Atnaujintas 2004 liepos 8 d.
Nr.51
(1254)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pirmasis Lietuvos valstybės krikštas

Artėja Lietuvos tūkstantmečio jubiliejus. Tai reiškia, kad prieš tūkstantį metų, 1009-aisiais, civiliniuose analuose (metraščiuose) buvo paminėtas Lietuvos vardas. Bet ar tai reiškia, kad anksčiau tokios tautos, tokios genties nebuvo? Lietuvių gentys gyveno šiose žemėse ir daugiau nei prieš tūkstantį metų, tik tai nebuvo užfiksuota rašytiniuose Europos šaltiniuose, nes ir ta rašytinė „literatūra“ Europoje tada dar turėjo neilgą istoriją.

Jeigu lietuvių genčių istorija nueina į rašytinėje istorijoje neužfiksuotus laikus, tai visai nereiškia, kad ir kiti mūsų istoriniai krašto įvykiai blanksta pasaulyje. Štai apie krikščionybės įvedimą, jo aplinkybes galima jau aiškiau kalbėti, nes šis istorinis įvykis turi daugiau ar mažiau aiškią pradžią. Savitai įdomi ir kita su krikščionybės istorija Lietuvoje susijusi faktografinė medžiaga. Pasitikdami Lietuvos tūkstantmečio sukaktį, siūlome skaitytojams straipsnių ciklą apie krikščionybės istorinį kelią į Lietuvą. Pirmasis – apie su dabar švenčiama Valstybės diena susijusį Mindaugo krikštą.

XIII amžiuje jauna Lietuvos valstybė susidūrė su nauja jėga – Rygos arkivyskupija ir Livonijos ordinu. Jie reprezentavo visai kitą, lietuviams beveik nepažįstamą pasaulį. Lietuvių gentys Vakarų krikščioniškosios kultūros nepažino (su stačiatikiais taip pat susidurdavo tik karo žygių metu). Tuo tarpu krikščioniškasis pasaulis buvo susipažinęs su baltiškąja kultūra. Danams buvo labai gerai žinomi kuršiai. Ne veltui jie melsdavosi: Dieve, apsaugok mus nuo kuršių. Šis prašymas buvo grindžiamas ne tik mintimi, jog nuo kitų priešų mes patys apsiginsime. To meto Europoje buvo labai aiški takoskyra tarp krikščioniškojo ir pagoniškojo pasaulių. Pirmojo tvarka ir nuostatos buvo grindžiamos dar šv. Augustino Dievo valstybės vizija, kur buvo įsivaizduojama, jog valdovas – Dievo pateptasis. Tuo tarpu šėtoniškasis pasaulis – pagonys, su kuriais reikia kovoti, priversti paklusti ir atversti į tiesos kelią. Taika tarp šių dviejų pasaulių nebuvo galima. Krikščionybė turėjo triumfuoti, o tuo pačiu ir pagonis paversti savo valdiniais.

Tokių pozicijų susidūrimas Baltijyjos šalyse negalėjo išvengti konflikto. Žaidimo taisyklės jau buvo nuspręstos. Tačiau Lietuvos valdovai šiame žaidime taip pat turėjo vieną kozirį – Rygos arkivyskupas ir Livonijos ordinas nesutarė. Dar daugiau, tai buvo federacinė valstybė, kurios atskiros dalys tarpusavyje konkuravo. Tuomet kyla klausimas, ką visame šiame žaidime galėjo išlošti jo dalyviai? Pabandykime tai atskleisti, atkurdami įvykių eigą.

1248 metais Lietuvoje prasideda genčių karas, kuriame dalyvavo valdančiosios dinastijos atstovai. Mindaugas tuo metu tampa vienvaldžiu Lietuvos valdovu, o jo sūnėnai – Mindaugo brolio Dausprungo sūnūs Tautvilas ir Gedvydas – buvo išvyti iš valstybės. Jie kreipiasi į savo sesers vyrą, kuris tuo metu valdė Haličo ir Voluinės žemes. Mindaugas susidūrė su stipriais priešininkais. Tačiau Dausprungaičiams to neužteko. Padedami savo dėdės Vykinto, jie sugebėjo papirkti jotvingių diduomenę, o taip pat patraukti į savo pusę dalį Žemaitijos. Mindaugo priešininkų skaičius augo labai greitai, o valdos buvo beveik ratu apsuptos Dausprungaičių šalininkų. Tautvilas, norėdamas uždaryti šį ratą iš visų pusių, nuvyko pas Rygos arkivyskupą, kur buvo pagarbiai sutiktas, ir apsikrikštijo. Tautvilui buvo pažadėta parama kovoje dėl Lietuvos sosto. Taip jis įgijo dar vieną labai stiprų sąjungininką, o Mindaugo padėtis tapo labai komplikuota.

Tačiau, kaip jau minėjau, Mindaugas savo rankose turėjo galingą kozirį, kurį panaudoti buvo pats laikas. Dovanomis ir pažadais jis patraukė į savo pusę Livonijos ordino magistrą Andrių Štirietį. Pastarasis buvo linkęs perimti misijinę iniciatyvą, kurią savo rankose laikė Rygos arkivyskupas. Livonijos ordino magistras sutiko padėti Mindaugui su ta sąlyga, jei jis apsikrikštys. Taip buvo sugriauta Tautvilo koalicija, praradus vieną stipriausių jos grandžių – Livonijos paramą. Pasinaudojęs Livonijos ordinu, Mindaugas sutriuškino koaliciją, kuri buvo priversta pripažinti Mindaugo laimėjimus.

Taip Mindaugas sužaidė labai pavojingą žaidimą, iš kurio išėjo laimėtoju. Priimti krikštą, vadinasi, pasipriešinti papročiams, pagonybei. Pralaimėjimo atveju jis nebūtų suradęs paramos, nes nusisuko nuo protėvių tikėjimo. Tačiau Mindaugas sugebėjo pretendentus į Lietuvos valstybės sostą padaryti sau nepavojingus, o vėliau susitaikė ir su Tautvilu. Laimėjo ir Livonijos ordino magistras A.Štirietis. Jis šiame žaidime buvo užstatęs ne ką mažiau. Visų pirmą A.Štirietis, sudarydamas su Mindaugu sąjungą, ėjo prieš visos Europos nuostatą, jog šėtoniškasis pasaulis turi būti atskirtas nuo dieviškojo, o sąjunga su Mindaugu (pagonimi) nutraukė sąjungą su Tautvilu (krikščionimi). Tokios kortos nereikalingas išmetimas buvo visiškai nepageidautinas. Tačiau viskas išėjo taip, kaip išėjo. Buvo pats laikas pasidalyti laimėjimą.

Taip 1251 metais Mindaugas buvo parengtas krikštui ir pakrikštytas. Valdovo krikštas reiškė visos valstybės krikštą. Tačiau tikroji padėtis buvo gerokai sudėtingesnė. Zenonas Ivinskis atkreipia dėmesį į Lietuvos vyskupo Vito pranešimą popiežiui apie krikščionybės padėtį Lietuvoje. Jame pažymima, kad ši yra apverktina. Ir vis dėlto Lietuva žengė svarbų žingsnį į priekį – ji buvo pripažinta, o šis pripažinimas vainikuotas karaliaus karūna, kurią Mindaugas gavo 1253 metais. Dar didesnis jaunos Lietuvos valstybės laimėjimas buvo savos bažnytinės provincijos įkūrimas. Taip Lietuvos Bažnyčios hierarchai tapo pavaldūs ne Rygos ar Brėmeno arkivyskupui, o tiesiogiai popiežiui.

Livonijos ordinas taip pat atsiriekė savo dalį. Už suteiktą pagalbą, o taip pat ir kaip dovaną krikštatėviui, Mindaugas perleido savo teises į Žemaitiją. Tačiau tuo metu Mindaugas Žemaitijoje turėjo tik nominalias galias, o gal tik pretenzijas. Taip buvo sprendžiamas ir nepaklūstančios teritorijos klausimas. Livonijos ordinas gavo ir dar vieną naudingą kozirį – galimybę kontroliuoti Lietuvos Bažnyčios hierarchų veiklą. Kad vienas Lietuvos vyskupų – Kristijonas – buvo artimai susijęs su Livonijos ordinu, rodo žemių perleidimas, kurį atliko vyskupas, nesugebėdamas įsitvirtinti Mindaugo jam patikėtose teritorijose.

Reikia pabrėžti, jog Mindaugo krikštas, nors ir neįgavęs tęstinumo, paliko žymę Lietuvos istorijoje. Valstybėje buvo apkrikštytas ganėtinai didelis skaičius smulkiųjų kunigaikščių. Vienuolių veikla, o taip pat ir Mindaugo aplinka – joje buvo pakankamai didelis skaičius krikščionių – darė poveikį valstybei. Tačiau galutinį krikščioniškosios valstybės tašką galime padėti ties Mindaugo mirtimi 1263 metais.

Vytas Jankauskas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija