Atnaujintas 2004 liepos 2 d.
Nr.50
(1253)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ko galėtume pavydėti
šventajam Kazimierui

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Šiuos metus kardinolas Audrys Juozas Bačkis paskelbė Šv. Kazimiero metais dėl dviejų jubiliejų: 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje vyko šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės, o paskutinę iškilmių dieną buvo pašventintas Šv.Kazimiero bažnyčios kertinis akmuo, tai yra pradėta šios bažnyčios statyba. Nuo tų įvykių prabėgo keturi šimtai metų.

Šių metų renginiai, prasidėję kovo mėnesį, suaktyvėjo gegužę. Nacionaliniame muziejuje atidaryta pirmoji tokio pobūdžio paroda „Šv. Kazimiero kultas ir ikonizacija“, kuri veiks iki lapkričio 6 dienos, Alumnato kiemelyje surengtas poezijos vakaras, Vilniaus Šv. Kazimiero (jėzuitų) bažnyčia ir Lietuvių katalikų mokslo akademija pakvietė į mokslinę konferenciją „Šv. Kazimiero kulto patvirtinimo ir Šv. Kazimiero bažnyčios 400 metų jubiliejus“; gegužės 9-oji buvo skirta mūsų šventojo džiaugsmingam triumfui, vyko šv. Mišios Arkikatedroje ir Šv. Kazimiero bažnyčioje, teatralizuota eisena senamiesčio gatvėmis, gegužinės giesmės ir vakaronė Arkikatedros aikštėje.

Iš gausybės šių renginių norėtųsi plačiau paminėti mokslinės konferencijos pranešimu, skaitytu dr. Irenos Vaišvilaitės, dr. Mintauto Čiurinsko, dr. Vytauto Ališausko ir kt.

Šv. Kazimieras, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero sūnus, gimęs 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje. Jis buvo garbingas Gedminaičių dinastijos įpėdinis. Jo senelis - Jogaila, prosenelis - Algirdas. Motina - Elžbieta Habsburgaitė, svajojusi matyti savo sūnų Kazimierą Vengrijos valdovo soste. Šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Po nepavykusio žygio į Vengriją sūnus grįžo tikslo nepasiekęs.

Kazimieras turėjo daug brolių ir seserų, gerai sutariančius, pamaldžius, tikinčius tėvus. Jį, kaip ir kitus karaliaus vaikus, mokė puikūs mokytojai. Jis gavo ano meto europinį išsilavinimą, buvo gabus, mokėjo keletą užsienio kalbų, turėjo nepriekaištingą išvaizdą, veiklią prigimtį, buvo geras oratorius. Tuo galime įsitikinti patys. Yra išlikusios jo dvi lotynų kalba sakytos prakalbos.

Paauglystėje su tėvu atvyko į Lietuvą - protėvių šalį, kurią pamėgo, todėl dažnai čia lankydavosi. Atvykęs 1483 metų pavasarį, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno iki pat mirties, kuri ištiko 1484 m. kovo 4-ąją Gardine, vos pradėjus jam eiti dvidešimt šeštuosius gyvenimo metus. Jis, kaip karaliaus sūnus, turėjo viską, kas taip vilioja šių dienų jaunimą: gražiai išpuoštus, meno kūriniais išdabintus rūmus, auksu siuvinėtus, brangiais kailiais apvedžiotus drabužius, galėjo rinktis labiausiai mėgstamą valgį. Iš tiesų stokojantiems ar tik taip įsivaizduojantiems šių dienų žmonėms yra ko pavydėti. Ne tik to. Daug kas ir taip pagalvoja: „Bepigu karalaičiui tapti šventuoju - tuo rūpinosi dvi galingos Gediminaičių ir Habsburgų dinastijos“.

Konferencijoje į šiuos faktus pažvelgta atidžiau. Materialinių gėrybių blizgesys nepasotino jaunojo karalaičio. Jis daug meldėsi, globojo vargšus, ypač našles ir našlaičius, stengėsi palengvinti į vargą patekusiųjų gyvenimą. Manoma, jog ir džiova užsikrėtė nuo vargšų. Biografai pabrėžia: jis įgyvendino doro, skaistaus, maldingo gyvenimo idealą; buvo teisingas, atlaidus kitiems, reiklus sau, daug pasninkavo, niekam neištarė pikto, nereikalingo žodžio; kasmet augo jo meilė Dievui ir artimui, pamaldumas, santūrumas.

Visa tai buvo pasiekta einant prieš srovę, laužant dvarui įprasto etiketo normas, nepaklūstant tėvų valiai, artimiesiems sudarant daug keblumų. Kazimieras buvo auginamas kaip sosto įpėdinis - jis buvo gabiausias iš brolių, geriausiai perėmęs mokytojų išmintį.

Žygyje į Vengriją jis buvo politinių žaidimų įrankiu. Po pralaimėjimo, po žiaurių mūšių, besiliejančio kraujo valdovu būti niekada nebenorėjo. Su tėvu jį siejo artimas ryšys, bet jis gerai suvokė, ką tėvas daro ne taip. Kazimieras karaliaus dvare matė prabangą, o aplinkui - skurdą, todėl reikalavo teisingo elgesio su tais, kurie negali apsiginti. Pats darė viską, kas nuo jo priklausė, kad būtų kuo mažiau vargstančių žmonių. Tai nesiderino su dvaro etiketu. Tuo metu, kai karalaitis turėdavo sėdėti prie pietų stalo, bendrauti su užsienio svečiais ar dalyvauti karališkose medžioklėse, jis melsdavosi bažnyčioje ar vargšams dalydavo labdarą. Jis pasirinko šventumo kelią ir tvirtai tuo keliu žengė.

Pasirodžius pirmiesiems džiovos požymiams, dvaro gydytojai pagal ano meto įsitikinimus siūlė gydytis prarandant skaistumą, neva tai sustabdys ligą... „Ne“, – pasakė šventasis. Tėvai su ašaromis akyse maldavo elgtis taip, kaip rekomendavo gydytojai. „Ne“, – atsakė jis savo tėvui ir motinai. Liga greitai progresavo. Ir vėl artimieji kartu su gydytojais prašė nusidėti. „Ne, aš greitai mirsiu“, - toks buvo šventojo atsakymas.

Tuojau po Kazimiero mirties paprasti žmonės pradėjo jį garbinti, jam melstis. Nebuvo pamirštas jo doras, skaistus, artimo meilės darbais papuoštas gyvenimas. Visa tai lydėjo stebuklai. Kelyje į altorių garbę nenulėmė nei Jogailaičių, nei Habsburgų dinastijos. Pirmieji oficialūs prašymai kanonizuoti karalaitį Kazimierą paduoti 1514-1517 metais. Popiežius Leonas X 1517 metais pradeda kanonizacijos procesą. Po poros metų atsiunčia savo legatą Zachariją Fererį į Vilnių, kad atliktų informacinį procesą. Legatą maloniai nustebino žmonių pagarba Kazimierui. Jis išgirdo tik labai gerus atsiliepimus apie prieš trisdešimt penkerius metus mirusį karalaitį. 1521 metais vyskupas Z.Fereris Krokuvoje išleidžia pirmąją Šv.Kazimiero biografiją. 1602 metais kanauninkas Grigalius Sviencickis siunčiamas į Romą rūpintis, kad Šv.Kazimiero šventė būtų įtraukta į visuotinį Bažnyčios kalendorių. Tų pačių metų lapkričio 7-ąją popiežius Klemensas VIII pasirašo brevę „Quae ad sanctorum“, kuria Lenkijoje ir Lietuvoje leidžia švęsti Šv.Kazimiero šventę. Pusę metų kan. G.Sviencickis keliavo į Lietuvą, parveždamas popiežiaus brevę ir Šv.Kazimiero vėliavą. Tačiau iškilmės dėl maro grėsmės buvo atidėtos vėlesniam laikui. Kaip jau minėjome, Šv.Kazimiero triumfo šventė Vilniuje įvyko 1604 m. gegužės 10-12 d. Nuo šventojo mirties buvo praėję šimtas dvidešimt metų.

1621-aisiais popiežius Paulius V Šv.Kazimiero šventę įtraukė į Romos brevijorių. 1636-aisiais šv.Kazimiero kūnas perkeliamas į naują Katedros koplyčią. Popiežius Urbonas VIII tais pat metais šv.Kazimierą paskelbė Lietuvos globėju. 1948 metais popiežius Pijus XII šv.Kazimierą paskyrė lietuvių jaunimo ypatingu globėju.

Lietuvos jaunimas šiandien neturėtų pavydėti šventajam Kazimierui karaliaus dvaro teikiamų materialinių gėrybių, prabangos ir siūlomų kūno malonumų. Geriau reikėtų pavydėti tvirtos valios, artimo meilės, apsisprendimo gyventi klausant sąžinės balso, kurį teologai vadina Dievo balsu. Yra ką paskaityti apie šv.Kazimiero dorybes, pateiktas šiuolaikinių autorių. Ant knygynų prekystalių tebeguli pernai išleista solidi knyga „Šv.Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniai“, kurią sudarė, vertė ir įvadą bei paaiškinimus parašė dr. M.Čiurinskas. Šiais metais išleista V.Ališausko knyga „Šventasis Kazimieras“, papuošta spalvotomis nuotraukomis. Šios knygos leis geriau „pažinti vis dar vienintelį lietuvių šventąjį kaip realios istorijos veikėją, žmogų, politiką, tikintįjį“ (M.Čiurinskas), o pažinus pamilti tai, ko siekė ir kuo žavėjosi jaunasis karalaitis – šventasis Kazimieras.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija