Atnaujintas 2004 liepos 9 d.
Nr.52
(1255)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Politinis vištakumas

Kas gali būti liūdniau ir sunkiau, kaip klusniai vergauti svetimiesiems? Jie ne tik išnaudoja ir nuskurdina pavergtą šalį, bet žlugdo jos amžiais susiformavusią ir išgrynintą dvasią. Mes, lietuviai, šitą ypač gerai žinome, nes skaudžiai patyrėme rusiškojo carizmo priespaudą per 120 metų, o po dvidešimt dvejus metus trukusio nepriklausomybės atokvėpio mus privertė tempti raudonojo bolševizmo jungą. Mus trėmė į kančių ir mirties gulagus, pūdė kalėjimuose, gyvus degino mūsų pačių sodybose, šaudė miškų proskynose. Šitaip buvo vykdomas tautos genocidas. Jokiais milijardais neįmanoma įvertinti tų milžiniškų ekonominių, fizinių ir dvasinių nuostolių, kuriuos padarė okupantai.


Lietuvos padangėje

Jie ir mes

Savo nepriklausomybės šauklius ir vedlius kitos tautos išrinko prezidentais. Pavyzdžiui, čekai – Vaclavą Havelą, lenkai - Lechą Valensą, gruzinai – Michailą Saakašvilį ir t.t. O mes, lietuviai, ne tik neišrinkome Vytauto Landsbergio Prezidentu, bet dar ir dabar nesiliaujame jį juodinę. Matyt, jau toks lietuvių būdas: pirmiau apspjaudome, apjuodiname žmogų, o tik paskui pastatome jam paminklą. Visa tai rodo, kad esame dar pilietiškai ir politiškai nesubrendusi visuomenė.


Tikslas – pasityčioti iš istorinės vietos?

Seime į ES stojimo proga buvo rengiamas posėdis istorinei dienai pažymėti. Tą pačią valandą Vienybės aikštėje Kauno valdžia rengė susirinkimą tam pačiam amžiaus įvykiui paminėti. Neatsitiktinai pasirinkau stebėti pirmąjį minėjimą. Kalbas oratoriai skaitė iš rašto. Nė vieno padoraus kalbėtojo. Visi - buvę kolaborantai, dabar okupavę Seimą. Per kūną perbėgo šaltas šiurpulys. Atmintyje prieš akis stojo bolševikinė 1940 metų naujoji Liaudies vyriausybė: prezidentas J.Paleckis, M.Gedvilas, prof.V.Krėvė-Mickevičius, A.Venclova, dr.L.Koganas ir kiti.


Prievartinis blogis nelaimi

Vieni rinkimai pasibaigė, antri lipa ant kulnų. Skubiai aptariame pasibaigusius. Bandome įvertinti, jeigu būtų iš ko, gal ir pasimokyti. Bet greičiausiai viskas vyko ne dėl mūsų pastangų. K.Prunskienės išrinkimo jos šeimininkai nenorėjo, tad ir jos agitacija nebuvo agresyvi. Prieš agresyvią propagandą neatsispirtume ir neatsispirsime, ir rudenį laimės tie, kurių norės šeimininkai. Atsimename R.Pakso rinkimų kampaniją , kai jis išėjo į prezidentus – ji buvo neatremiamai agresyvi. Reikia rengtis būsimą tokią atremti. Reikia gausios ir įtaigios agitacijos, o ji neįmanoma be daugybės pinigų.


Naujosios Lietuvos istorijos klastotojai
nedaro garbės universitetui

Atviro laiško tęsinys
(Žr. „Lietuvos aidas“, 2003 02 01, Nr. 26)

Gerbiamas Vilniaus universiteto rektoriau, vis dėlto mes anąkart buvome teisūs, teigdami, kad garbingos praeities Vilniaus universitete (VU) tikrai darbuojasi ir „raudonoji profesūra“. Tai, mūsų įsitikinimu, nepaneigiamai įrodo bent pora pavyzdžių iš dabartinės Lietuvos istorijos.


Padangė šviesėja

Ką parodė Prezidento rinkimai? Kiekvienas turime susimąstyti ir savęs atsakingai paklausti, į kurią pusę - į Rytus ar Vakarus – geriau pasukti? Daugeliui aišku: į Vakarus. Tačiau dalis šalies gyventojų abejoja, blaškosi, nežino, ką jiems daryti, su niekuo nepagrįsta nostalgija žvelgia Rytų pusėn. Istorija primena, kad ten buvome apie 200 metų. Labai prasti prisiminimai apie „gerus“ carus ir sovietinį „rojų“! Iš dalies ir laikinai politinę padėtį šalyje pavyko pagerinti išsirinkus vakarietiškų pažiūrų Prezidentą.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija