Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Laikas žaizdas užgydo

Birutė NENĖNIENĖ

Savuose namuose, prie žydinčių darželio gėlių, sustoja trys kartos: Janė Regina, Sibire gimusi Dalia, tėtis Algimantas, vaikaičiai Aurimas ir Irmantas Autorės nuotrauka

„Kada jums buvo sunkiausia?“ – užklausiau Slabaduose (Vilkaviškio r.) gyvenančių Algimanto ir Janės Reginos Girdauskų, kai jie pasakojo apie savo, kaip tremtinių, patirtą pažeminimų ir sunkumų dalią. Beje, tokią panašią į dešimčių tūkstančių kitų tremtinių.

Pasirodo, kai grįžo iš Sibiro, 1960-ųjų pavasarį, gyventi nebuvo kur, darbo taip pat nėra. Valdžia atmatavo 15 arų žemės, kurioje niekas neaugo. Jaunai moteriai į sijoną kabinosi trimetė dukra Dalytė, vos ropojantis Vytukas, o po krūtine spurdėjo spalį į pasaulį ateisiantis Algiukas. Tačiau iki rudens dar toli, ir niekas jokių nuolaidų netaikė - reikėjo nukaupti runkelių normas, sodinti kopūstų daigus ir kt.

„Dabar nesiskundžiame, mums visko užtenka, nors pensijų pinigėliai tuoj išdulka. Esame gausi šeima, kartu gyvena dukros Dalios Langaitienės šeima“, – kalbėjo J.R.Girdauskienė. Visi varginantys darbai „tarybinio ūkio“ fermose ir rūpesčiai, kad tik vaikai būtų viskuo aprūpinti ir išaugtų dori, jau praeityje. „Laikas visas žaizdas užgydo, net nesinori prisiminti“, – prisipažįsta moteris, paprašyta pasidalyti tremtinės išgyvenimais. Dukra pertaria: „O kai mes augome, jūs su tėte tik susėsdavote prie stalo pusryčių, pietų ar vakarienės ir kitokios kalbos kaip apie tremtį, tremtinius ir Sibirą negirdėdavome. Net įkyrėdavo“.

Dalia kartu su tėvais varto gausybę iš Sibiro parsivežtų nuotraukų ir išsamiai komentuoja: taip šventė, taip rengėsi, valgė, dirbo... Ne, ji nieko neprisimena. Tai - iš tėvų pasakojimų. Nepamena ir to, kaip trimetė Lietuvoje suaugusiuosius juokindavo puikia rusiška kalba. Dalia pasidžiaugia trimis savo vaikais: kartu ūkininkaujančiu sūnumi Žydrūnu, Vytauto Didžiojo universiteto studente dukra Aurelija, jaunėliu sūnumi Irmantu ir dukros vienmete augintine Laimute.

Pašnekovai nesiskundžia sveikata. Džiaugiasi tuo, kad gyvena šiandien. 1956-aisiais Sibire susituokę Janė Regina ir Algimantas Girdauskai žada pakviesti į savo auksines vestuves. Žmona pajuokauja, jog be žiedų pragyvenusi šitiek metų viliasi po poros metų jų sulaukti kaip vestuvinės dovanos iš vyro.

Į šeimą atlydėjusi Sūdavos vidurinės mokyklos mokytoja, mokyklos kraštotyros muziejaus įkūrėja Regina Naujokaitienė pasidžiaugia, jog mokė visus Girdauskų vaikus ir vaikaičius. Net iš Sibiro grįžęs Algimantas Girdauskas buvo jos mokinys - žinių spragas užpildė suaugusiesiems surengtuose kursuose, paskui baigė technikumą. Mokytoja dar džiaugiasi ir tuo, kad tremtinių Girdauskų vaikaitė Aurelija, besimokydama vidurinėje mokykloje, aktyviai dalyvavo kraštotyros būrelio veikloje. Tai šios kruopščios mergaitės dėka smulkiai užrašyta sudėtinga jos senelių tremtinių likimo istorija jau perduota Rezistencijos ir genocido centro darbuotojams, renkantiems duomenis apie Lietuvos žmonių tremtį.

Ryškiausiai abiejų Girdauskų atmintyje įsirėžusi 1948 m. gegužės 22-oji, naktis iš šeštadienio į sekmadienį.

Janė Regina prisimena: „Prižadino beldimas į duris. Buvo tamsu ir labai baisu, įsikabinau į mamos sijoną ir verkiau, kai nepažįstami vyrai perskaitė mūsų vardus.

Tik vėliau sužinojau, jog taip ir liko neiškepta mamos užraugta duona, o kelionei daug kepaliukų prinešė kaimynai. Enkavėdistai pareikalavo, kad mama parodytų dokumentus, įrodančius, jog ji tikrai dešimties vaikų motina. Mama iš apylinkės buvo parsinešusi tik liudijimą dėl apdovanojimo suteikimo, bet dar nebuvo pasiėmusi auksinės Motinos didvyrės žvaigždės. Enkavėdistai leido susiruošti iki prašvis. Tėvai su broliais dar suskubo papjauti kiaulę ir susisūdyti mėsą. Ji mus išgelbėjo nuo bado pirmosiomis tremties dienomis“.

Iš daugiavaikės Vidžiūnų šeimos, gyvenusios Gelgaudiškio valsčiuje, Valenčiūnų kaime (Šakių r.), nuo tremties išsisuko tik du vaikai, nes tuo metu negyveno namuose. Janei Reginai ėjo vienuolikti metai, ji buvo priešpaskutinis vaikas. Tėtis 1952-aisiais staiga mirė, jo palaikus vaikai parsivežė į Lietuvą, kai tik prasidėjo Atgimimas, palaidojo Gelgaudiškyje. Mama sugrįžo, bet baisus gyvenimas palaužė jos sveikatą.

Algimantas pasakojo: „Mums susiruošti davė tik valandą. Išvežė mane su tėvais iš Matarnų. Mano tėvai abu sugrįžo ir dar ilgokai gyveno savo namuose“.

Tais 1948-aisiais Algimantui ėjo aštuoniolikti metai. Pats jaunų dienų gražumas, o vaikinas dar ir muzikantas, bandonija groja. Kaip tik tą dieną buvo užkviestas į mokslo metų pabaigos vakarėlį. Tačiau tas gegužės sekmadienis ir jam, ir Vidžiūnams, dar šimtams kitų praėjo kamuojamiems nežinios Kudirkos Naumiesčio centrinėje aikštėje prie „stribelnyčios“.

Vakarop visus atvežė į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Tik daug vėliau, kai užkaltais langais ešelonas judėjo per pavasariu kvepiančius laukus, o ypač kai vingiavo per Uralo kalnus, posūkiuose kažkas suskaičiavo 60 vagonų...

Kelionės vargus ir skausmingas netektis keitė linksmi nuotykiai. Viename iš vagonų Algimantas ištisai virkdė bandoniją, kitame, kuriame dardėjo Vidžiūnai, sklido tais laikais dažnoje šeimoje gegužės mėnesį giedama Švč. M. Marijos litanija.

Jaunuoliai dar nebuvo pažįstami, kai didžiąją dalį ešelono keleivių išlaipino ir įkurdino Krasnojarsko srities Mansko rajono Anastasino gyvenvietėje. Jaunam, tvirtam vyrukui Algimantui kliuvo medkirčio dalia, o tuo metu Janė Regina talkino mamai ir dar tik stiepėsi į paneles. Po kiek laiko pradėjo tuoktis jos broliai ir seserys. Sibiran ištremtas jaunimas dažniausiai bendravo vakaruškose ir vestuvėse. Janė Regina su Algimantu vienose vestuvės papuolė į porą pajauniais, artimiau susipažino. Mergina nuo mažų dienų mėgo rankdarbius. Taip jau nutiko, kad tą dieną, kai apsivilko naują pačios išsiuvinėtą baltą batisto suknelę, Algimantui įkrito į akį visiems laikams.

Santuoką palaimino irgi tremtinys kunigas J. Petkevičius. Jis pakrikštijo ir 1957 metų pavasarį gimusią Dalią, išdavė ant švento paveikslėlio ranka rašytą liudijimą. Jį Girdauskai saugoja iki šiol. Ir papasakoja, kaip šis svarbus „dokumentas“ išgelbėjo nuo nemalonumo. Kai grįžo iš Sibiro, kažkas tuometiniam Kudirkos Naumiesčio klebonui perdavė, jog pora gyvena „susimetusi“. Griežto būta kunigo, todėl kreipėsi į Girdauskus, kad šie nejuokintų pasaulio. Šie ramūs parodė nuo laiko pageltusį paveikslėlį su Santuokos sakramentą suteikusio kunigo parašu...

Pasak Girdauskų, atrodo, ne jie tuos vargus patyrė. Giliai širdy išliko gėris ir nuoširdumas, kuriuo dalijosi nedalios suvienyti žmonės. Ir dabar akyse švysteli Sibiro gamtos grožis. Kartais smigteli mintis kaip geluonis: juk visiškai nekalti turėjo palikti savo namus, visą turtą, gyvulius. „Įkalčių“, pasirodo, surado, pripiršo bendradarbiavus su „banditais“, buvus buožėmis. Abi šeimos teturėjo iki 30 hektarų žemės, buvo sumokėjusios reikalingus mokesčius.

Ten juos išgelbėjo darbštumas ir optimizmas. Be šitų savybių, sugrįžus į tėvynę, būtų buvę ypač sunku. Ir tada, ir dabar.

Vilkaviškio rajonas

© 2004 "XXI amžius"