Atnaujintas 2004 liepos 8 d.
Nr.51
(1254)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Bažnyčia pabrėžia ES Konstitucijos reikšmę integracijai

Mindaugas BUIKA

Susitikime su Maltos prezidentu
Edvardu Adamiu ir jo šeima
(vaikais ir šešiais vaikaičiais)
popiežius Jonas Paulius II
padėkojo šios šalies vyriausybei
už pastangas krikščionybės
paveldo pripažinimui
ES Konstitucijoje
EPA-ELTA nuotrauka

Įtvirtintas dialogas
su religinėmis bendruomenėmis

Krikščionių Bažnyčių nusivylimo dėl to, kad naujoje Europos Sąjungos konstitucinėje sutartyje liko tiesiogiai nepaminėtos europinės civilizacijos krikščioniškosios šaknys, nereikia painioti su bendrai Bažnyčios itin teigiamai įvertintu paties dokumento patvirtinimo faktu birželio antrojoje pusėje Briuselyje vykusioje ES tarpvyriausybinėje konferencijoje. Tai svarbu pabrėžti, nes per ateinančius dvejus metus Europoje vyks nelengva kampanija dėl Konstitucijos ratifikavimo visose ES šalyse, kad ji įsigaliotų iki 2009 metų. Vienur, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, dėl to numatoma surengti referendumą, kitur – pirmiausia Vokietijoje, pakaks ir šalies parlamento sprendimo, tačiau kiekvienu atveju kils ne mažesni debatai nei rengiant patį ES Konstitucijos projektą, todėl Bažnyčios nuomonė dėl jo yra svarbi.

Būdingame pareiškime, birželio 23 dieną paskelbtame Europos bendrijos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE), kuriai priklauso visų ES veikiančių nacionalinių katalikų episkopatų – taip pat ir Lietuvos – atstovai, sveikinamas konstitucinės sutarties priėmimas, pabrėžiant, kad jis „ženklina svarbų žingsnį Europos integracijos procese“. Maždaug tuo pat metu Vatikane paskelbtame oficialiame pareiškime, netrukus ES Konstitucijos priėmimo, taip pat nurodoma, jog „Šventasis Sostas išreiškia pasitenkinimą dėl šio naujo ir reikšmingo pasiekimo Europos integracijos procese, kurį visuomet rėmė ir skatino Romos popiežius“.

COMECE dokumente pastebima, kad konstitucinė sutartis yra žymiai aiškesnė ir labiau suprantama piliečiams nei ankstesnės ES sutartys. Taip pat naujosios Europos Tarybos prezidento bei ES užsienio reikalų ministro pareigybinės funkcijos įgalins ateityje Europos Sąjungos, kaip bendrijos, politiką identifikuoti su konkrečiomis asmenybėmis. Kitaip sakant, bus labiau aišku, „kas už ką atsakingas“, ir bus galima vertinti pareigūnų veiksmus. Nelengvai pasiektas kompromisas dėl balsavimų procedūros sprendimams priimti ES struktūrose (vadinamasis „dvigubos daugumos principas“), anot Europos vyskupų, geriau atsižvelgia tiek į valstybių lygiateisiškumą, tiek ir į jų labai didelius demografinius skirtumus.

Taip pat tiek Vatikano, tiek ir COMECE pareiškimuose dėl naujosios konstitucinės sutarties vertinimo nurodomas Bažnyčiai ir kitoms religinėms bendruomenėms didelės reikšmės turintis I-51 straipsnis, kuriame pripažįstamas specifinis Bažnyčių įnašas ir identitetas. Tokiu būdu išsaugotos tos įstatymų normos, kuriomis remiantis religinės bendruomenės patvirtina iki šiol turėtą savo statusą kiekvienoje valstybėje ES narėje. (Kaip žinoma, šis statusas įvairiose šalyse gana skirtingas – nuo „valstybinės Bažnyčios“ lygmens, kaip yra protestantiškajame Skandinavijos regione, iki labai griežto Bažnyčios ir valstybės atskyrimo Prancūzijoje.)

Be to, pirmą kartą ES didžiųjų sutarčių lygmenyje tapo įtvirtintas „atviras, skaidrus ir reguliarus dialogas“ tarp valdančiųjų europinių struktūrų ir Bažnyčių bei kitų religinių bendruomenių, kaip tai nurodoma minėtame Konstitucijos straipsnyje I-51.

Kova dėl šio straipsnio išsaugojimo irgi buvo nelengva, nes susikūrė masoniškų, ateistinių ir laisvamaniškų grupių Europos „kultūrinis blokas“, kuris reikalavo tos nuostatos atšaukimo iš ES konstitucinės sutarties projekto, neva jis prieštarauja jų suprantamam radikaliam sekuliarumo principui. Paskutinis įtakingosios masonų ložės „Grand Orient de France“ pareiškimas dėl I-51 straipsnio atšaukimo arba pakeitimo datuotas gegužės 28 dieną, tai yra paskelbtas beveik Briuselio viršūnių susitikimo išvakarėse.

Tai, kad šiam spaudimui – religiją vėl išstumti iš viešojo gyvenimo ir ją padaryti tik individų „privačia sfera“ – iš dalies buvo vis dėlto atsispirta, vertintina labai teigiamai. Dabar, kaip teigė interviu Lenkijos katalikų žinių agentūrai KAI Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris, garantuojama erdvė visų krikščionių politikų veikimui, kad Europos Sąjungoje būtų realiai išsaugotas krikščioniškųjų šaknų gyvybingumas.

Europos civilizacijos krikščioniškosios šaknys yra ne tik „nepaneigiamas istorinis faktas“, bet ir garantija laisvei ir demokratiniam pliuralizmui bei kelrodis veikimui, kuris būtų paremtas bendražmogiškomis vertybėmis, tai yra tam, „ką mes vadiname Europa“, aiškino kardinolas J.Ratcingeris.

Popiežius dėkojo katalikiškų šalių pastangoms

Šventasis Tėvas apgailestavo, jog dėl „laicistinės ideologijos“, kuri neturi nieko bendra su tikruoju pliuralistiniu pasaulietiškumu, veikimo nepavyko pasiekti, kad ES Konstitucijos preambulėje būtų paminėtos krikščioniškosios Europos ištakos. Joje tik kalbama apie bendrąjį religinį paveldą. Kartu buvo išskirtas ir „kultūrinis“ bei „humanitarinis“ paveldai, nors visų jų tikrosios šaknys mūsų kontinente yra tos pačios – krikščioniškosios. Apgailestaudama dėl Tarpvyriausybinėje konferencijoje buvusios „kai kurių jos dalyvių opozicijos“ nuorodos į krikščionišką paveldą įsitvirtinimo – pirmiausia dėl Prancūzijos ir Belgijos vadovų kategoriško prieštaravimo, Europos bendrijos vyskupų konferencijų komisija konstatuoja, jog „tai gali būti interpretuojama kaip panieka“ krikščionių tikinčiųjų įsitikinimams, kurie daugelyje ES šalių sudaro didžiąją dalį gyventojų. Dėl to reikšdamas nepasitenkinimą Šventasis Sostas taip pat nurodė, kad „neatsižvelgiama į istorinį akivaizdumą bei Europos žmonių krikščioniškąjį identitetą“.

Kai kurios katalikiškos šalys – dvi ES senbuvės - Italija ir Portugalija bei penkios „naujosios Europos“ atstovės: Lietuva, Lenkija, Malta, Slovakija ir Čekija – ėmėsi konkrečių iniciatyvų dėl krikščioniškųjų šaknų ir Dievo paminėjimo Konstitucijoje. Vatikanas pabrėžė „nuoširdų vertinimą ir padėką“ šių šalių vyriausybėms, kurios gerai suvokė tą „istorinį horizontą“, kurio pagrindu yra formuojama naujoji Europos vienybė. Šiuo atžvilgiu ypač išsiskyrė nedidelė Malta, kurios vyriausybei rengiant ES Konstituciją prieš trejetą metų įsteigtame Europos Konvente atstovavo būtent katalikų dvasininkas. Dėkodamas už šį įnašą birželio 25 dieną Vatikane apsilankiusiam Maltos prezidentui Edvardui Fenekui Adamiui popiežius Jonas Paulius II sakė, kad „Malta, tapdama visateise Europos Sąjungos nare, turi vaidinti gyvybiškai svarbų vaidmenį palaikant šio žemyno krikščioniškąjį tapatumą“.

Šventasis Tėvas, kalbėdamas maldininkams Šv. Petro aikštėje birželio 20 dieną ir reikšdamas nepasitenkinimą dėl krikščioniškųjų šaknų nepripažinimo Europos Konstitucijoje, taip pat dėkojo savo gimtosios Lenkijos vyriausybei, kuri Briuselyje vykusiame viršūnių susitikime bene aktyviausiai gynė Bažnyčios minėtą pageidavimą. Kiek vėliau Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas Lenkijos premjerui Marekui Belkai pasiųstame laiške, taip pat reikšdamas padėką dėl jo vyriausybės iniciatyvų, pabrėžė, kad, „nors rezultatai nebuvo tokie, kokių pageidauta, yra svarbu, jog šis reikalas buvo palaikytas kai kurių principinių Europos Sąjungos lyderių“.

Žinoma, krikščioniškųjų šaknų pripažinimas gal būtų labiau pabrėžtas, jeigu jį būtų akcentavusi didžiausia Europos Sąjungos valstybė Vokietija, dabar, deja, valdoma „bestuburės“ ir politiškai bankrutuojančios socialdemokratų vyriausybės. Geras to pavyzdys yra Ispanija, kurios iki balandžio rinkimų krikščionių demokratų (Liaudies partijos) vyriausybė aktyviai palaikė siūlymus dėl krikščioniškojo paveldo pripažinimo ES konstitucinėje sutartyje. Tačiau, po rinkimų Al Quedos teroristų „pagalba“ į valdžią Ispanijoje atėjus socialistams, šalies vyriausybės požiūris dėl šio klausimo pasikeitė.

Iš didžiųjų ES valstybių likusi viena Italija galėjo blokuoti konsensuso reikalaujantį Konstitucijos projekto galutinį patvirtinimą Briuselyje. Tačiau, kaip interviu BBC televizijai teisingai sakė Italijos užsienio reikalų ministras Frankas Fratinis, jo vyriausybė buvo įsipareigojusi dėl konstitucinės sutarties priėmimo, todėl priešintis nebandė. Be abejo, ši nuostata yra teisinga, nes bet kuriuo atveju Europos Sąjungos konstitucinės sutarties priėmimas yra reikšminga pažanga Europos integracijos proceso kelyje. Būtent proceso, tai yra dinamiško vyksmo, kurio eigoje bus galima geriau pasvarstyti ir suvokti žemyno tikrąjį identitetą ir galbūt vėl sugrįžti prie būtinumo konstituciškai pripažinti Europos krikščioniškąjį paveldą.

Be to, gerokai pertvarkytoje Konstitucijos preambulėje gana subalansuotai pateiktos vertybės, kuriomis bus vadovaujamasi Europos Sąjungos poliniame gyvenime. COMECE pareiškime atkreipiamas dėmesys, jog pirmoji tarp išvardytų vertybių yra pagarba žmogaus orumui, tai visiškai atitinka Bažnyčios mokymą. ES veikimo tikslai yra grindžiami „europinio ir visuotinio bendrojo gėrio siekimu“, visiškai atitinkančiu krikščioniškąsias nuostatas. Taip pat patvirtinta subsidiarumo principo, kuris užtikrina savarankiškumo bei iniciatyvos reikšmę visuose politinės bei socialinės veiklos lygmenyse, svarba. Į ES Konstituciją kaip jos sudėtinė dalis visiškai įtraukta Europos pagrindinių teisių chartija. „Taigi galima turėti viltį, kad Europos Sąjunga vis labiau tampa vertybių bendruomene“, - pabrėžiama COMECE dokumente. O pati Konstitucija suteikia puikias galimybes visiems ES piliečiams tapti atsakingais ir aktyviais pilietinės visuomenės nariais, kuriant taiką, teisingumą ir solidarumą.

„Taip, Dievui ir Europai“

Tikintieji šią veikimo atsakomybę pirmiausia supranta Kūrėjo atžvilgiu, todėl Bažnyčia siūlė, kad ES Konstitucijoje būtų patvirtinta aiški nuoroda ir į Dievą, kaip yra daugelyje žemyno šalių konstitucijose. To pasiekti taip pat nepavyko. Kelno (Vokietija) arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris savo diecezijoje buvo surengęs netgi parašų rinkimo akciją „Taip, Dievui ir Europai“ dėl atsakomybės prieš Kūrėją patvirtinimo konstitucinėje sutartyje. Ta proga Vokietijos katalikų savaitraštyje „Rheinisher Merkur“ išspausdintame straipsnyje kardinolas J.Meisneris priminė II Vatikano Susirinkimo mokymą dėl žmogaus veiklos ir religijos santykio.

„Jeigu žodžiais „žemiškųjų dalykų autonomija“ suprantama,kad sukurtieji daiktai nepriklauso nuo Dievo ir žmonės jais gali naudotis, neatsižvelgdami į Dievą, tuomet kiekvienas, pažįstantis Dievą, supranta, kokia klaidinga ši pažiūra. Juk kūriniai be Kūrėjo išnyktų“, - nurodoma Susirinkimo pastoraciniame dokumente „Gaudium et Spes“. Šis pabrėžimas ypač svarbus politinės veiklos atsakomybei, nes „tas, kuris žino, jog turės duoti ataskaitą Kūrėjui, vykdo politiką kitaip, nei tas, kuriam šio suvokimo trūksta“, rašė kardinolas J.Meisneris. Be kita ko, jis pastebėjo, jog net kai kurie vadovaujantys politikai per jų prisaikdinimą atsisako paprašyti Dievo paramos. Tokiu būdu „su piktu humoru“ galima konstatuoti, kad Dievas neprisiima atsakomybės dėl jų politinės veiklos nesėkmių. Ir iš viso negali turėti didelio pasitikėjimo tie politiniai vadovai, kurie jaučiasi atsakingi tik prieš žemiškąsias instancijas. Nes jeigu žmogus neigia savo ištakas Dieve, tai atsitinka, ką yra perspėjęs II Vatikano Susirinkimas: kūriniai be Kūrėjo sunyksta.

Šios pastabos turėtų dar kartą priminti, kad Europos Sąjunga yra ne tik geografinė, ekonominė arba politinė visuma, bet ir kultūrinė bei istorinė plotmė, kuri – patinka mums tai ar nepatinka – sukurta ant krikščioniškąsias šaknis turinčių vertybinių pagrindų. Todėl suvienyta Europa gali būti pavadinta „didžiuoju politiniu projektu, turinčiu socialinius tikslus, kurie remiasi aiškiais moraliniais pasirinkimais“, interviu Italijos katalikų laikraščiui „Avvenire“ sakė Vatikano santykių su valstybėmis sekretorius (užsienio reikalų ministras) arkivyskupas Džiovanis Lajolas. Štai kodėl yra svarbu stengtis priartinti ES piliečius prie pagrindinių europinių institucijų padarant „didžiuosius principus, tokius kaip solidarumo ir subsidiarumo, labiau suprantamus ir priimamus“.

Arkivyskupas Dž.Lajolas dėl to taip pat apgailestavo, kad naujojoje ES Konstitucijoje nebuvo paminėtas „neginčytinas“ krikščioniškasis paveldas, kas minėtą ES piliečių vienijimo bendriesiems tikslams uždavinį būtų padaręs lengviau įgyvendinamą. Liūdna yra tai, jog krikščioniškųjų šaknų paminėjimui kategoriškai priešinosi tos „poros šalių“ vyriausybės, kurių istorijoje ir kultūroje krikščionybė suvaidino ypač reikšmingą vaidmenį. Be jau minėtų „akivaizdžių laicistinės ideologijos prietarų“, buvo teisinamasi, kad aiški nuoroda į krikščioniškąjį paveldą padarys „bendruosius Europos namus“ mažiau priimtinus musulmonų daugumos šalims, pirmiausi Turkijai, kuri taip pat netrukus gali tapti Europos Sąjungos nare.

Šie būgštavimai nėra pagrįsti, nes kaip anksčiau minėtame interviu kardinolas J.Ratcingeris, taip ir arkivyskupas Dž.Lajolas priminė, jog būtent krikščioniškieji principai atveria galimybes religiniam pliuralizmui, religinės laisvės garantijai, religinės ir politinės sferos autonomijai bei taikiam įvairių religijų sugyvenimui vienoje politinėje organizacijoje. Tokio tolerantiškumo kaip tik trūksta Korano inspiruotai musulmoniškajai pasaulėžiūrai su jos polinkiu į teokratiją, o taip pat „laicistiam fundamentalizmui“ su jo „privatizuotos religijos“ versija.

Politiškai ir moraliai stipri, krikščioniškomis vertybėmis grindžiama Europos Sąjunga gali tapti tvirtu balansu naujajame pasaulio jėgų pasiskirstyme tarp šalių, - pirmiausia Jungtinių Valstijų ir Kinijos, - kurios apsprendžia šių dienų tarptautinę politiką ir nubrėžia kontūrus planetos ateičiai. Dar daugiau, tikrai krikščioniška ir nesavanaudiška, neužsidariusi savojoje gerovėje Europos Sąjunga gali tapti nulemiančiu partneriu besivystančių trečiojo pasaulio šalių ekonominei ir kultūrinei pažangai. Tuo labiau kad dar iš kolonializmo laikų ES valstybių santykiai su Pietų pusrutulio šalimis įvairiose plotmėse yra gana glaudūs, ypač su Afrika, Lotynų Amerika ir Azijos – Ramiojo vandenyno regionu.

Europos Sąjunga gali ir turi vaidinti ne tik „geresnio partnerio“, bet ir „solidarumo partnerio“ vaidmenį, būdama bendrų projektų iniciatore technologiniam ir ekonominiam vystymuisi, taip pat mokslo, informacijos, kultūros ir bendrai krikščioniškosios civilizacijos skleidimui. Bažnyčia tai suvokia kaip krikščioniškosios Europos „demokratinę misiją“. Ją turėtų skatinti, kaip svarbus vienijantis elementas, ir naujoji ES konstitucinė sutartis, nepaisant jos aptartų trūkumų. „Mes dabar kviečiame visus krikščionis ir visus piliečius geriau susipažinti su šia sutartimi“, – pažymi COMECE savo pareiškime. Turėdami omenyje būsimą Konstitucijos ratifikavimo eigą, kuri taip pat bus nelengvas išbandymas, Europos Sąjungos katalikų vyskupai paragino „politinius lyderius, žiniasklaidą ir intelektualus su visa atsakomybe pristatyti konstitucinę sutartį piliečiams, kad jie geriau žinotų Europos integracijos vertybes ir tikslus“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija