkėjų. Bet tai, jog už Darbo partiją balsavo 15 proc. rinkėjų, visiškai nereiškia, kad ši partija pasižymi kokiomis nors vertybėmis arba kad su ja reikia sudaryti koalicijas. Galima pakęsti Darbo partijos paramą tam pačiam kandidatui per Prezidento rinkimus, nes Prezidentas nebūna „koalicinis“, tačiau sudarant Vyriausybę koalicijų su Darbo partija sudarymas būtų visų lietuviškų ir europinių vertybių ir principų išdavimas.

Kodėl su Darbo partija negalima sudaryti koalicijų?

Pirmiausia todėl, kad dar ilgai reikės aiškintis, ar V. Uspaskich verslo sėkmė, paremta prieš dešimtmetį realizuotomis „Gazprom“ investicijomis, nebuvo elementarus Rusijos specialiųjų tarnybų daug kur sėkmingai įgyvendintas priedangos organizacijos sukūrimas. Priedangos visų pirma šiandieninei sėkmingai politinei veiklai, apie kurios tikruosius tikslus galime tik spėlioti. Būtų natūralu, kad į priedangos planus įeitų ir koalicijų su tradicinėmis partijomis sudarymas. Kad tai būtų realizuota, tereikia tik vieno – tuščių lietuviškų ambicijų. O jų, kaip žinote, Lietuvoje visada buvo perteklius. Kas gali paneigti, kad taip nėra siekiama įgyvendinti žymiai rimtesnių „Laumžirgio“ planų. Kaip niekas šiandien negali paneigti, kad tokiu būdu Rusija nesiekia kontroliuoti Lietuvos vidaus politikos, padarant Lietuvą savo interesų atstove Europos Sąjungoje. Kaip niekas negali paneigti, kad Lietuva gali būti tapusi didelių geopolitinių Rusijos eksperimentų poligonu. Tokiais poligonais dėl jose susiklosčiusios demografinės padėties, mano įsitikinimu, negali būti nei Latvija, nei Estija. Šiose valstybėse gyvena 30 ir daugiau procentų rusakalbių žmonių, kurių didelė dalis neturi teisės balsuoti, o latviai ir estai, beveik likę mažuma savame krašte, išlaiko žymiai stipresnį savisaugos jausmą ir už rusą ar neseną ateivį iš Rusijos niekada nebalsuos. Lietuviai tokio savisaugos ir savigarbos jausmo nebeturi, ir todėl Lietuva yra patogesnė vieta Rusijos politiniams eksperimentams.

Valdžios atidavimas Darbo partijai arba koalicijų su ja sudarymas būtų žalingas ir todėl, kad tai reikštų dar kelerius metus chaoso ir stagnacijos Lietuvos gyvenime. Kaip rodo ne tik Lietuvos patirtis, tokių partijų, kaip Darbo partija, atėjimas į valdžią būna trumpalaikis ir lydimas chaoso. Taip buvo Estijoje ir Latvijoje, taip buvo ir Lietuvoje su naująja politika. Ateidamos į valdžią tokios partijos temoka viską niekinti, griauti pasiekimus, o tuo pačiu ir valstybės autoritetą, o pasiekusios valdžią jos teparodo, kad neturi nei žmonių, nei idėjų. V.Uspaskich nenaudoja jokių naujų politikos instrumentų, apie kuriuos nebūtume girdėję: 2000-aisiais ir A. Paulauskas, ir R. Paksas, ir net A. Brazauskas sakė, kad Lietuvoje viskas sugriauta. Dabar tokį monopolį sakyti, kad viskas sugriauta, turi V.Uspaskich, arba bent jis taip įsivaizduoja. 2000-aisiais A. Paulauskas klausė, „kas kaltas“, ir gavo atsakymą, kad kalti V. Landsbergis ir A. Kubilius. Dabar V. Uspaskich jau nebesivargina klausinėdamas, o tiesiog nurodo, kad V. Landsbergį ir A. Kubilių reikia „pasodinti“. Kai į rinkimus einama tik su vienu teiginiu: „viskas sugriauta“, tai viskas taip pat ir baigiasi – dveji metai populiarumo, o po to – noras išeiti iš politikos.

Po įstojimo į Europos Sąjungą lietuviams reikės šiek tiek laiko suprasti, jog labai svarbu turėti ir modernią, europietišką vietinę valdžią. O iki to laiko, matyt, lietuviai eksperimentuos, galvodami, kad nuo eksperimentų blogų rezultatų juos apsaugos Briuselis. Ką reiškia turėti blogą Prezidentą, jau matėme. Matėme, kaip sunkiai teko spręsti tokio Prezidento problemas. Blogos Vyriausybės ir Seimo problemas spręsti bus dar sunkiau. Europietiškų politikų vienas svarbiausių uždavinių artimiausiame laikotarpyje turėtų būti toks: kaip apsaugoti Lietuvos žmones nuo eksperimentų su savo valstybe ir su savimi.

Tėvynės sąjunga, būdama nedviprasmiškų vakarietiškų vertybių puoselėtoja ir užgrūdintų valstybininkų vienytoja, ateinančiuose Seimo rinkimuose pagrindiniu tikslu sau kels paprastai formuluojamą ir aiškų uždavinį – neleisti Lietuvos užvaldyti tam, kuris galbūt paaiškės kaip antrasis J.Borisovas ar Kremliaus imperinių tikslų priedangos organizacija. Todėl kviečiame visus, kurie sau kelia panašius artimiausio laikotarpio politikos uždavinius, vienytis vieningai veiklai ir suvokti, kad inteligentiškai piktdžiugiškas konstatavimas, esą tradicinės partijos yra silpnos, niekur neveda.

Parengta pagal spaudos konferencijos Seime
birželio 21 dieną medžiagą

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija