Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Devintinių iškilmės

Šiauliai. Birželio 13 dieną sekmadienio varpų skambesys kvietė į Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, liaudiškai vadinamas Devintinėmis. Iškilmės prasidėjo pusę vienuolikos Šv Jurgio bažnyčioje šv. Mišiomis. Bizantiško tipo katalikų šventovė buvo pilna atėjusiųjų švęsti tikėjimo paslaptis. Pamokslo metu nuskambėjo klebono kun. Egidijaus Venckaus iškelti retoriniai klausimai: „Kas mes tokie, kad Kristus atiduoda savo kūną ir kraują, jog mus išgelbėtų? Kas mes tokie, kad kartais užveriame pačiam Viešpačiui duris?” Susimąsčiusiems tikintiesiems dvasios tėvas kalbėjo apie Kristaus nusižeminimo ir savęs dalijimo kitiems kilmingumą, apie visus sotinančią dangaus duoną, apie duris, į kurias Viešpats beldžiasi per draugą, vaiką... priešą, ir apie duris, kurių mes kartais neatidarome. Susikaupime nuskambėjo pacituoti šv. Teresės žodžiai: „Būkite laimingi šią akimirką. To užtenka. Kiekvieną akimirką turime to, ko mums reikia...” ir kunigo palinkėjimai: „Reikia visai nedaug, gal tik šypsenos... Šypsokitės ir džiaukitės, kad Dievas mus myli”.

Po šv. Mišių žmonės neišsiskirstė kaip kiekvieną sekmadienį. Visi dalyvavo iškilmingoje procesijoje, pagrindinėmis Šiaulių gatvėmis sekdami Švenčiausiąjį Sakramentą. Procesijoje dalyvavęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis eisenos dalyvius pakvietė būti liudytojais, kai Kristus praėjo miesto gatvėmis, trokšdamas palaiminti Šiaulius ir visą vyskupiją.

Maldingoje procesijoje, kuri miesto centre sustojo du kartus, po iškilmingo Evangelijos giedojimo, buvo kreiptasi į susirinkusiuosius, o labiausiai į tuos, kurie nedalyvauja bažnytiniame gyvenime.

Pirmą kartą sustojus, po Biblijos žodžių apie duonos padauginimą, buvo aiškinama iškilmių esmė – nepabaigiama Dievo meilė žmonėms bei procesijos prasmė – kvietimas į šeimą. Nešdami ir rodydami Kristų, kviečiame į katalikų šeimą tuos, kurie dar nepriklauso Bažnyčiai. Jie taip pat turi teisę išgirsti tiesą, kurią mes, įtikėjusieji Kristų, turime.

Antrasis sustojimas – skaitinys iš apaštalo Luko Evangelijos apie Paskutinę vakarienę bei numatomą Judo išdavystę. Ši išdavystė buvo nei pirma, nei paskutinė. Šiaulių ganytojas kalbėjo, jog Kristų išduoda tie, kurie neseka jo mokymu. Išduoda tėvai, atitraukdami vaikus nuo Dievo – gyvenimo Davėjo; sutuoktiniai, sulaužiusieji Santuokos sakramentą; išduoda įteisinusieji partnerystę bei joje gyvenantys. Mes išduodame, tačiau Kristus išlieka ištikimas. Jis, ištiesęs mums meilės ranką, eina kartu jau du tūkstančius metų, liudijo vyskupas, kviesdamas įvertinti Kristaus meilę. „Jis yra su mumis, o ar mes esame su juo šioje žemiškoje kelionėje?”

Gana prastas, šaltas oras, šykštintis saulės dangus neišbaidė procesijos dalyvių, keliaujančių paskui švenčiausiąjį sakramentą į Šiaulių Katedrą. Čia šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė Šiaulių vyskupas E.Bartulis. Jis kalbėjo apie Kristų kaip „Gyvenimo Davėją”, kuris ne tik rodo kelią į Amžinojo Tėvo namus, bet taip pat malšina visų mūsų alkį, pamaitindamas dangiškąja duona. Šiame pasaulyje, Lietuvoje, tiek daug nelaimių, tiek daug kaltinamųjų suole būtent todėl, kad žmonės nepažįsta Gyvenimo Davėjo, kad vaikai nėra su juo supažindinami. „Šiandien Kristus yra su mumis. Jis trokšta ateiti į kiekvieno širdį ir paversti ją rojumi”, – įsitikinęs ganytojas.

Šiais metais Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės sutapo su šalies Prezidento ir narių į Europos Parlamentą rinkimais. Tad vyskupas, pacitavęs Šventojo Rašto žodžius: „Kas Dievo – Dievui, o kas ciesoriaus – ciesoriui”, paragino susirinkusiuosius atlikti pilietinę pareigą.

Devintinių metu būdavo ne tik rengiamos procesijos, tačiau ir šventinami žolynai bei laiminami vaikai. Sekdamas šiomis tradicijomis, Šiaulių vyskupas aukojo dar vienerias šv. Mišias. Jų metu širdis dangop kėlė vaikų vokalinė grupė „Ro–ko–ko”. Ganytojo pamokslas buvo skirtas vaikams bei jų tėveliams. „Vaikas – tai nuostabusis Dievo meilės kūrinys, užgimstantis iš meilės šeimoje ir džiuginantis tėvelius”, – sakė vyskupas. Parinkęs puošnią metaforų kalbą, tinkamą tiek vaikams, tiek suaugusiems, ganytojas kvietė susimąstyti apie religinį vaikų auklėjimą šeimoje. „Vaikas – tai marmuro gabalas, iš kurio Amžinasis skulptorius daro angelus”. Tačiau labai dažnai vaikai atiduodami į piktojo skulptoriaus rankas. „Ne jūs išauklėsite vaikus, bet Dievas – per jūsų gerumą, rūpestį, kantrybę... Todėl šiandien atiduokite visus vaikučius Viešpačiui”, – ragino ganytojas.

Šv. Mišių pabaigoje buvo šventinami žolynai, vėliau visas dėmesys buvo nukreiptas vaikams, į kuriuos, vyskupo žodžiais tariant, sudėta visa, kas gražiausia. Po šv. Mišių vyskupas E.Bartulis bei kiti kunigai ėjo per Dievo šventovę, atskirai laimindami kiekvieną vaiką. Žmonės neskubėjo skirstytis, klausydamiesi įkvepiančių „Ro-ko-ko” giesmių.

Inesė RATNIKAITĖ

© 2004 "XXI amžius"