Atnaujintas 2004 birželio 23 d.
Nr.47
(1250)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Džiaugėsi atvykusi į vaikystės miestą

Birutė Nenėnienė

Birutės Kemežaitės muzikinę
kūrybą įtaigiai pristatė
muzikologas Vaclovas Juodpusis

Kiekvienais metais birželio pirmąjį šeštadienį į senąją Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, dabar – Viešąją biblioteką, renkasi 1944 metų laidos abiturientai. Šiemet, po 60-ies metų, iš įvairių Lietuvos vietovių jų atvyko penkiolika ir paskaičiavo, jog 25 jau nėra tarp gyvųjų. Vienas buvusių gimnazistų,Vytautas Tarasonis, sakė, jog jiems net nereikia sukviečiančio organizatoriaus. Kaip atšilus orams į gimtinę iš tolimų kraštų traukia paukščiai, taip ir jie sugrįžta į jaunystės miestą. Sunku nusakyti tą jausmą, kurio vedini pasiilgsta vieni kitų . Gal senojo pastato skliautuose dar bebetvyro tauri juos mokiusių mokytojų dvasia? Į aštuntą gyvenimo dešimtmetį įkopę gimnazistai keletą valandų žvaliai dalijosi prisiminimais. Bibliotekos direktorė A.Velioniškienė, nuolatinių bibliotekoje kamerinių renginių su kūrėjais organizatorė, pakvietė pasiklausyti viešnios iš už Atlanto, poetės, visuomenės veikėjos Birutės Kemežaitės poezijos, dainų ir muzikologo Vaclovo Juodpusio komentarų.

B.Kemežaitė daugelį metų gyveno Čikagoje. Čia prabėgo brandžiausi jos gyvenimo ir aktyvios visuomeninės veiklos bei kūrybos metai. Jau treji metai sugrįžusi gyvena Lietuvoje. Susitikimus surengė kituose šalies miestuose, bet dabar labai džiaugėsi, jog atvyko į savo vaikystės miestą, kuriame gyveno iki septynerių metų. Nors paskui išsikėlė į Kauną, bet iš Vilkaviškio laikotarpio išlikę gražių prisiminimų. Jos senelis buvo kariškų drabužių siuvėjas, o tėvas – klarnetistas, muzikantas, daugiausia grodavo kariškių gegužinėse. Paskutinį kartą Vilkaviškyje teko būti, kai miestas buvo visiškai sugriautas. Tėvynę paliko labai jauna. Vokietijoje baigė vidurinę, o sąskaitybos studijas – jau JAV. Dirbo buhalterijose, tačiau skaičiai poezija neskambėjo. Todėl visą laisvą laiką paskyrė savo mūzai – poezijai, muzikai ir dainavimui. Yra parašiusi apie 400 publicistinių straipsnių JAV lietuvių periodinėje spaudoje, 1983-1992 metais Čikagoje leido ir redagavo periodinį žurnalą „Tautos gyvybė“, yra sukūrusi romaną, išleidusi kelis poezijos rinkinius. Pirmąjį eilėraštį parašė dar pradžios mokykloje ir rašo visą gyvenimą.

Paskutinįjį, „Tarp gyvenimo audrų“, pasirodžiusį praėjusiais metais, atsivežė į Vilkaviškį ir įsigijusiems jį dalijo autografus. Viešnia paskaitė naujausių savo eilėraščių, kurių, sakė, jog gyvendama čia, Lietuvoje, per žiemą parašė kokį šimtą „iš neturėjimo ką veikti“. Dabar rengiasi išleisti naują knygą. Jos poezija persunkta meile tėvynei, žmogui, gyvenimo grožiui.

Ilgo grojimo plokštelėse Vatikano radijo studijoje, kitose Romos įrašų studijose, palydint styginiam, simfoniniams orkestrams įrašyta jos atliekamų žinomų lietuvių kompozitorių dainų, arijų. Muzikinį išsilavinimą įgijo studijuodama Italijoje, po to, kai laimėjo vieną konkursų. Be galo subtilus solistės balsas Lietuvą pasiekdavo prieš trisdešimt metų per Vatikaną. Dainininkė JAV dažnai koncertuodavo įvairiuose lietuvių išeivijos renginiuose su įvairiais atlikėjais. Susirinkusieji bibliotekoje turėjo galimybę išgirsti jos mielo balso įrašą, tačiau, sutrikus aparatūrai, „gyvai“ padainuoti viešnia nesutiko, sakė, jog bent dvidešimt metų viešai to nedarė.

Muzikologas V.Juodpusis, rengiantis radijo laidas apie išeivijos lietuvių kūrybą, pasidžiaugė, jog iš užmaršties prikeliami tokie talentai kaip B.Kemežaitė. Labai gražu, kai žmonės, būdami toli nuo tėvynės, veržiasi į ją sugrįžti. Kad ir kur B.Kemežaitė buvo - Vokietijoje, JAV ar Italijoje - visada jos širdyje plazdėjo meilė Lietuvai, siekė matyti ją laisvą. Ir tai atsispindi visoje jos muzikinėje ir žurnalistinėje veikloje.

Viešnia pasidalijo savo patirtais įspūdžiais Vokietijoje ir JAV, išsakė nuomonę apie spaudą ir jos darbuotojus. B.Kemežaitė laikraščiuose pasigenda paprastų žmonių minčių įvairovės, o tai rodo, jog Lietuvoje dar nėra tikros demokratijos. Jai nepriimtina, kad leidėjai perredaguoja paraštytus tekstus savaip – dingsta mintis ir autentiškumas.

Vilkaviškis

Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija