Atnaujintas 2004 birželio 25 d.
Nr.48
(1251)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Naikinkime pačias blogio šaknis

Balandžio 12 dieną Lietuvos radijo laidoje buvo analizuojama tema „Kaip užtikrinti kaimo žmonių saugumą?“ (lyg žmonės šiandien nesaugūs tik kaime).

Matome, kad 2004 metais padidėjo smurtas mokyklose. Prie mokyklų, turgeliuose viešai rūko nepilnamečiai vaikai, diskotekose šlaistosi išgėrę moksleiviai.

Kalbama, esą mokytojai bijo savo mokinių. Ir tylima. Nėra nei kaltų, nei už tai atsakingų.

Seniai aišku, kad ši nemaloni tiesa, šitokia situacija įsisenėjusi pas mus jau nuo sovietmečio, tik ji būdavo slepiama, nutylima. Kalbama, kad visa tai Lietuvoje atnešė laisvė. Bet tai netiesa. Kodėl meluojama? Tiesa tik tai, kad laisvė tėvynėje pakliuvo jau į seniai girtuokliaujančiųjų rankas, į nesąžiningų, nedorų, amoralių žmonių rankas.

Šioms blogybėms visai neskiriama ar skiriama labai mažai dėmesio. Jokio dėmesio iš tų, kuriems tiesiogiai priklauso naikinti šio blogio šaknis. Tai mūsų iširusios šeimos, švietimas, kultūros, žiniasklaidos, televizijos klaidos. Pati didžiausia atsakomybė tenka aukščiausios valdžios instancijoms. Visa veikla baigiasi jau įvykusių žiaurių atvejų viešinimu, skambinimu visais varpais. Ar vien politikai? Ir didžioji dalis dvasininkų apie tai beveik nekalba. Dažniausiai apsiribojama Šventojo Rašto aiškinimu. Bet prisiminkime kun. Mykolą Krupavičių, jo darbus, atliktus tėvynei, žmonių gerovei, dvasingumui kelti. Yra Lietuvoje ir šiandien dvasininkų, kuriems rūpi mūsų skaudūs išgyvenimai, moralinis žmonių nuopuolis, žmonių tragedijos, skurdas...

Nuoširdžiausią ačiū norisi tarti Panevėžio vyskupui J.Kauneckui, jo generalvikarui kun. R.Pukeniui, mons. A.Svarinskui, Panevėžio Švč.Trejybės bažnyčios rektoriui kan.B.Antanaičiui, Uliūnų klebonui kun. A.Keinai, kun. R.Grigui ir kitiems. Ar jų nuveikti darbai, išsakyti žodžiai – politika?

Tenka pastebėti ir daug policijos darbuotojų abejingumo, nes dažniausiai jie apsiriboja savo darbu – šiltai sėdėdami seniūnijoje ar namuose.

Po 30 metų iš didmiesčio persikėliau gyventi į provincijos miestelį (į tėviškę) ir ką pamačiau? Didžioji dalis jaunų žmonių (iki 40 metų) iki ausų paskendę alkoholio liūne. Visą laiką jie dažniausiai praleidžia aludėse, kurių pilna visur. Teko stebėti Panevėžio mieste, kaip prie studentų bendrabučių parduodamas išsinešti alus. Dažniausiai alkoholio prekeiviai – aludariai, be jokio sąžinės graužimo uždarbiaujantys, alkoholiu nuodijantys mūsų vaikus. Ar tai ne akivaizdus tautos ir valstybės pamatų griovimas? Miestelių seniūnai ar socialiniai darbuotojai yra bejėgiai, nes jiems rūpi tie patys liūdniausi mūsų reikalai. Jų pečius slegia žmonių nedarbas, skurdas, skurstantys ar likimo valiai palikti neįgalieji, seneliai, daugiavaikės, pusbadžiu gyvenančios šeimos, gausybė degradavusių, alkoholyje skęstančių šeimų.

Į kovą su smurtu, skurdu, nedarbu, alkoholizmu ir narkomanija reikia stoti visiems, ypač aukščiausios valdžios vyrams.

Ką šiandien pas mus veikia šitokia partijų gausybė, tarp jų ir krikščionys demokratai modernistai? Jos visos jau įkyrėjo savo varžybomis dėl valdžios kėdžių, dėl Prezidento posto. Jau seniai šie aukščiausios valdžios vyrai užmiršo pačius gyvybiškai svarbiausius Lietuvos ir jos žmonių skausmus, vargus ir rūpesčius. Jie turbūt laukia, kad Europos Sąjunga ateis sutvarkyti jų apleistus „namus“?

Ir pats premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas laukia palankesnio momento, kaip jo valdininkų klanui apeiti visus kitus. Visiems mums reikia skirti daug pastangų ir darbo Lietuvos žmonėms išblaivinti ir savo namams išsivalyti. Reikia ne skinti blogio žiedus, bet naikinti pačias šaknis – nebeleiskime klestėti blogio medžiui!

Antanina GEGUŽYTĖ

Obeliai,

Rokiškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija