Atnaujintas 2004 birželio 25 d.
Nr.48
(1251)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dvidešimt metų Skapiškio parapijoje

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Kun. Povilas Varžinskas,
atvykęs klebonauti į Skapiškį

Seminarijos kurso draugai
Subačiuje 1974 metais.
Kairėje – kun. Povilas Varžinskas

Visada miela lankytis vaikystės vietose. Man tokia vieta – Skapiškio miestelis. Prieš daugelį metų čia, klebonijoje, prižiūrima ir globojama kanauninko Nikodemo Kasperiūno (1874-1956), aš augau, čia baigiau pradžios mokyklą, pradėjau lankyti vidurinę… Deja, tėveliui grįžus iš Sibiro, buvome priversti šį miestelį palikti, nors vėliau ne kartą tėveliai vėl bandė Skapiškyje įsitvirtinti, tačiau nesėkmingai.

O dabar džiaugiuosi Skapiškyje organizuojamais renginiais, mielai juose dalyvauju. Bibliotekos direktorei Jolitai Pipynienei esu dėkinga už organizuojamus mano knygų pristatymus, parodas, kitus renginius. O ir pati stengiuosi Skapiškio biblioteką papildyti retomis (mažu tiražu išleistomis) įvairiausios tematikos knygomis, žurnalais, laikraščiais.

Praėjusio gegužės mėnesio kelionė į Skapiškį neatsitiktinė – ten buvo dviguba šventė: teatrų festivalis ir klebono kun. Povilo Varžinsko darbo Skapiškyje dvidešimtmetis.

Skapiškis – teatrų šventėmis garsėjantis miestelis ne tik Kupiškio rajone, Lietuvoje, bet ir toli už šalies ribų. Teatrų šventės organizuojamos pagal amžių grupes: vaikams – „Pienių medus”, jaunimui – „Pienių vynas” ir senjorams – „Pienės pūkas”. 2004 m. gegužės 22–23 d. Skapiškyje jau aštuntąkart susirinko įvairūs teatrai. Šį kartą – senjorai.

Miestelio gyventojai ir atvykę svečiai džiaugėsi išmoningai sudaryta programa. Šventėje dalyvavo garsūs aktoriai Tomas Vaisieta, Ferdinandas Jakšys, dr. doc. Petras Bielskis, Regimantas Adomaitis su žmona skapiškiete Eugenija Bajoryte. Savo pastatymus parodė Skapiškio teatras „Stebulė”, Vilniaus Taurakalnio kultūros centro senjorų teatras ir kiti svečiai. Vyko susitikimas su kraštiečiais, gegužinėje grojo kaimiškos muzikos ansamblis „Jonis”, miestelio aikštėje amatininkai demonstravo liaudies amatus, bibliotekos direktorė Jolita Pipynienė parengė liaudies menininkų parodas, kuriose darbus demonstravo tekstilininkė Valerija Markevičiūtė, medžio drožėjas Bronius Bickus, nėrėja Laimutė Papučkaitė.

Labai prasminga, kad į programą buvo įtrauktos ir šv. Mišios, kurių metu, be bažnytinio choro, giedojo ir svečiai – Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vokalinis ansamblis „Guostė”.

Po šv. Mišių šių eilučių autorė kalbėjo apie arkivyskupą Mečislovą Reinį, jo pasiaukojamo gyvenimo kelią, atvedusįjį į Lietuvos kankinių gretas. (Plačiai Dievo Tarno arkivyskupo M.Reinio gyvenimą ir veiklą prelegentė analizavo Skapiškio bibliotekoje, susitikime su kraštiečiais. Kiekvienam padovanojo arkivyskupo M. Reinio paveikslėlį su malda, kad greičiau arkivyskupas būtų pakeltas į Altoriaus garbę. Paveikslėlius išleido Utenos savivaldybėje įkurta Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisija bei M. Reinio fondas.) Prelegentė kalbėjo apie dvasininkus, tęsusius arkivyskupo M. Reinio darbus. Džiaugėsi, kad po kelių dienų bus jau dvidešimt metų, kaip šioje Šv. Hiacinto (Jackaus) šventovėje darbuojasi kunigas jubiliatas P.Varžinskas. Šių eilučių autorė supažindino skapiškiečius su svarbiausiais kunigo gyvenimo ir veiklos akcentais, kalbėjo apie jo pašaukimo į kunigystę kelią. Skapiškio seniūnas Valdas Juškevičius ir senjorų teatrų šventės „Pienės pūkas” sumanytoja bei režisierė Vita Vadoklytė parapijiečių ir šventės dalyvių vardu pasveikino kun. P.Varžinską, su veiklos Skapiškyje jubiliejumi.

Kunigas jubiliatas P.Varžinskas – jau peržengęs 80 metų slenkstį. Tad būtina nors trumpai žvilgtelėti į jo gyvenimo kelią.

1922 m. lapkričio 25 d. Varžų kaime (Biržų r.) Elizbietos Blazarėnaitės ir Povilo Varžinsko ūkininkų šeimoje gimęs trečias vaikelis buvo pakrikštytas tėvo vardu. Reikia pasakyti, kad šis vardas šeimoje buvo tradicinis: senelis taip pat buvo Povilas. Po Povilo Varžinskai sulaukė dar dviejų vaikų – tad šeimoje augo trys broliai (Jonas, Povilas, Kazimieras) ir dvi seserys (Veronika ir Ona). Kunigas – vidurinysis vaikas.

Kadangi tėvai turėjo ūkį, tai jo vaikystė prabėgo prie ūkio darbų: Povilas ganė karves, avis, kiaules, antis, žąsis, ravėjo daržus, talkino kituose darbuose – tėvai neleido vaikams dykinėti, be to, tada ir nebuvo kitokios tvarkos.

Mokėsi Daniliškio pradžios mokykloje, Krinčino mokykloje, o 1938 metais išvyko į Pasvalio gimnaziją. 1943 metais, baigęs šešis gimnazijos skyrius, taigi dar nepabaigęs gimnazijos, įstojo į antrą licėjinį Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos kursą.

Kas paskatino pasirinkti kunigystės kelią? Be abejo, tai pirmiausia buvo Dievo pašaukimas, kurio meldė tvirtai tikintys tėvai, nes, jau krikštijant naujagimį, kunigas lemtingai pasakęs: „Šitas vaikas išaugs kunigu”. Religingumą vaikui liudijo tėvų pavyzdys: kasdieninės ryto ir vakaro maldos namuose, prie valgio stalo, o švenčių dienomis apie gerus šešis kilometrus kelionė į Krinčiną – į bažnyčią.

Vaiką veikė ne tik šeima, bet ir aplinka. Pirmosios Komunijos metu dalyvavę iš Kunigų seminarijos atvykę klierikai visus sužavėjo maldinga elgsena. Nuo tada klierikas Poviliukui tapo svajonių idealu.

Povilo veikla angelaičiuose (Angelo sargo draugija), o gimnazijoje – valdžios uždraustoje ateitininkų organizacijoje ugdė dvasines vertybes, krikščioniškuosius idealus.

Svarbų poveikį turėjo ir tikybos mokytojai. Klebonas džiaugiasi, jog kun. Juozas Varnas – jo klasės auklėtojas, buvęs kartu ir Pasvalio gimnazijos kapelionas, taip sugebėjo paveikti jaunuolius, kad net dešimt tos klasės mokinių stojo į kunigų seminariją: trys – į licėjinius kursus, septyni – vėliau. Deja, sovietinė okupacija, trėmimai ir kitokios negandos šiems neleido jos baigti.

Be to, būtina pažymėti, kad plačioje motinos bei tėvo giminėje buvo nemaža kunigų: dėdės, pusbroliai, tolimesni giminaičiai. Tai irgi itin veikė jaunuolio apsisprendimą. Kaip matome, pasirinkimo kelią nulėmė daugelis priežasčių, iš kurių, kaip teigia kunigas, pati svarbiausia – Dievo valia, jo malonė.

P.Varžinsko kursas – pats didžiausias ir vienintelis Kauno kunigų seminarijos sovietmečio istorijoje. Jį 1949 metais baigė net 40 kunigų (daugiau kaip pusė jų jau mirę). Kadangi tai buvo vienintelė Lietuvoje seminarija, joje mokėsi jaunuoliai iš visų Lietuvos vyskupijų. Kunigystės šventimus šio kurso klierikai gavo skirtingu laiku. Vieni jų buvo įšventinti 1948 m. spalio 31 d., kiti – 1949 m. balandžio 2 d.

Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, kad nesukeltų sovietinei valdžiai dingsties persekioti, l948 m. gruodžio 19 d. P.Varžinską su grupele klierikų įšventino savo namuose (iš tą dieną įšventintų kunigų dar tebesidarbuoja trys: Skapiškyje – kun. P.Varžinskas, Vilkijoje, Šv. Jurgio bažnyčioje, – kun. Leonas Kalinauskas ir Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje – kun. Pranciškus Sabaliauskas, OP). Pirmąsias šv. Mišias kun. P.Varžinskas aukojo Krinčine 1948 m. gruodžio 26 d., per Šv. Steponą.

Kunigui teko dirbti aštuoniose parapijose. Pirmoji darbo vieta – vikaras Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje (1949 m. gegužės–1957 m.). Jaunas kunigas talkino klebonui kun. Antanui Survilai. Kartu dirbo (eidamas klebono pareigas) ir Adomynės Švč. M. Marijos Vardo bažnyčioje.

Po aštuonerių vikaravimo metų Svėdasuose paskiriamas klebonu į Švč. Mergelės Marijos bažnyčią Nemunėlio Radviliškyje. Čia dirbo septynerius metus (1957-1964). Po to vienuolika metų klebonavo Raguvėlėje (1964-1975) Šv. diakono Stepono bažnyčioje, devynerius – Dievo Apvaizdos bažnyčioje Kriaunose (1975-1984), o nuo 1984 m. gegužės 30 d. darbuojasi Skapiškyje. Taigi iš 56–erių kunigystės metų, kurie bus minimi 2004-ųjų gruodį, 20 metų atiduota Skapiškiui.

Poetiškos sielos asmenybė kun. P. Varžinskas ankstyvoje jaunystėje (mokydamasis Krinčine, šeštame skyriuje) rašė eilėraščius, ne vienas jo poezijos posmas buvo išspausdintas „Kregždutėje”, „Šaltinėlyje”, „Žvaigždutėje”, „Ateities spinduliuose”. Čia jam didelę įtaką darė giminaitis Paulius Drevinis, kuris atveždavo spaudos, skatino mokytis. Vienas svarbių jo argumentų, kaip pasakoja kunigas, buvo toks: „Esate trys broliai. Tu turi mokytis, tada nereikės išdalyti tėvų ūkio”. Pats Paulius rašė poeziją, išleido nemažai knygų, sovietmečiu su tėvais buvo ištremtas.

Sunku buvo dirbti sovietmečiu. Visur kunigo laukė išbandymai, palikę ženklius pėdsakus. Tačiau jis atsilaikė, remontavo, puošė ir gražino bažnyčias, rūpinosi gyvosios Bažnyčios stiprinimu.

Dabar kun. P.Varžinskas rašo dvasinius pamąstymus, rašo sau. Apie dvasinių pamąstymų minties gilumą ir brandą gali liudyti prasmingi, verčiantys susimąstyti kunigo P.Varžinsko pamokslai – žodžiai į kiekvieno klausančiojo sielą…

Skapiškis,

Kupiškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija